Plyšauja atsidarę mašinos langus
„Nesvarbu, kad šių vaikų biologiniai tėvai – kiti, bet juos užauginome nuo mažų dienų. Tai mūsų vaikai, ir mes už juos atsakingi be jokių išlygų“, – sakė Gendrutė Karitonienė, su vyru Henriku šiuo metu globojantys 4 vaikus. Globėjais jie tapo prieš 27 metus.
„Po angelo sparnu“ pavadinta Karitonų šeimyna veikia Latvelių kaime, Biržų rajone, bet dabar daugiausia laiko jie praleidžia Papilyje. Vaikai čia lanko mokyklą, o penktadieniais visi sėda į automobilį ir rieda į sodybą. Beveik 40 kilometrų kelionė neprailgsta, nes šeimyna kartu dainuoja – plyšauja atsidarę mašinos langus.
Sodyboje vaikai tekinomis bėga apžiūrėti škudžių veislės avių, išsiskiriančių įdomiais ragais, pasisveikinti su arkliu.
G.Karitonienė šypsosi, kad jų arkliukas – lepūnėlis, nes vienintelis jo darbas – pajodinti vaikus. Latveliuose gyvena ir nuo vilkų ūkį saugantys šunys, kelios katės. Dauguma šunų ir kačių išgelbėti iš prieglaudų.
Mums nuvykus į Papilį, vaikai jau laukė kelionės į sodybą, klausinėjo, ar tėvai pakurs pirtelę.
„Koks gi savaitgalis be pirties?“ – vėl šypsosi biržietė.
Latvelių kaime šeimyną jau esame lankę prieš kelerius metus. Ir ji mus vis maloniai nustebina savo gerumu, namų jaukumu.
Kur prisiliečia – sodina rožes
Papilyje šeimyna gyvena penktus metus, nuo to laiko, kai namai ištuštėjo po H.Karitono tėvų mirties.
„Apsisprendėme namus išsaugoti kaip tėvų atminimą. Kai ką keičiame – nugriovėme šiltnamį, nupjovėme seną, iš vidaus pūvančią kriaušę, slyvutes. Tikiuosi, kad jie ten, aukštybėse, nepyksta, nes kur tik prisiliečiu, pasodinu rožių“, – kalbėjo šeimininkė.
Ji suskaičiavo 60 rožių krūmų.
Mums kalbantis kieme, vaikai smalsiai dairėsi pro langus. Po to išėjo į kiemą žaisti – čia yra batutas ir sūpuoklės, loja šunys, ramiai snaudžia gražuolis Meino meškėnų veislės katinas. Kitas katinas – smaragdinėmis akimis – svečiams nepasirodė.
Užtat vaikai tolyn nubėga savo reikalais ir vėl apsisukę grįžta. Tai gėlių žiedų, tai lapų skuba rodyti, tai saldainiu vaišina.
„Ir tu nori, lape snape?“ – šypsojosi G.Karitonienė, nes snukutį į saldainį iškart ištiesė kalytė.
Bet šeimininkė įspėjo, kad kalytės vaišinti saldumynu šiukštu nevalia, nes priversta laikytis griežtos dietos. Dėl antsvorio jai streikuoja širdis.
Nusistebėjus, kas gi čia per dieta, jei kalytė ir dabar ne iš liesųjų, G.Karitonienė nusijuokė, kad niekas jų šeimynoje badu nemiršta.
„O vaikai aplink mus zuja, kol yra svečių. Kai išvažiuosite, ir jie kas sau išsiskirstys“, – smalsučių elgesį paaiškino biržietė.
Pėsčiųjų tako vis nėra
Kartu gyvena ir du pilnamečiai buvę globotiniai – Mindaugas bei pagal popierius tikra dukra tapusi Marija Teresė. Jie yra brolis ir sesuo.
Visi vaikai vieni kitus vadina seserimis ir broliais, o globėjus – mamyte ir tėtuku.
„Vienintelė Diana pas mus pateko jau paaugusi, todėl maniau, kad mane vadins teta. Bet, kaip ir kiti, kreipiasi „mamyte“. Nė vieno nevertėme taip mus vadinti“, – šypsojosi biržietė.
Diana nekalba, bet G.Karitonienė ją vadina namų siela. Mat kiti vaikai labai ja rūpinasi – moko tarti žodžius, higienos, mokyklos valgykloje nusipirkti maisto. Iš pradžių Diana net verkė – taip bijojo eiti į mokyklą.
Bet naujokę puikiai priėmė klasiokai, ir dabar ji visai savarankiška.
„Viskas gerai, nebesuku galvos“, – užtikrino pašnekovė.
Apie specialiąją mokyklą Karitonai net negalvojo, norėjo, kad mergaitė mokytųsi su sveikaisiais, žinotų, kad yra kitas pasaulis, ne tik neįgaliųjų.
Bėda tik ta, kad mokyklos link nėra pėsčiųjų tako. G.Karitonienė dėl to rinko papiliečių parašus, prašymą išsiuntė seimūnui Valdemarui Valkiūnui, merui Vytui Jareckui.
Buvo atėjęs raštas, kad pėsčiųjų takas bus nutiestas, o eina antri metai – tako vis dar nėra.
Gyrė, kad tokia panaši
Papilio mokyklą baigę ir abu Karitonai. Biržietė prisiminė, kaip vaikai ėjo sveikinti jau nebedirbančių pensininkų mokytojų jų profesinės šventės proga.
Mokytojai vaikų pasiteiravo, kad galbūt teko mokyti ir jų tėvus.
„Austėja rėkia: „Taip, mano mamytė su tėtuku čia mokėsi!“ Sužinoję mūsų pavardę, mokytojai stebėjosi, kokia Austėja į mane panaši, ypač iš akių. Ir parduotuvėje ne kartą žmonės yra sakę, kad vaikai į mus labai panašūs“, – šypsojosi pašnekovė.
Betgi kai vaikų pulkas, tai veikiausiai būna ir nesutarimų, pykčių?
G.Karitonienė susimąstė, kad vaikai apsipyksta nebent šokinėdami ant batuto arba važinėdami dviračiais, kai vienas kito nepraleidžia. Bet biržietė tikino tiesiog nekenčianti skundikų ir niekniekius liepia patiems išsiaiškinti.
Rimtesnė kalba būna dėl mokyklos namų darbų.
„Klausiu: „Vaikai, ar užduota namų darbų?“ Tie sako: „Ne, nieko neužduota.“ Sakau, kad pasiteirausiu mokytojos. „Oi, pažiūrėsim“, – susizgrimba. Aišku, kad atsiranda ir namų darbai“, – juokėsi.
Namuose – nerašytos taisyklės
G.Karitonienė sakė, kad tvarką labai padeda įvesti namų taisyklės. Jos niekur nesurašytos, bet vaikai viską puikiai žino.
„Klausiu vaikų, ar mano kambarys sujauktas. Ne, tvarkingas. Vadinasi, kiekvienas jų taip pat gali susidėti daiktus, nusivalyti dulkes“, – aiškino.
Buvo laikas, kai per namus ji viesulu perlėkdavo. Jei rasdavo ką netvarkingai sumesta, viską išversdavo. Vaikai nujausdavo, kuriuo metu mama prašvilps, ir vienas kitam primindavo tvarkytis. Dabar tai tapo įpročiu.
Vaikai kuo puikiausiai žino, kad namo turi grįžti sutartu laiku. Yra net taip nutikę, kad globotiniai stovėjo už lauko durų ir laukė, kad vidun įeitų minutės tikslumu. G.Karitonienei dėl to nustebus, vaikai paaiškino, kad jie laikėsi susitarimo.
Kaip padaryti, kad vaikai išgirstų tėvų prašymus ir reikalavimus?
To paklausta, šeimininkė sakė, kad reikia su vaikais kalbėtis, ne bartis, pykti, o ramiai paaiškinti.
„Klausdavau, ar jie norėtų, kad aš meluočiau, apgaudinėčiau, vėluočiau, nesilaikyčiau žodžio? Be abejo, kad ne. Paaiškindavau, kad tuomet ir jie turi šitaip elgtis“, – pasakojo.
Vaikšto ant pirštų galiukų
Šeimyna kartu atostogauja, lipdo, dainuoja, anksčiau rytais sportuodavo. Būriu ir dirba.
„Mes su Henriku išeiname darbuotis, ir vaikams nereikia net sakyti – skuba į pagalbą. Ypač Mindaugas, mes trise – kaip vienas kumštis. Patikėjau Mindaugui lentas išpjauti, kaip jis tuo didžiavosi!“ – pasakojo.
Po darbų būna laisvas laikas, bet ir tai, žiūrėk, dar teiraujasi, ar nieko nebereikia.
„Kartais net susinervinu, taigi sakiau, kad gali eiti sportuoti ar važinėtis dviračiais, kam dar kartą klausti?“ – kvatojosi.
G.Karitonienė prisipažino, kad, kaip ir visi, pavargsta. Tuomet atsisėda poilsio prie namo, o vaikai trinasi aplink – visiems kažko reikia. Tuomet apsimeta, kad miega, ir vaikai ima vienas kitą tramdyti, pro šalį vaikšto ant pirštų galiukų, kad tik neprižadintų.
Vaikams nupirkti mobilieji telefonai. Per karantiną jų reikėjo namų mokymui, o dabar guli padėti. Yra ir televizorius, bet irgi niekad nejungiamas. Ir be jų yra ką veikti.
O darbo dienomis vaikai važiuoja į fortepijono pamokas ir keramikos užsiėmimus Biržuose.
„Muzika labai ramina. Minkydama duoną visuomet dainuoju, ir pastebėjau, kad netgi Diana niūniuoja. Fortepijonu groti tik Jonas nenorėjo, bet mokytojai visus labai giria. Ypač Austėjos pirštukai – kaip pianistės“, – džiaugėsi.
Vos visi tilpo į namus
Su kurių vaikų biologiniais tėvais Karitonai bendrauja?
Į tai šeimininkė atsakė, kad, deja – tiktai su Jono tėvu, močiute ir seserimi. Su jais kartu šventes švenčia, tėvas pasiima berniuką atostogų. Tėvas ketino Joną pasiimti, bet miške nutiko nelaimė, susižeidė. Ilgai gydėsi, bet sveikatos bėdų liko. Dabar gyvena iš nedidelės pašalpos, o sutrikimų turinčio vaiko poreikiai yra didesni nei sveiko.
Jono artimuosius Karitonai laiko savo šeimos dalimi, bet kitų vaikų tėvų ar giminaičių į savo namus nebekviečia.
„Atvažiuodavo. Tai jiems mūsų baldai per geri, tai buities sąlygos per geros... Atsakydavau, kad ir jiems niekas netrukdo įsirengti patogius namus, užauginti savo vaikus“, – pasakoja.
O buvę globotiniai visuomet laukiami.
„Iš pradžių, būdavo, vis atlekia ir atlekia. O kai sukuria šeimas, susilaukia pirmo, antro vaiko – jau nebe. Iš pradžių tai skaudindavo, kol supratau, kad savo mamą myliu, bet irgi retai lankau“, – prisipažino.
Vienas iš globotinių augina net 6 vaikus. 4 iš jų yra žmonos, o du – bendri. Kai G.Karitonienė pasiteiravo, kaip jam nesunku, šis atsakė einantis globėjų pėdomis ir labai mylintis visus vaikus.
„Per mano 50-metį, be trijų savų vaikų su šeimomis, suvažiavo apie keturias dešimtis globotinių su antromis pusėmis. Vos tilpome į namus.
Dievą prašau sveikatos, kad užaugintume ir šiuos vaikus“, – šypsosi šeimininkė.
Prierašai po nuotraukomis:
1. G.Karitonienė jau seniai nesistebi, kad žmonės pastebi jos ir globotinių panašumus. Juk jie yra tikra šeima, o šeimos nariai visuomet supanašėja.
2. Kieme gyvenimas sukasi aplink šunis – visi juos vedžioja, kalbina, ramina.
3. Namus saugo rūpestingas angelas.
4. Prie Karitonų namų daug įdomių detalių – voras ant tvoros ar medinis namelis.
5. Mobilieji telefonai saugiai padėti namuose, nes ir be jų vaikams kieme yra ką veikti.
6. Linksmi, padykę, draugiški – šiems vaikams smagiau šokinėti ant batuto kartu negu po vieną.
7. Mažieji smalsučiai nekantriai dairosi pro langus: „O kas gi šįsyk pas mus atvažiavo į svečius?“
8. 9. Mylėti gyvūnus ir jais rūpintis Karitonų vaikai išmoksta nuo mažų dienų. Toks yra ir globėjų pavyzdys, nes dauguma augintinių išgelbėti iš prieglaudų.
10. Autografas: „Nenori, kad tau meluotų, nesilaikytų žodžio? Tuomet ir pats taip nesielk.“ G.Karitonienė
A.Švelnos nuotraukos