Tausoja sveikatą, vengia streso
Po mažos bažnytėlės skliautais skamba muzika. Ne vargonų, kaip įprasta bažnyčioje, o fleitos. Vingiuojančią melodiją sugeria išlakios Berčiūnų parko pušys, fleitos garsams atitaria šalia čiurlenantis Sanžilės upelis.
Dažniausiai po šventų Mišių Berčiūnų Lietuvos kankinių bažnyčioje fleita grojantis šios šventovės rektorius, teologijos mokslų licenciatas Algirdas Dauknys parapijiečių nebestebina. Jiems netgi būtų keista, jei neišgirstų sklindančios fleitos garsų. Gal imtų svarstyti, ar tik 62 metų kunigas nesusirgo.
Prieš 11 metų prie kunigo „pristojo“ trys sunkios ligos, tačiau visas jas savo valios pastangomis ir Dievo dėka dvasininkui pavyko sutramdyti.
Kažkur bėga, kažko siekia, kažko vis nori
Aukštas, žilstelėjęs A.Dauknys vadinamas europietiškiausiu Panevėžio krašto kunigu, anksčiau jo buvo pilna visur – organizavo tarptautines Europos mokyklos stovyklas jaunimui, vedė vietos radijuje laidas, dalyvaudavo įvairiuose renginiuose.
Sušlubavus sveikatai A.Dauknys nebegalėjo tiek daug dirbti, buvo priverstas šiek tiek sumažinti apsukas. O tada ir labiau pasinėrė į muziką.
Buvęs Naujamiesčio bažnyčios klebonas jau kelinti metai aptarnauja tik Panevėžio priemiestyje esantį Berčiūnų bažnyčios rektoratą. Taip vadinasi bažnyčia, neturinti savo teritorijos. Ji pastatyta Berčiūnų parko pakraštyje, todėl ją lanko ir panevėžiečiai.
Kunigas laikosi gydytojų nurodyto dienos režimo, vengia streso, pervargimo.
„Žmonės kažkur bėga, kažko norėdami išmokti, kažką norėdami pasiekti. Kartais taip ir prabėga visą gyvenimą. Ir aš bėgau, bet liga pristabdė“, – paaiškina A.Dauknys.
Kunigo sielą dabar maitina maldos ir muzika. Muzika jam tarsi meditacija ir atsipalaidavimas.
Fleitą gali visur nešiotis
Mokytis groti fleita A.Dauknys pradėjo prieš 4 metus. Muzikos mokykloje jis pirmiausia susirado mokytoją – Irmą Paurienę.
„Jei Irma išgirstų mane giriantis, kad moku groti, nusijuoktų. Deja, aš tik mokausi. Jaunystėje mane norėjo išmokyti groti pianinu. Mokiausi groti vargonais pas vargonininkę Zuzaną Garliavoje. Niekaip negalėjau groti abiem rankomis, vis viena ranka atkrisdavo“, – prisiminė pašnekovas.
Jis visuomet mėgo klasikinę muziką. O dar besimokydamas Panevėžio 5-ojoje vidurinėje mokykloje turėjo „kietą“ muzikos mokytoją. Iki šiol prisimena jo įkaltas natas.
Kunigui sunkiau sekasi pereiti iš vienos oktavos į kitą. Tačiau jis jau gali sugroti kai kuriuos Liudvigo van Bethoveno, Johano Sebastiano Bacho, Antonijaus Vivaldžio kūrinius.
A.Dauknys fleitą pasirinko dėl jos kompaktiškumo.
„Svarsčiau – ai, pianino nepasinešiosi, o fleitą – gali. Atsiradus laisvo laiko gali išsitraukti ir pagroti. Bet su fleita yra daugiau reikalų negu su pianinu. Reikia išmokti tonacijas, dengimus. Pirmas dalykas – taisyklingas kvėpavimas, reikia periodiškai įkvėpti oro, kad būtų sklandus perėjimas. Jei tik nepavyks, pasigirs toks „gaidžiukas“. Tie perėjimai ir yra sunkiausi, šalutinių garsų neturi girdėtis. Man dabar atrodo, kad pianinu tikrai paprasčiau“, – dėsto kunigas.
Briuselio profesorius pagriežė net smuiku
Muzikanto gyvenimas – ne iš lengvųjų. Tai pajuto ir kunigas. Kasdien reikia pagroti bent po pusvalandį, kitaip iškart prarasi įgūdžius.
Dvasininkas džiaugiasi bent jau tuo, kad fleitai kasdien suranda po 15 minučių. Jei tik dieną praleidžia, žiūrėk, anot jo, ir „pjauna“ pro šalį.
Prieš 24 metus kunigas baigė Briuselio teologijos institutą. Tada tiesiog pajutęs, kad reikia atnaujinti teologijos žinias.
Ten jį sužavėjo instituto profesorius Bernardas Potjė. Per vieną šventę profesorius paėmė į rankas smuiką ir užgrojo. Tuomet jam buvo 60 metų.
„Pagalvojau, jei jis galėjo pradėti griežti smuiku jau būdamas garbingo amžiaus, tai ir aš sugebėsiu kokiu nors instrumentu“, – prisiminė A.Dauknys.
Kai pirmą kartą priglaudė prie lūpų fleitą, jam buvo 57-eri.
Ir dabar būdamas Briuselyje lietuvis dažnai aplanko profesorių, kalbos mokslinėmis temomis jie turi į valias.
„Kai paklausiu apie smuiką, jis atsako „tout va bien“, – šypsosi pašnekovas, po to išverčia prancūzišką frazę: „viskas gerai“.
Groja sau ir gamtoje
A.Dauknys turi dvi fleitas. Anksčiau jis ilgai grojo iš muzikos mokyklos pasiskolintu instrumentu. Pačią geriausią, „išeiginę“, pirko Vokietijoje, tada kartu buvo ir vyskupas Jonas Kauneckas. Kainavo ji per tūkstantį eurų.
Norėjo pirkti jau naudotą fleitą, būtų buvusi pigesnė, bet vienuolės Vokietijoje patarė pirkti naują, tai jų ir paklausė. Dabar šiuo instrumentu groja bažnyčioje per šv. Kalėdas, sekmadieniais po šv. Mišių Berčiūnų bendruomenei.
Kartą su savo mokytoja I.Pauriene ir jos kolege išdrįso pagroti koncerte. Tada nuskambėjo Dmitrijaus Šostakovičiaus valsas.
„Jos mane prikalbino, sako, nebijok, akordeonu tave „pridengsime“, – prisiminė pašnekovas.
Bet labiausiai dvasininkas mėgsta groti sau. Tada gali visiškai atsipalaiduoti.
Kad neerzintų kaimynų, jis dažniausiai groja bažnyčios koplyčioje. Kartais išeina į gamtą – Berčiūnų pušynas atpalaiduoja mintis, o muzika leidžia užsimiršti.
Užleidęs Naujamiesčio parapijos namus kitam klebonui, A.Dauknys neturi nuosavo būsto. Vasarą jis nuomojasi kambarį Berčiūnuose, žiemą gyvena vyskupo J.Kaunecko bute.
Kunigas norėtų išmokti groti keletą polonezų, tarp jų ir žymųjį Mykolo Kleopo Oginskio polonezą.
Tarp berčiūniečių atsirado kas jam norėtų pritarti: Daugailis Povilonis – akordeonu, o Algimantas Rekašius – klarnetu. Vyrai nekantriai laukia, kada pasibaigs karantinas ir jie galės pradėti repetuoti.
O tada jau bendruomenės renginiuose parodys, ką moka.
Nori groti kaip pusseserė
A.Dauknys norėtų siekti tobulybės, groti taip, kaip jo pusseserė, garsi Latvijos smuikininkė Vineta Sareika.
„Ir ji iš jaudulio kartais daro klaidų, kur čia man, piemeniui, nesuklysti“, – juokiasi fleitininkas.
Jis norėtų gerai išmokti ir A.Vivaldžio „Metų laikus“, J.S.Bacho „Toccata fuga d-moll“.
„Ne šiandien, ne rytoj, tai – siekiamybė“, – dar patikslina.
Kunigas dar vis nori viską suspėti. Karantiną jis vadina priverstiniu žmonijos sustabdymu. Pačiam irgi atsirado daugiau laiko skaityti, netgi nuotoliniu būdu studijuoti Varšuvos aukštojoje verslo mokykloje.
Dabar – arabų ir kinų kalbos
„Studijuoju, kad geriau suprasčiau bažnyčios socialinį mokymą“, – paaiškina ir dargi prognozuoja didelį „bumbt“. Tai esą atsitiks, kai žmonės supras, kad viskas priklausys nuo pardavimų vadybos.
Dvasininkas žavisi amerikiečių ekonomisto profesoriaus Džeimso Golbraito mokymu, kaip reformuoti kapitalizmą.
Kunigui bepigu studijuoti D.Golbraito veikalus, jis – poliglotas, laisvai kalbantis anglų, prancūzų, rusų, lenkų kalbomis. Taip pat dvasininkas gali susikalbėti itališkai, lotyniškai, ispaniškai, graikiškai.
Šiuo metu jis dar mokosi arabų ir kinų kalbų.
„Žmogus yra daugiakampė asmenybė, negali visko užkrauti ant smegenų. Jis sudarytas iš proto ir jausmų derinimo, todėl vieną dalyką turi pakeisti kitu. Kai skaitai, įjungi protą, o kai groji, protas ilsisi, įsijungia jausmai, ir tuomet taip pailsi“, – samprotavo pašnekovas.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Kai grodamas sušąla, kunigas A.Dauknys pasišildo prie krosnelės.
2. Lietuvos kankinių bažnyčioje Berčiūnuose kunigas A.Dauknys laiko šv. Mišias ir groja fleita.
3. Tarnystės metu kunigas vėlgi kitoks – susikaupęs, rimtas. A.Švelnos nuotr.
"Panevėžio kraštas", 2021 03 03
