Pasaulio centras

Krylių kaimas – prie pat Dviragio ežero, tad jam išnykti nelemta – poilsiautojų čia nuolat bus. Bet užtat vargu bebus nuolatinių gyventojų, nes visi jau tampa miestiečiais. Šis nuogąstavimas ne šiaip sau atsirado – ši žiema pirmoji, kai Kryliuose nebedega nė vienas žiburėlis, o pėdos sniege įspraustos nebent iš gretimo kaimo prabėgusios katės. plačiau»

Nuvykusi gyventi į nuošalų kaimą, panevėžietė iš vietinių gyventojų gana dažnai girdėdavo su pasididžiavimu tariant žodžius „Čypėnų respublika“, bet niekas dorai negalėjo papasakoti tos herojiškos istorijos. Tada ji pati puolė tuo domėtis. plačiau»

Karaimų bendruomenė kadaise sudarė net trečdalį Naujamiesčio gyventojų. Dabar šios tautos istoriją vietinės moterys pasiryžo prikelti per gastronomines ekskursijas. Jei ne karaimai, nežinotume, kas yra koldūnai, ir gal net nemokėtume auginti agurkų. plačiau»

„Nulaužei mus, vėtra pikta, bet mūsų kova su tavim nebaigta.“ Šis užrašas Gegabrastos kaimo kapinaitėse byloja ir apie Lietuvos partizanų kovą su okupantais, ir apskritai apie amžinąją kovą su blogio imperijomis. Juk šalia partizanų guli amžinąją ramybę mūsų krašte radę sentikiai, žydai bei vokiečių kareiviai. plačiau»

Sriubiškių kaimui Rokiškio rajone pavadinimą paliko sriubą sriaubęs Biškis? O gal ir kitaip buvo, kas čia dabar besupaisys. Bet faktas, kad Sriubiškiuose gyvena labai daug Sriubiškių, – ne iš piršto laužtas. Štai ne taip seniai žmonių tokia pavarde suskaičiuota net septyniolika. O kiek dabar? plačiau»

Kadaise Skverbų kaimas garsėjo ypatingomis dainininkėmis, mokėjusiomis retų, tik šitam kraštui būdingų dainų. O štai karinį aerodromą vietiniai mini nenoriai, nors ano meto moterys vaikus parašiuto šilku vystydavo. Išsinešdindami rusų karo lakūnai kaimui paliko siaubingų dovanų – ne vieną smalsų vaiką sprogmenys sužalojo, nutraukė pirštus ar net ranką. plačiau»

Po to, kai išplaukė už jūrų marių ir tapo pasaulio garsenybe, Jonas Mekas namo, gimtinėn, buvo sugrįžęs tik septynis kartus. Vienąkart jis šiek tiek susierzino, nes jo gimtųjų Semeniškių pavadinimą ir vėl renginyje iškraipė. Už klaidą renginio vedėja kūrėjui liko skolinga stiklą alaus ir po kiek laiko tą skolą grąžino. plačiau»

Vos išvažiavęs iš Kupiškio, iš karto atsiduri Paketuriuose – kaimą nuo miesto skiria tik kelias. Pavadinti miestiečiais paketuriečiai šiaušiasi, nori likti kaimo gyventojais. Bet realybė tokia, kad kažin ar išliks – kuriasi jaunimas, net ir prastesnis čia parduodamas namas iškart nuperkamas. plačiau»

Dviragį ežerą aprietusiame Verksnionių kaime daug ašarų išlieta, kad toks jo pavadinimas? Kaimo metraštininkė tai patikrino ir surašė. Tik reikalas tas, kad aprašymai apie Taraldžių kaimą, besitęsusį net 7 kilometrus, o šiandien nebeturintį nė vieno gyventojo, gali pravirkdyti ne tik verksnioniečius. plačiau»

Raišių kaime sunku rasti kokią Raišių giminę, bet užtat aplinkui – Juodupės miestelyje ir kituose kaimuose – jų yra sočiai. Šią pavardę viena Raišytė, bevartydama archyvų dokumentus, atsekė net iš XVIII amžiaus. Dabar ją tik juokas ima, kai prisimena, kaip vaikai ją mokykloje dėl šios pavardės erzindavo. plačiau»

Kartą monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas į savo gimtinę šalia Vabalninko nusivežė garsų alpinistą Vladą Vitkauską ir juokais jam papriekaištavo: „Kur tu ten pasaulyje blaškaisi, kalnų vis ieškai? Taigi va, žiūrėk, mano tėviškė ant kalniuko!“ Jei dabar bandytumėt ieškoti tos tėviškės, kalniuką tikrai rastumėt, bet visa kita jau beveik nunykę. plačiau»

Šaliai susigrąžinus nepriklausomybę, savo gimtinę aplankė tautos šauklys Bernardas Brazdžionis. Iš už Atlanto parvykęs poetas pasvalietiško alaus nebepamėgo, užtat braškes godžiai kirto pasidažydamas šviežiame skystame meduje. Nuo to laiko ir pasvaliečiai šias uogas valgo pagal „amerikonišką receptą“. plačiau»

Už laisvę galvas padėję partizanai kadaise atgulė Gerkiškių kaimo kalnelyje ant Tatulos kranto. Šiandien visas kaimas meldžiasi, kad tik tos laisvės iš mūsų vėl niekas neatimtų, o vyriausioji senolė kasdien prašo Dievo suteikti sveikatos nuostabiajam Ukrainos prezidentui. plačiau»

Dviejų entuziasčių Lukštų kaime įkurtas etnografinis muziejus su milžinišku šiaudiniu kubilu, senovinėmis svarstyklėmis, mediniu lopšiu ir netgi senovine asla – tikra įdomybė to nemačiusiems ekskursantams. Tik asla ne visai senovinė, o darbščių entuziastų suplūkta... plačiau»

Iš senos ulyčios ir kolūkinės gyvenvietės į vieną sulipdytas Svidenių kaimas vienu metu buvo nei šioks, nei toks. Bet išgelbėjo Kupiškio pašonė – visi dabar nori jame gyventi. Nors senbuviai savo giminės šaknis atseka net kelis šimtmečius atgal, pamažu nyksta paskutinis nuostabusis krašto paveldas – autentiškos aukštaitiškos klėtys. plačiau»