Čia gi kosmosas!
Dembavos kultūros centre eksponuojamas popieriaus raižinių labirintas sulaukė milžiniškos sėkmės. Jo pažiūrėti į Panevėžio priemiestį traukia būriai smalsuolių, neeilinę parodą filmuoja regioninės ir respublikinės televizijos.
Į vientisą 50 metrų ilgio juostą sujungti ažūriniai paveikslai gamtos tema salės erdvėje sukabinti taip, kad sukuria vingiuojančio koridoriaus įspūdį.
Patalpa užtemdyta, o raižiniai iš blogosios pusės apšviesti spalvotais prožektoriais.
Kompozicija išties atrodo pritrenkiančiai.
Dėl pandeminės situacijos paro-
dą gali apžiūrėti ribotas skaičius lankytojų, reikia užsiregistruoti iš anksto. O vos tik įžengusio lankytojo reakcija: „Čia gi kosmosas!“
Iš menininkų giminės
Žaibiškai išpopuliarėjusios ekspozicijos autorė yra 39 metų Liūdynės kultūros centro darbuotoja Inga Gulbinienė. Dembava yra šio centro padalinys.
Jos, kaip kultūros darbuotojos, kūrėjos ir popieriaus raižytojos patirtis – geras dešimtmetis, bet turimi diplomai ir įgytos specialybės visiškai nesisieja su menais.
„Esu kvalifikuota buhalterė, o šiemet Kauno technologijos universitete baigiau vadybos magistrantūrą“, – šypsosi pašnekovė ir tuojau pat priduria, kad nuo mažų dienų visgi visa siela skendėjo menuose.
„Aš šiaurės vaikas, užaugau Pasvalio rajone, Krinčine“, – prisistato.
Pasak jos, giminėje ir iš mamos, ir iš tėčio pusės buvo ir yra daug profesionalių menininkų, baigusių Dailės akademiją, jie – tapytojai ir keramikai.
„Senelis irgi mokėsi Dailės akademijoje, bet už to meto saviraišką, nes ėjo prieš sistemą, buvo pašalintas“, – sako ji.
Prisimena lovytę su kiškiais
Moteris pasakoja, jog anuomet kaimo žmogui, kad išlaikytų šeimą, reikėjo nudirbti daug fizinių darbų. Seneliai gyveno Laičiūnuose, senelis dirbo staliumi, darė viską, taip pat ir baldus.
„Mano lovytė buvo išpiešta kiškiais, senelis labai mylėjo gamtą“, – prisimena kūrybingo protėvio pėdsaką nuo vaikystės.
Kai mergina baigė vidurinę ir reikėjo galvoti apie studijas, artimos aplinkos žmonės ją stengėsi nukreipti kuo toliau nuo menų.
„Talentai ir gebėjimai – viena, o realus gyvenimas – kas kita. Ne visiems pasisekė, ne visi įsitvirtino ar pasiekė tai, apie ką buvo svajoję, buvo nusivylimų, todėl man aiškino, jog iš menų neišgyvensiu, reikia materialiai patikimesnės profesijos“, – pasakojo jauna moteris.
Todėl ji išvažiavo studijuoti buhalterijos, o gavusi diplomą įsidarbino vienos įmonės buhaltere Panevėžyje.
„Kai buvau maža, o ir mokykliniais metais labai daug piešdavau, mama nespėdavo pirkti popieriaus, darydavau visokius eksperimentus, o po studijų jokiai kūrybai nebebuvo laiko, gyvenau dokumentų ir skaičių pasaulyje“, – sako ji.
Bet užėjo ekonominė krizė, įmonė bankrutavo – ir buhalterė liko be darbo.
Grįžo senas geras jausmas
Darbo paieškos atvedė į Naujamiestį – čia kultūros centrui reikėjo parodų kuratorės.
„Bendravau su menininkais, atsiveždavau kūrinius ir pasijutau kaip žuvis vandeny. Visai kitaip, nei su popieriais ir skaičiais. Tai buvo nubudimas!“ – džiaugėsi pašnekovė.
Anot jos, supratimas, kad vėl gali rinktis meną, nuo kurio netrumpai buvo nusisukusi, kėlė smalsumą ir norą atsigriebti.
„Prisiminiau Krinčino mokykloje dirbusią nuostabią mokytoją Stasę Šaikūnaitę, – kaip man tuomet buvo įdomu ir gera. Tas seniai patirtas jausmas sugrįžo ėmus dirbti parodų kuratore“, – pasakoja I.Gulbinienė.
Jei jis geba, gal ir aš galiu?
Vieną dieną I.Gulbinienei kolegė parodė žinomo karpytojo Klaido Navicko knygą. Iliustracijos parodų kuratorei pakirto kojas.
„Labai susižavėjau tuo grožiu. Jei jis geba taip sukurti, gal ir aš galėčiau, gal sugebėčiau? Niekad karpyti nebuvau bandžiusi, bet viskas ėjo iš vidaus“, – prisimena akimirksniu užplūdusį norą kurti.
Kūrybinė energija siūbtelėjo lyg banga, lyg prasiveržusi užtvanka.
„Labai greit pasirodė, kad visai neturiu kantrybės“, – neslepia, kad pirmas užsidegimas kiek prislopo. Tačiau trumpam.
Mintys kurti ažūrinius paveikslus jau nepaleido ir ji susirado kitokį kūrybos įrankį – skalpelį.
„Pritrūkau reikiamo popieriaus, važiavau į Vilnių. Čiupinėju kiek-vieną lakštą rankomis, o pardavėjas mane žvilgsniu gręžia. Pakeliu akis, o ten parašyta: „Rankomis neliesti!“ Pylos negavau, pardavėjas tik paklausė, ar tikrai man būtina taip labai tą popierių išanalizuoti“, – dabar juokiasi, kad iš naujo ėmusi gyventi kūryba nebematė realaus pasaulio.
Nenorėjo likti rėmuose
I.Gulbinienės sukurti raižiniai ne kartą kabėjo Naujamiesčio galerijoje.
Prieš 5 metus ji buvo padariusi ir spalvotai apšviestų ažūrinių paveikslų parodą.
Žiūrovų buvo, bet tokio susidomėjimo kaip dabartinis labirintas jos kūriniai niekad nebuvo sulaukę.
„Esu labai dėkinga Naujamiesčiui, ten iš naujo atradau savo pašaukimą“, – moteris sako, kad 7 metai darbo kultūroje jai buvęs lyg meno pažinimo universitetas.
Po pirmųjų parodų I.Gulbinie-nei buvo pasiūlyta stoti į Tautodailininkų sąjungą. Moteris greit susirinko visus reikalingus dokumentus, bet stabtelėjo.
„Išsikėliau sau klausimą: kur aš einu? Į liaudies kūrybai atstovaujančią tautodailę ar į šiuolaikinį meną?“ – kalba parodos autorė.
Ji pati jaučia, jog jos kūryba neapsiriboja įprastomis ažūrinio piešinio kūrimo tradicijomis, liaudiškais ornamentais ir siužetais, fantazija netelpa į tautinio meno rėmus.
„Turiu tikslą tobulėti. Man labai smalsu, ką dar gali popierius?“ – paaiškina, kodėl neskubėjo įsirašyti į liaudies meistrus.
Raižė trys dešimtys žmonių
Liūdynės kultūros centre I.Gulbinienė dirba tik metai. Puse etato.
„Naujamiesčio kultūros centrą palikau, nes reikėjo laiko magistrantūros studijoms ir tikėjausi, jog daugiau laiko skirsiu kūrybai, galbūt net iš jos gyvensiu. Bet taip susiklostė, jog gavau pasiūlymą iš Liūdynės“, – šypsosi kūrybingoji raižytoja.
O čia vos apšilusi kojas gavo pasiūlymą teikti kūrybinį projektą.
„Pagalvojau, kodėl gi ne? Būtų smagu sukurti ilgiausią raižinį Lietuvoje ir tuo pačiu populiarinti karpinių bei raižinių meną“, – neslepia energingoji.
Raižinio gamtos tema kūrimo sumanymas buvęs toks, kad jame dalyvauja žmonės iš viso regiono. I.Gulbinienė sukuria piešinius ir kviečia norinčius išmokti ažūrinio kūrimo meno, moko juos raižyti.
Procesas vyko du mėnesius, jame dalyvavo 30 entuziastų. Į Liūdynės kultūros centre organizuojamus plenerus daugelis atvažiuodavo patys, pas kitus I.Gulbinienė su popieriaus lakštais vykdavo pati.
Tokio populiarumo nesitikėjo
Idėja, kaip eksponuoti kiauraraščius piešinius, jos galvoje gyveno jau seniai, dabar reikėjo tik rasti tinkamus techninius sprendimus.
„Išsimatavau salę – kiek piešinių sutalpinsiu. Jei gulės ant grindų ar pritvirtinti prie sienos – neįdomu. O jei labirintas? Jei kabantis erdvėje? Jei šviečiančius raštus dar papildys muzika?“ – aiškina, kaip viskas susidėliojo.
Paklausta, gal jau jaučia žaibiško išpopuliarėjimo svorį, autorė purto galvą.
„Šlovės nejaučiu, bet kad projektas pavyko, tai tikrai. Tikėjausi, kad bus įdomu, bet kad toks įspūdis – ir pačiai nuostabu. Nepaprastas jausmas, kai lankytojai neranda žodžių potyriui apibūdinti, sako, kad tai kosmosas. Tokį tikslą ir turėjau, kad žiūrovas patektų į kažką, ko protas nesuvokia“, – džiaugiasi labirinto kūrėja.
Šios interaktyviosios ekspozicijos jau laukia Ramygala, po Naujųjų metų ją užsisakęs Rokiškis.
„Noriu, kad paroda kuo daugiau vietų apkeliautų, bet popierių pervežti ir vis iš naujo kabinti labai sudėtinga, nežinau, kiek tas ažūrinis kūrinys atlaikys“, – nerimauja kūrėja.
Prierašas po nuotraukomis:
Gamtos motyvais sukurtas raižinių labirintas, eksponuojamas Dembavos kultūros centre, netikėtai net pačiai autorei, žaibiškai populiarėja, apsilankę jame žiūrovai neranda žodžių įspūdžiui apibūdinti, lygina jį su protu neaprėpiamu kosmosu.
