Krašto santakos

Nepasėda biržietė taip troško keliauti, kad nusprendė tapti laivo gydytoja. Medicinos mokslus baigė, bet atsidūrė ne ant vandenyno bangų, o padangėse. Dabar smagiausias užsiėmimas – lėktuvų ralis, o atgaiva širdžiai – pasiimti teptuką ir lieti akvareles. plačiau»

Saločiai ir vėl vieną vasaros dieną buvo virtę linksmu, švenčiančiu miesteliu. Ir vėl Mūša plaukė laivai laiveliai – įvairiausių formų, netgi karsto, nors niekas nebuvo laidojamas. plačiau»

Pasvalio krašto muziejaus darbuotoja kirpykloje užsiminė, kaip būtų puiku gauti senųjų įrankių. Ir prašom – kai kam kankinimo įrankį primenantis „technikos stebuklas“ laukia savo valandos, kuomet bus parodytas lankytojams. plačiau»

Po stiklais tvarkingai sudėlioti dokumentai, raštai, nuotraukos – tokius kai ką atgrasančius muziejus jau keičia šiuolaikinės technologijos, stebinančios vaizdais, spalvomis ir garsais. Vienas toks modernus – poeto ir kunigo Antano Strazdo muziejus – veikia ne didmiestyje, o Kamajuose. plačiau»

Kol neprisikėlęs Kristus, varpai turi tylėti. Tuomet jų garsus turi pakeisti būgnai. Šios tradicijos šventai laikosi rokiškėnai. O klebonas parapijiečių būtinai paklausia, ką per Velykas valgė grįžę iš bažnyčios. Išgirstą atsakymą, kad kiaušinius, jis būtinai pataiso. plačiau»

Kamajų Antano Strazdo gimnazijos moksleiviai į muziejų atskubėjo jaunatviškai klegėdami, bet pasakojimo klausė susikaupę, rimtais veidais. O gal jie tylėjo, nes buvo baisiai nuobodu? Gal visokie muziejai, teatrai, koncertai jiems jau per gerklę lenda? Paprašėme jaunuolių pasidalyti savo įspūdžiais, ar šis muziejus juos kuo nors nustebino, ar sužinojo ką nors naujo. plačiau»

Biržietė Jūratė Maldutienė į siuvinėjamus paveikslus įdeda tiek darbo ir širdies, kad negali prisiversti jų pardavinėti. Iki šiol turėjo tokį planą – visą tą grožį per jos pačios laidotuves išdalinti, bet prasidėjus karui nusprendė, kad nėra ko laukti – būtina aukoti Ukrainai. plačiau»

Vakarų Ukrainoje gyvenanti kostiumų dailininkė du mėnesius talkino Panevėžio lėlių vežimo teatrui, kūrė pernai pradėtą gatvės artistų kostiumų kolekciją. Bet neištvėrė – grįžo namo, nors ten gyvena be šviesos, dujų ir vandens. Teatras vyksta ir ten, tik per antskrydžius mažieji žiūrovai skubiai suvedami į rūsį. plačiau»

Išmokusi šilką dažyti augalų lapais, rokiškietė šiemet jau kitokio šilko skiautėmis išmargino ir kiaušinius. Kad tie raštai būtų geriau matomi, pasirinko ne vištų, o didesnių paukščių kiaušinius. Jais moteris pradžiugino visą giminę. plačiau»

Į Pasvalį atvežė lietuvaitę – grandiozinio dydžio, keturpėsčią, nuogą, apvalių formų, įdegusią ir netgi tatuiruotą. Jos žiūrėti lekia iš visų pasviečių, o tada arba spjaudosi, arba džiaugiasi. O autorius šypsosi – jis ir siekė sukelti šoką. plačiau»

Buvo laikai, kai garsiajame Panemunėlyje bemaž netilo vargonų muzika, nors patys vargonai buvo tikrai ne patys geriausi – iš senos bažnyčios į naująją pernešti, iš dviejų panašių sulipdyti. Tada visų akys nukrypo į tris Juozus – jie, tik jie prasimušė gyvenime ir gali parūpinti miesteliui naują instrumentą! Bet istorijos vingiai pasuko ne į muzikos, o į siaubingų kataklizmų pusę... plačiau»

Lietuvos karininko, dviejų kryžių kavalieriaus duktė tremtyje ištekėjo už sibiriečio, o grįžusi į tėvynę čia neberado vietos, turėjo apsigyventi svetur. Į tėviškę galėjo sugrįžti tik kariūno anūkas. Dabar jis su žmona kuria įvairiausias grojančias keistenybes, net instrumentus iš paukščių kaulų. plačiau»

Šalies literatai į Biržus suvažiavo aštuntą kartą. Tarptautinio forumo „Šiaurės vasaros“ dalyviai kalbėjo apie paauglystę – žmonių, kino, teatro ir valstybių. Neaptartos liko tik skaudžios šių dienų aktualijos, nes rašantys žmonės mano, kad pykčiai ir nesantaika vis vien praeis, o pamatiniai dalykai išliks. plačiau»

Ekspozicija apie aludarystę lankytojus pasitinka su dainomis, šokiais, biržietiško alaus ragavimu. Nors muziejininkai sulaukia priekaištų, kad skatina alkoholio vartojimą, bet štai jau 20 metų jiems pavyksta apginti biržietišką kulinarinį paveldą. plačiau»

„Rankdarbiai – mūsų, lietuvių, meditacija. Jei nori nusiraminti, sėsk juostos pinti, riešinių megzti ar ką kita narplioti. Pagalvoti tik reikia, kiek minčių pynėjas į juostą sudeda, kiek širdies atiduoda. Jei juostą gauni dovanų, ji yra prisodrinta geriausių linkėjimų“, – įsitikinusi ir muziejininkė, ir jų pynėja. plačiau»