Krašto santakos

Panevėžietė fotografė Andrėja su drauge drabužių dizainere Dora neteko kantrybės dėl šunų nevaleikų šeimininkų, paliekančių augintinių „dovanėles“. Tik draugės sumanė bėdą spręsti ne besibelsdamos į sąžinę ar pamokslaudamos, nes tai vargu ar padeda. plačiau»

Regis, įvairiausi kiaušinių marginimo būdai jau atrasti, bet joniškėlietė sugebėjo šioje srityje visus dar labiau nustebinti. Jos kurtas įspūdingas grožybes drąsiai galima dėti į liaudies meno lobyno skrynią. plačiau»

Žinomas šalyje poetas Vladas Braziūnas savo feisbuke prieš devynis mėnesius pranešė: „Šiandien visuotinai pastebėta, jog Pasvalio žemėj (o dar ir mano augtiniam Dagiliškio kaime, tik per Svalią...!) išaugo dar vienas rašytojas – poetas ir vertėjas Tomas Taškauskas.“ Na, o pats jaunasis rašytojas neslepia, kad kelias į kūrybą jam buvo vingiuotas, nes stoti studijuoti lietuvių filologijos iš pradžių neišdrįso. plačiau»

Kasmet visos šalies bajorus sukviečiantis Palėvenės dvaras tradicijai nenusižengė ir šiemet. Kilmingi svečiai užsiėmė tuo, kuo galbūt ir jų protėviai – mokėsi kaligrafiško rašto, piešė ant medžių ripkų, žaidė šaškėmis, šachmatais ir domino. O visų laimė loterijoje priklausė nuo jaunutės bajoraitės Martos. plačiau»

Panevėžiečiai kardelį vadina Baltijos kelio gėle, bet galėtų vadinti ir Alfonso Žobako gėle, nes jis tą grožį taip labai išpopuliarino. Šiemet kardelių paroda vyko jau be garsiausio kardelių selekcininko, bet vis dar su jo išvestų veislių žiedais. „Vyras augindavo po 600 veislių, dabar suskaičiavom 104“, – atsiduso vyro polėkį bandanti tęsti žmona. plačiau»

Paryžiuje gyvenanti panevėžiečių menininkų duktė tėvui jubiliejaus proga įteikė nepaprastą dovaną, bet su sąlyga – kad šis vykdys jos nurodymus. Solenizantas vykdė, tad visi jį pamatė kitokį, nei anksčiau pažino. Bet sūnus nesistebėjo – jis visada jautė tėvą esant itin jaunatvišką, tikrą futuristą. plačiau»

Kunigo Algirdo Dauknio anksčiau būdavo visur pilna. Pastaruoju metu, įveikęs kelias sunkias ligas, jis sakosi labai save apribojęs, daugiau besiilsintis. Tačiau, atrodo, dvasininkas vis tiek negali nustygti – ir vėl studijuoja, tik šįkart verslo paslaptis, mokosi sudėtingiausių kalbų. O kai viskas pasidaro per daug rimta, ima į rankas fleitą. plačiau»

Ieškodama reikiamų daiktų giminaitėms karo pabėgėlėms, tapytoja netyčia aptiko ir stulbinantį įkvėpimo šaltinį: internetinę atiduotuvę. Natiurmortai ėmė lietis tiesiog ant ankstesnių pranašiškų paveikslų – užtapė juos dėl ramybės ir geresnės ateities vilties. plačiau»

Valstybės dieną Paįstrio gyventojai atšventė kitaip – visi buvo pakviesti išmokti po eilėraštį ir jį perskaityti tamsaus vakaro tyloje. Daugeliui tai buvo nemažas iššūkis – išdrįsti užlipti ant scenos ir dar deklamuoti. plačiau»

„Padarau lėlę, o paskui žiūriu, kad jai norisi uždėti karūną kaip karalaitei arba į ranką įdėti kokį portfelį, šuniuką su virvele. Pamačiau sendaikčiuose tokį žaislą: patrauki žemyn už virvutės, ir pasigirsta muzika. Tą žaislą iškonstravau ir padariau skambančią lėlytę“, – pasakoja žinoma biržietė lėlininkė. plačiau»

plačiau»

Pelkė ypatingu pavadinimu žmogaus valia prieš dešimtmečius buvo išraižyta grioviais ir nusausinta. Liko liūdnas vaizdas – durpės ir skurdūs augalai, dargi klastingi liūnai. Ilgus metus vandenį pagal savo projektus čia tvenkė patys sau inžinieriai bebrai, bet dabar gyvastį jai grąžina specialistai. Kad nebūtume vadinami barbarais. plačiau»

Tapytoja Lionė Grigaliūnaitė seniai nebekreipia dėmesio į kritiką, bet ją prajuokina ir pagyros apie paveiksluose neva užkoduotą gyvenimo prasmę, esmę, ryšį su kosmosu. Jos ryšys labiau su gimtine, vaikyste, mylinčia šeima, o dėkingumas – ir garsiajam „Kupiškėnų vestuvių“ režisieriui. plačiau»

„Nelengva būna žmogui gražiai gyventi, bet gražiai mirti dar sunkiau“, – tokius žodžius jau pražilusiems savo mokyklos draugams Vabalninke ištarė monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas. Paklaustas, kaip gyvena, jis atsakydavo „Stengiamės šventai, bet ne visada išeina.“ O ką gi apie kukliausią pasaulyje kunigą prisimena vabalninkiečiai? plačiau»

Pelkė netoli Rokiškio atrodo tokia paslaptinga ir nuošali, kad gali privilioti net didžiausius romantikus, o kartu pridengti ir baisiausius nusikaltėlius. Kad to, kas vyko karo metu, niekada nepamirštume, privalome čia ateiti ir nusilenkti holokausto aukoms – dviem žydų šeimoms. Vietą pelkėje, kur užkasti aukų kūnai, dar ne taip seniai rado amerikiečiai mokslininkai. plačiau»