Ir kaimai, ir žmonės tarsi draugėn sulipę
Dviragio ežero galą aprietęs Krylių kaimas Rokiškio rajone per ilgus gyvavimo metus šią žiemą pirmą kartą liko be gyvybės. Atvėsus orams paskutinę nuolatinę gyventoją anūkas išsivežė žiemoti į Vilnių.
Vasarą kiekvienas Krylių kiemas šurmuliuoja, į tėvų ar senelių sodybas suvažiuoja vasarotojai. Tą patys matėme, kai lankėme garsios dailininkės ir restauratorės Elvyros Rugytės-Olubienės tėvų namuose įkurtą privatų muziejėlį.
Sostinėje gyvenanti jau 91-ąjį gimtadienį atšventusi menininkė kas vasarą irgi parvyksta į tėviškę. Dabar gi sodyboj tyku ir balta, sniege matyti tik katinų, tikriausiai atklystančių iš šalia esančio Verksnionių kaimo, pėdos.
Abu kaimai – Kryliai ir Verksnionys – lyg nugarom sulipę, kur vienas baigiasi, ten kitas prasideda.
Pasak menininkės, lygiai taip su abiem vietovėmis sulipę ir daugelio vietinių, o ir jos pačios, gyvenimai.
Prievarta iš senųjų namų iškraustė
„Mano, sesers ir brolio vaikystė bei jaunystė prabėgo ne Kryliuose, o Verksnionyse“, – sako E.Rugytė-Olubienė.
Ji paaiškina, kad tėvai iš Verksnionių išsikraustė 1970-aisiais – einant melioracijai sovietų valdžia priverstinai nugriovė jų sodybą.
Tada senieji Rugiai naują mūrinuką pasistatė dabartinėje vietoje.
Iš kaimiško namo į naują būstą parsigabeno ir gausybę senovinių, tuomet buityje bei ūkyje jau nebenaudotų rakandų.
Dabar jie ir sudaro muziejėlio eksponatų pagrindą.
Privatus muziejus Kryliuose duris atvėrė prieš 16 metų.
„Ne viena eksponatus rinkau, visa šeima prisidėjo, ypač brolis Vytautas Juozapas, bet šį pavasarį jį palaidojom“, – sako moteris.
Giminės sodyboje įkurtas muziejus užėmė net kelias patalpas: buvusį įstiklintą šiltnamį, ūkinį pastatą ir dalį gyvenamojo namo.
„Norėjom, kad būtų prisiminimas vaikams ir anūkams, nes po 30 metų jau niekas nieko panašaus neberas“, – paaiškina pašnekovė.
Ir retenybės, ir tikri menai
Muziejuje yra ir retų daiktų: puikiai išsilaikę naščiai, mašnelė tabokai pjaustyti, skulptoriaus Vlado Žuklio kurti blaivybės skleidėjo vyskupo Motiejaus Valančiaus ir lietuvių literatūros klasikės Žemaitės variniai bareljefai.
„Juos gavau iš paties skulptoriaus mainais už restauruotus paveikslus“, – paaiškina, kaip į tolimą kaimą atkeliavo meno vertybės.
Šiltnamį užėmė ūkio darbams naudoti drapakai, plūgai, rogės, važeliai, arklių pakinktai, rankiniai padargai javams kulti, linams šukuoti, dalgiai bei pjautuvai, grėbliai ir kalvių kaldintos grandinės, kubiliukai, statinės alui, iš nendrių pintos talpyklos grūdams bei gausybė visokių kitokių smulkių įrankių atkeliavo iš senųjų tėvų namų Verksnionyse.
Kitoje patalpoje įkurdinti trobos viduje naudoti daiktai. Didžiausias eksponatas – audimo staklės.
„Jas padovanojo mano vienmetė kaimynė iš Krylių, o audeklas staklėse – jau mano pačios“, – paaiškina.
Menininkė primena, kad iš pradžių ji baigė dailiąją tekstilę Dailės institute. Intensyviai kūrė, buvę daug parodų su jos išskirtinių raštų audiniais ir dekoratyviniais kilimais. Kaip tekstilininkė ji turėjo ryškų savitą stilių – raštuose dominavo transformuoti tautodailės motyvai.
Kai įsidarbino Vilniaus dailės muziejaus tapybos skyriuje, įgijo ir restauratorės specialybę. Šioje srityje pasiekė labai daug, tapo aukščiausios klasės specialiste.
Per savo darbo metus ji restauravo daugiau kaip tūkstantį XVI –XX amžiaus paveikslų.
Vaikščiojo po kaimą, lydima puikaus dėdės
Muziejėlyje E.Rugytė-Olubienė pakabino tik du savo tekstilės darbus: pastelinį, stilizuotomis eglutėmis margintą kilimą ir tamsiai mėlyną audeklą su gelsvais ornamentais. Daugiau kūrinių nebeturėjo – jie pasklidę pas meno mėgėjus.
Išskirtinis eksponatas yra didžiulė senovinė kraičių skrynia – ją pati ornamentais išpaišė dar būdama studentė.
Jos ištapytų skrynių buvo gal ir visa dešimtis, tik daugiau neišliko. Restauratorė išsaugojo tik skrynių fotografijas ir piešinių eskizus. Įrėminti jie irgi kabo muziejėlyje.
„Dėstytojas paprašė, kad atostogų metu dekoruočiau kaimo skrynias. Tą vasarą vaikščiojau po kaimą ir paišiau“, – prisiminimais nuklysta į senus laikus.
Iš trobos į trobą studentę lydėjo jos dėdė Kazimieras Tumonis iš gretimo Taraldžių kaimo, vietinių žmonių gerai pažįstamas šviesuolis ir pasakorius.
„Dėdė tempė mano tapybos lentą, o aš nešiausi dažus ir teptukus“, – sako ji.
Giminaitis iš anksto buvo apsiklausinėjęs, kas turi skrynių ir kas į namus įsileis.
Pražuvo kartu su namais
„Kai tik praverdavom trobų duris, visi jų gyventojai iš karto pralinksmėdavo, ištraukdavo skrynią į seklyčios vidurį, mane palikdavo ramiai piešti, o patys sugarmėdavo į gyvenamą galą, šeimyna sukrusdavo vaišes ruošti. Ant stalo dėjo skilandį, virtų vėžių, raugintų ar marinuotų grybukų“, – prisimena tuos malonius bruzdulius.
Baigus piešti prie skrynios susirinkdavo visa šeimyna darbo aptarti, apie piešinį šnekėdavo labai rimtai.
Antras ką tik išgražintos skrynios aptarimas jau vyko gryčioje, prie vaišių stalo.
„Tada išgirdau daugybę tikrų ir išgalvotų istorijų apie nuotakas ir jų kraičių skrynias“, – menininkė sako, jog toji vasara padarė neišdildomą įspūdį.
Iš anuometės kūrybos išliko vienintelė – muziejėlyje dabar stovinti skrynia. Ją padovanojo Zlatkus iš Verksnionių.
Pasak kūrėjos, kai melioracija sodybas griovė, jų šeimininkams skrynios neberūpėjo. Paliktos jos pražuvo kartu su senaisiais namais.
Gausi giminė neleidžia tėviškei sunykti
Pasak pašnekovės, nė vienas iš trijų vaikų negrįžo gyventi į tėvų namus Kryliuose.
„Mes visi pasirinkom retas specialybes: vyriausia sesuo Jadvyga tapo gėlininke agronome, buvo nusipelniusi šalies gėlininkė, brolis Vytautas Juozas buvo jūreivis naras. Mes su seserimi vaikų neturėjom, o brolis užaugino net keturis, yra būrys anūkų, jo didžiulė šeima namus Kryliuose ir prižiūri“, – pasakoja apie gausų giminaičių būrį.
Menininkė sako, kad beveik visi giminaičiai gyvena Kaune, o šiltuoju metu kas savaitgalį, dar pasikvietę ir draugus, vis lekia į Krylius.
„Jie ir mane į kaimą nuolat atveža, būna, kad ir savaitei pasilieku“, – džiaugiasi drauginga gimine.
Kai tik būna kaime, menininkė mielai atrakina muziejėlį ir čia užklydusiems lankytojams pasakoja apie daiktus, kurie tarnavo jos tėvams ar kaimynams.
Filmą apie Krylius žiūrėkite rubrikoje „Vaizdo reportažai“.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Buities ir ūkio padargai sutalpinti dideliame įstiklintame šiltnamyje.
2. Senovinės arkliu kinkomos rogės į Krylius atkeliavo iš senųjų muziejaus įkūrėjos tėvų namų.
3. Rugių šeimos kadaise naudoti daiktai jaunajai kartai dabar yra egzotika.
4. Daugelį šių buities rakandų dabar begali pamatyti tik muziejuose.
5. Iš kaimynės dovanų gavusi audimo stakles menininkė jas ne iš karto pavertė eksponatu, pati dar ir audė.
6. Šiais baldais kadaise naudojosi E.Rugytės-Olubienės tėvai, ant sienos – jos išaustas dekoratyvinis kilimas.
7. 258- Iš kadaise menininkės ištapytų skrynių išliko tik viena, kitos pražuvo kartu su melioracijos metu nugriautais namais.
8. Sodybą, kur įkurtas muziejėlis, žymi inkaras, ženklas, jog čia jūreivio bei naro giminės valda.
9. Verksnionys ir Kryliai tarsi sulipę, kur baigiasi vienas kaimas, prasideda kitas.
10. Kryliuose šią žiemą nebeliko nė vieno gyventojo, senoliai išvažiavo žiemoti pas vaikus.
11. Kryliai, prigludę prie pat ežero, gražūs ne tik vasarą, bet ir žiemą.
A.Švelnos ir Linos Zolubienės nuotraukos