Ne šiaudinis patriotas

Panevėžiečiui Aleksui Savickui malonu girdėti, kai per varžybas Jungtinėse Amerikos Valstijose pranešama, kad jis – plaukikas iš Lietuvos. Širdį jau glosto ir pirmieji už Atlanto iškovoti aukso medaliai. Floridos universiteto studentas pamažu patiki, kad puikiosios trenerės dar vaikystėje įžvelgė jame kai ką daugiau, nei norą pasipliuškenti baseine. plačiau»

Lygumų krašte gimusį ir gyvenantį pasvalietį prieš keletą metų pakerėjo kalnų aukštybės. Kopdamas į viršūnes, jis stengiasi nušauti du zuikius: įveikti save bei paskatinti kraštiečius pasvaliečius garsinti savo gimtinės vardą. plačiau»

Jauki ir visokių grožybių pilna sodyba – puiki vieta ir nepaprastoms istorijoms išklausyti. Šių namų šeimininkė iki šiol tarp kaimo gyventojų neturi kito vardo, tik – felčerė, o kur minima medicina – ten ir ligos, skaudūs nutikimai, širdį veriančios tragedijos ir netgi komiškos situacijos. plačiau»

Vienu metu motina su sūnumi buvo taip įsijautusi į senienų rinkimą, kad savo sodybos kieme tikrą muziejų po atviru dangumi sukūrė. O kai kas labai išskirtinio yra ir giliau padėta – kad lietus ir sniegas nenaikintų. „Tikriausiai esam truputį keisti, kad mums gražu kas sena“, – šypsosi maloni sodybos šeimininkė. plačiau»

Vienas iš biržiečių Karitonų šeimos išaugintų globotinių dabar su žmona augina net 6 mažylius. Kai globėja pasiteiravo, ar jam nesunku, šis atsakė, kad eina jų pėdomis ir labai myli visus vaikus. Bet kai vaikai užauga ir išeina, pamažu ima primiršti kelią pas globėjus. „Iš pradžių tai skaudindavo, kol supratau, kad savo mamą myliu, bet irgi retai lankau“, – neslepia plačios širdies moteris. plačiau»

Puoselėti įprastas tradicijas – viena. O puoselėti jau pamirštas, sunkiai atgaivintas – kita. Tam reikia ir daug entuziazmo, ir pastangų, o kai dar užklumpa karas – visai nelengva. Lietuvių liaudies sportinis žaidimas ripka gal bus atgaivintas, o gal ir ne. Užtat pradėti sveikiau ir saikingiau maitintis – visada laikas. plačiau»

Kiekvienas sveikas žmogus gali duoti kraujo niekuo nenuskriausdamas savęs. Tik ne kiekvienas tai suvokia, ne kiekvienas ryžtasi. Pasvalio rajono Saločių seniūnas 55 metų Sigitas Savickas per 12 metų neatlygintinai kraujo davė net 56 kartus, be to, jis su žmona Vita yra priėmęs dar vieną itin svarbų sprendimą. Apie tai mūsų pokalbis su Sigitu SAVICKU. plačiau»

Buvęs Suvainiškio mokyklos direktorius Valdis Vaičėnas įkūrė mažą muziejėlį, ir nors mokyklos jau nebėra, senienų karalija likusi. Vienas iš eksponatų – medinis lopšys, kuriame pats mokytojas buvo supamas. O štai mokytojo vardas ir kai kurie eksponatai labai aiškiai liudija apie pasienio gyventojų – latvių ir lietuvių – glaudų ryšį. plačiau»

Parduotuvėje ar autobusų stotelėje sutiktas sulinkęs, šlubčiojantis žmogelis ilgu lietpalčiu – vienas iš Pasaulio tautų teisuolių, šio vardo nusipelnęs už žydų gelbėjimą. Vėliau tose pat slėptuvėse priglaudęs partizanus, šis tylus vyras buvo išsiųstas į Sibirą. Bet visa tai aplinkiniai apie Juozapą Markevičių sužinojo tik šaliai atgavus nepriklausomybę, jis pats šio momento nebesulaukė. plačiau»

„Iki pat finalo apie medalį nemąsčiau, plaukiau galvodamas, kad kas labiau jo norės, tas ir iškovos. O aš to noro turėjau!“ – savo pirmąjį bronzinį startą Europos čempionate prisimena panevėžietis plaukikas Andrius Šidlauskas. Tada, matant į viršų kylančią Trispalvę, jam iš jaudulio jau nebedrebėjo kojos, kaip tai buvo nutikę prieš 7 metus tapus pasaulio jaunimo čempionu. plačiau»

„Jūs manote, kad vilkiu paprastu darbo rūbu? Ne ne, tai jaunojo dizainerio vienetinis kūrinys iš rankomis austos medžiagos“ – rodydama į savo mėlyną švarką šypsodamasi sako ramygalietė keramikė Laima Kiškienė. O jei apeisime jos sodybos kiemą, tai išvysime dar ne tokio grožio. plačiau»

Po daugelio metų į gimtąsias vietas sugrįžęs garsus šalyje skulptorius Gediminas Karalius apsigyveno rūsyje be langų. Buvo laikai, kai galėjo likti Austrijoje ar Vokietijoje, galėjo kurti paminklus Leninui – tuomet būtų prabangiai gyvenęs. Bet menininkui visuomet buvo svarbios giminės šaknys, todėl būtent Vadoklius jis papuošė savais kūriniais, o triūsą įvertino net katinas Kutikutiputimuti. plačiau»

Garsiojo penkiakovininko Justino Kinderio širdis spurdėjo labiausiai ne tada, kai lipo ant nugalėtojų pakylos, o tada, kai per Tokijo olimpinių žaidynių uždarymo ceremoniją nešė Trispalvę. To jausmo jis negalėjo apsakyti. Vėliavos nešimas padėjo jam paslėpti liūdesį po pragaištingos nesėkmės jojimo rungtyje, tuo pačiu ir vėl įkvėpė. plačiau»

Kirdonių kaime gyvenanti Agnė Drevinskaitė galėtų kepti paprastus pyragus, megzti paprastus mezginius. Bet ne! Jauna moteris būtinai turi iškepti meduolinę Biržų pilį, makramė technika pinti tautines juosteles, skirtukus, apyrankes. O kaip malonu gatvėje pamatyti savo gamintą daikčiuką ant kokios praeivės rankelės! plačiau»

34 metų panevėžietė Rasma PAŽEMECKAITĖ niekuo neišsiduoda, kad ji romė – taisyklingai kalba lietuviškai, stilingai rengiasi. Bet tai, kad tik šitokiais būdais išvengia diskriminacijos, jai skaudu. Ji sako: „Linčiuokite ne mane, o tuos romus, kurie daro blogus darbus.“ Tautiečiai romai ją vadina Žana D‘Ark. Kodėl? Apie tai ir kalbamės. plačiau»