Krašto santakos

Paryžiuje gyvenanti panevėžiečių menininkų duktė tėvui jubiliejaus proga įteikė nepaprastą dovaną, bet su sąlyga – kad šis vykdys jos nurodymus. Solenizantas vykdė, tad visi jį pamatė kitokį, nei anksčiau pažino. Bet sūnus nesistebėjo – jis visada jautė tėvą esant itin jaunatvišką, tikrą futuristą. plačiau»

Kunigo Algirdo Dauknio anksčiau būdavo visur pilna. Pastaruoju metu, įveikęs kelias sunkias ligas, jis sakosi labai save apribojęs, daugiau besiilsintis. Tačiau, atrodo, dvasininkas vis tiek negali nustygti – ir vėl studijuoja, tik šįkart verslo paslaptis, mokosi sudėtingiausių kalbų. O kai viskas pasidaro per daug rimta, ima į rankas fleitą. plačiau»

Ieškodama reikiamų daiktų giminaitėms karo pabėgėlėms, tapytoja netyčia aptiko ir stulbinantį įkvėpimo šaltinį: internetinę atiduotuvę. Natiurmortai ėmė lietis tiesiog ant ankstesnių pranašiškų paveikslų – užtapė juos dėl ramybės ir geresnės ateities vilties. plačiau»

Valstybės dieną Paįstrio gyventojai atšventė kitaip – visi buvo pakviesti išmokti po eilėraštį ir jį perskaityti tamsaus vakaro tyloje. Daugeliui tai buvo nemažas iššūkis – išdrįsti užlipti ant scenos ir dar deklamuoti. plačiau»

„Padarau lėlę, o paskui žiūriu, kad jai norisi uždėti karūną kaip karalaitei arba į ranką įdėti kokį portfelį, šuniuką su virvele. Pamačiau sendaikčiuose tokį žaislą: patrauki žemyn už virvutės, ir pasigirsta muzika. Tą žaislą iškonstravau ir padariau skambančią lėlytę“, – pasakoja žinoma biržietė lėlininkė. plačiau»

plačiau»

Pelkė ypatingu pavadinimu žmogaus valia prieš dešimtmečius buvo išraižyta grioviais ir nusausinta. Liko liūdnas vaizdas – durpės ir skurdūs augalai, dargi klastingi liūnai. Ilgus metus vandenį pagal savo projektus čia tvenkė patys sau inžinieriai bebrai, bet dabar gyvastį jai grąžina specialistai. Kad nebūtume vadinami barbarais. plačiau»

Tapytoja Lionė Grigaliūnaitė seniai nebekreipia dėmesio į kritiką, bet ją prajuokina ir pagyros apie paveiksluose neva užkoduotą gyvenimo prasmę, esmę, ryšį su kosmosu. Jos ryšys labiau su gimtine, vaikyste, mylinčia šeima, o dėkingumas – ir garsiajam „Kupiškėnų vestuvių“ režisieriui. plačiau»

„Nelengva būna žmogui gražiai gyventi, bet gražiai mirti dar sunkiau“, – tokius žodžius jau pražilusiems savo mokyklos draugams Vabalninke ištarė monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas. Paklaustas, kaip gyvena, jis atsakydavo „Stengiamės šventai, bet ne visada išeina.“ O ką gi apie kukliausią pasaulyje kunigą prisimena vabalninkiečiai? plačiau»

Pelkė netoli Rokiškio atrodo tokia paslaptinga ir nuošali, kad gali privilioti net didžiausius romantikus, o kartu pridengti ir baisiausius nusikaltėlius. Kad to, kas vyko karo metu, niekada nepamirštume, privalome čia ateiti ir nusilenkti holokausto aukoms – dviem žydų šeimoms. Vietą pelkėje, kur užkasti aukų kūnai, dar ne taip seniai rado amerikiečiai mokslininkai. plačiau»

Šv. Mišiomis Panevėžio Kristaus Karaliaus katedroje prasidėjo Lietuvai pagražinti draugijos įkūrimo 100-mečio šventė. Po jų eisena su „Garso“ pučiamųjų orkestru, Panevėžio Karaliaus Mindaugo husarų bataliono karių kolona, „Tautos Skydo“ organizacijos atstovais pasuko link Laisvės aikštės. plačiau»

Paįstriui šios dienos ypač svarbios – rytoj minėsime Paliukuose gimusio Juozo Zikaro 140-ąsias metines. Kaip prabilti apie skulptorių, kai, atrodo, jau viskas išpasakota? Taigi prabilo kitaip – ėmė ir pastatė penkias Zikaro žąsis. Kodėl penkias? Kodėl žąsis? plačiau»

Iš senų, sovietmečiu labai rizikuojant išsaugotų negatyvų padarytos Lietuvos partizanų nuotraukos dar neseniai kėlė ir ukrainiečių kovinę dvasią. Paroda ten keliavo iš miesto į miestą, kol prasidėjo karas. Kur ji liko įstrigusi, niekas negali ir negalės pasakyti iki tol, kol Putino armijos smogikai nebus sustabdyti. plačiau»

Kaip surengti šventę, kad ji neatsiduotų naftalinu? Kaip kalbėtis su saviveiklininkais, kad šie įsižeidę netrenktų durimis? Šiuos klausimus tebesprendžia į Kupiškį dirbti grįžęs jaunas režisierius. O jo kolegos jau dabar džiaugiasi, kad bus kam juos, senbuvius, pakeisti. plačiau»

Giminaičiai gali atkalbėti studijuoti menus, bet atgrasyti nuo meno – negali. Tai įrodė savo karpiniais ką tik išgarsėjusi Inga Gulbinienė. Skrupulinga kūrėja reikiamo popieriaus važiavo rinktis į Vilnių. Ten jo lakštus taip čiupinėjo, kad pardavėjas savo žvilgsniu vos neišgręžė, kol galop neiškentęs paklausė, ar tikrai jau taip būtina tą popierių taip analizuoti. plačiau»