Nežinojo, kam turi potraukį
Suvainiškio kaime, Rokiškio rajone, esanti Petro ir Monikos Raišių sodyba atrodo kaip ir daugelio kitų – gražiai prižiūrėta, su daržais šalia namų, šiltnamiu ir brandžiais vaismedžiais.
Betgi įsukęs į kiemą netrunki pastebėti, kad šeimininkai – su polėkiu. Teritoriją puošia ant ratų stovintys drožinėti suoliukai, iš lenktų medžių kamienų sukonstruota pavėsinė, šalia jos nutūpęs senovinių plytų lauko židinys.
Sklypo gale matyti ir medžio ažūrais pagražinta pirtelė.
„Kol dirbau inžinieriumi mechaniku, nė pats nežinojau, kad turiu potraukį ne geležims, o medžiui. Tą supratau pradėjęs dirbti mokykloje ūkvedžiu“, – neslepia šeimininkas.
Kankorėžius gręžė atsargiai
Su P.Raišiu susipažinome viešėdami Suvainiškio bendruomenės namuose, buvusioje mokykloje.
Būdamas ūkvedžiu vyras ypatingu stiliumi išpuošė mokyklos valgyklą. Remontas buvo taupus ir šimtu procentų ekologiškas: tam naudojo labai paprastas medžiagas, net ir miške prisirinktus kankorėžius.
Visą valgyklos patalpą vyras iškalė pusrąsčiais, iš senovinių vežimo ratų sukonstravo šviestuvus, lubas iš lentelių padarė panašias į bičių korį, o senoms medinėms durims sumeistravo apkaustus. Net ir mes, iš arti žiūrėdami, manėme, kad šie geležiniai, o, pasirodo, labai kruopščiai išpjaustyti iš medžio!
Prieš daug metų ant virvių suverti pušų kankorėžiai – puiki užsklanda iki šiol, mat sumeistrauta labai tvirtai.
„Kiekvieną kankorėžį gręžiau grąžteliu“, – prisimena, jog teko netrumpai pažaisti.
Po tokio puikaus meistro prisistatymo įsiprašom pas jį į svečius.
Net iš istorinių plytų
Šeimininkė sutinka ir greit pašnibžda, kad prieš eidami vidun užsuktume į pirtelę – ten yra visokių vyro sumeistrautų įdomybių.
Oras lietingas, tad išbandyti gražiųjų lauko suoliukų nėra kaip, galime tik pasigrožėti išraižytomis ir nuspalvintomis vynuogių kekėmis, paukštukais, piliarožių žiedais.
Tokiu pat raižytu grožiu išpuošta ir pavėsinė, visi joje stovintys suolai yra su mediniais piešiniais, stalas užtupdytas ant išlinkusių medžių kamienų, stogo šonus puošia ažūriniai drožiniai.
Raudonų plytų židinys, kuriame šeimininkai nuolat ką nors kepa, pasak P.Raišio, tam tikra prasme yra istorinis, mat plytos gamintos tarpukariu.
Vyras jas pirko Latvijoje, kai ten griovė seną prieškarinį kaminą.
„Ne visos tiko, daugelį reikėjo apipjaustyti“, – paaiškina.
Išradingai pritaikė smetoninius pavalkus
Pirtis iš tolo atrodo lyg pasakų namelis, su pusapvaliu langeliu palėpėje ir baltus rėmus juosiančiais medžio drožiniais.
Viduje šeimininkas pirmiausia veda į kaitinimosi patalpą ir rodo puskilogramį sveriantį medinį šaukštą. Specialiai drožė storą, kad būtų patogu vandenį pasemti ir ant akmenų šliūkštelti.
Mūsų akys gi krypsta į veidrodį prieangyje – jis įdėtas į arklio pavalkus. Ne bet kokius, o su prieškario ūkininko žalvariniu herbu.
Čia pat ir dar viena šypseną kelianti interjero detalė: kabykla puodukams padaryta iš seno medinio grėblio.
Kabyklos drabužiams lyg ir tradicinės – iš briedžių ir stirnų ragų, įdomumas tas, kad vyras visus ragus rado pats.
Žmona lepina ne įmantriais, o sveikais valgiais
„Mano radiniai juokas, pamatysit, ką žmona rado“, – šypsosi šeimininkas.
Pakeliui smalsaujame, kas gyvena tvarte? Vyras sako, kad anksčiau laikė karves, o dabar jo augintiniai tik triušiai. Iš narvo ištraukęs rodo nemažą ilgaausį.
„Sveikiausia – triušiena“, – paaiškina.
Viskas būtų gerai, bet kai ateina laikas pjauti, būna tragedija.
Moteris yra puiki kulinarė, iš triušienos prigamina gardžiausių patiekalų. Sveikiausia paprastai išvirti su prieskoniais ir svogūnais, būtinai dėti čiobrelio, jis mėsą suminkština.
„Iš triušienos padaro ir šaltienos, tiesiog nuimi šakute nuo kaulo, užpili sultiniu, atvėsini ir gatava. Prigamina ir triušienos faršo, deda į cepelinus, koldūnus, balandėlius“, – vyras pasakoja, kuo žmona lepina.
Nepajėgė miško gėrybių parvilkti
Šeimos miegamajame ant sienos kabo milžiniški keliašakiai briedžio ragai. Tai moters trofėjus.
M.Raišienė yra aistringa grybautoja ir uogautoja. Kartą su pintine išėjusi miškan ji paskambino vyrui, kad tas „kinkytų“ automobilį ir riedėtų jos parsivežti, mat miško gėrybių nebepajėgia parvilkti.
„Šituos ragus ji tada ir rado, šiaip ne taip atitempė iki keliuko, kur galėjau privažiuoti“, – pasakoja vyras.
Tą rudenį M.Raišienė sako gerai įsidėmėjusi, mat milžiniškus ragus rado prieš pat savo motinos 100-ąjį gimtadienį.
Žmona labiau nori pasidžiaugti vyro kūriniais, rodo drožinėtus veidrodžio rėmus, lentynėles, staliuką, raižiniais puoštas pjaustymo lenteles.
Liepia ištraukti ir drožinėtą skrynelę, po lygiai tokią pat padirbino ir dukroms Aušrai bei Rasai. Šios, beje, irgi turinčios polinkį į kūrybą – viena piešia, kuria papuošalus, kita labai dailiai mezga ir siuvinėja.
Moteris dar pasidžiaugia vyro drožtu rėmu didžiuliam paveikslui. Pasak pašnekovės, pats piešinys labai šiaip sau, bet įdėtas į gražų rėmą visai kitaip žiūrisi.
„Nupaišė jį buvęs mokytojas iš Kvetkų pačiais pigiausiais dažais – guašu – ant susmirdusio apkloto, nes drobės neturėjo, tik per kelerius metus tas kvapas išsivadėjo“, –
sako moteris.
Pas ligonius teko ir arkliu važiuoti
Šeimininkė pasufleruoja, jog dar visokių vyro darytų grožybių yra pas seserį Sodelių kaime, iš ten vyras ir kilęs. Ji pati kilimo nuo Čedasų.
Suvainiškio ambulatorijoje ji dirbo felčere, ją uždarius važinėjo į Rokiškį.
„Ji daug kam gyvybę išgelbėjo, daug kam ir akis užmerkė. Dabar nebedirba, o vis tiek durys neužsidaro, žmonės visokios pagalbos prašo, negalima apsigint“, – pasakoja vyras.
Kaime visi moterį felčere tebevadina.
„Atėjo dirbt naujas jaunas gydytojas, žiemą lauke 30 laipsnių šalčio, o reikia arkliu pas sergančius vaikus važiuot. Patariu šilčiau apsirengti, sėdam ir važiuojam, o ką daryti?“ – prisimena pašnekovė kolūkinius laikus.
Našlei rūpėjo ne velionis
M.Raišienė pasakoja ir apie labiausiai atmintin įsirėžusius įvykius.
Kartą pamelžusi karves eina namo ir mato anapus upės, jau Latvijos pusėje, du pasieniečius. Staiga vienas griebiasi už širdies ir nugriūna.
„Kaliošus palikau Lietuvoj ir paknopstom brendu per Neretėlę į Latviją pasieniečio gaivint“, – pasakoja apie ekstremalų atvejį.
Greitoji pagalba iš Neretos miestelio atlėkė gana greit, tuo laiku felčerė sukniubusį gaivino, darė dirbtinį kvėpavimą, bet žmogaus nepavyko atgaivinti.
Kitą kartą naktį į Raišių kiemą įlekia medžiotojų automobilis. Vyrai beldžia į duris ir maldauja gelbėti kolegą, mat netyčia pašovė.
„Buvau po piršto operacijos, nedirbau, bet, aišku, išbėgau žmogui padėti. Medžiotojai rodo į mašinoje sėdintį sužeistąjį. Čiupinėju jį, ieškau žaizdos ir suprantu, kad jau viskas. Kulka pataikė tiesiai į širdį. Jei būtų sužeistojo nejudinę iš vietos ir į mašiną nesodinę, nevežę, gal dar būtų išgelbėję, o dabar kol atvežė, nukraujavo mirtinai“, – pasakojo felčerė.
Trečias atvejis komiškas.
Atlėkė per pievą žmogus ir šaukia, kad miške kaimynas pasikorė.
Medikė klausia, ar virvę nupjovė? Žmogui iš siaubo akys ant kaktos išvirtusios, sako, pakaruoklio nejudinęs, nes bijojęs.
„Griebiu peilį, bėgam miškan, nupjaunu, paleidžiu iš kilpos... Jau negyvas. Aplink mėtosi degtinės buteliai, du tušti ir 5 pilni. Einam atgal į kaimą, jaudinuosi, kaip reikės nelaimėlio žmonai žiaurią žinią pranešti“, – prisimena pašnekovė.
Velionio žmona į žinią reagavo stebėtinai ramiai – nepravirko, nesusinervino, bet kai felčerė pasakė, jog šalia pakaruoklio voliojosi pilni degtinės buteliai, ką tik iškepta našlė akimirksniu sureagavo.
„Ar atvežei?“ – puolė klausti apie butelius.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Pravertė senas vežimo ratas, iš jo lauko pavėsinėje išėjo šviestuvas.
2. Visų kieme stovinčių suolų atramos iš tolo traukia akį.
3. Paties P.Raišio išpjautą pusapvalį stalviršį laiko miške rasti briedžio ragai.
4. Pastatęs lauko pavėsinę nagingas vyras ją išgražino paties padirbtais ir drožinėtomis gėlėmis puoštais suolais, stogo kraštams uždėjo medžio ažūro apvadus.
5. Kabykla puodukams padaryta iš medinio grėblio.
6. Pirties duris meistras irgi apkraštavo medžio raštais.
7. Pirtyje kaba veidrodis su rėmais iš arklio pavalkų.
8. Drožinėti veidrodžio rėmai labai papuošė visą kambarį.
9. P.Raišys žmonai prigamino puošnių lentelių maistui pjaustyti.
10. Lauko židinys sumūrytas iš Latvijoje stovėjusio tarpukariu statyto kamino plytų.
11. Tolėliau nuo sodybos pastatyta pirtis išgražinta liaudiškus raštus primenančiais ažūriniais medžio pjaustiniais.
A.Švelnos nuotraukos