Korespondentė: Biržų rajone, Žvaguičių kaime, gimęs rašytojas, publicistas, redaktorius A.Zurba jus yra pavadinęs asmenine savo kūrinių recenzente. Kaip ir kur persipynė judviejų keliai? Galbūt Kupreliškio mokykloje – rašytojas ją baigė, o jūs vėliau joje dirbote, mokėte vaikus lietuvių kalbos?
I.Varzienė.: A.Zurba su sūnumi atvažiavo į Kupreliškį po pirmųjų mano mokytojavimo metų. Tuomet negalėjau net pagalvoti, kad tai bus lemtinga pažintis.
Prisimenu, kad jau šis pirmas mūsų susitikimas buvo lengvas ir smagus. Neturėjome kuo netikėtų svečių pavaišinti, bet man, tuomet jaunutei mokytojai, viskas atrodė taip paprasta. Kaip tik buvo vasara, vyko vaikų stovykla ir virtuvėje buvo likusių šaltibarščių.
Svečiai juos valgė ir visi šnekėjomės. A.Zurba pasakojo apie tėviškę, mokytojus, kalbėjomės apie literatūrą. Man jau tuomet įstrigo, kaip galima taip įdomiai, bet paprastai ir kartu labai giliai kalbėti apie kasdienius, bet svarbius dalykus. Nustebino gal net fenomenali rašytojo atmintis.
Korespondentė: Nejaugi draugystė tuomet ir užsimezgė? Juk nebuvo mobiliųjų telefonų, žmonės bendraudavo ranka rašytais laiškais. A.Zurba buvo jau žymus rašytojas, o jūs – jauna mokytoja?
I.V.: Susitikome po kelerių metų Papilyje, kai vyko A.Zurbos romano „Molžemis“ pristatymas. Tai buvo pirmas kartas, kai viešai kalbėjau apie jo kūrybą.
Pristatymas įvyko su anekdotiška situacija. Pasisakiau, kad man labiausiai patiko dramatiškas, po pasaulį besiblaškantis, išgeriantis romano herojus. O tuomet atsistoja komunistų partijos sekretorius ir aiškina: „Ko galima norėti iš jaunimo, jeigu net mokytoja propaguoja pijokystę?“
Aš buvau bešokanti jam į akis, kad tai viso labo personažas – pats gyviausias, įdomiausias, bet A.Zurba paėmė mane už rankos ir sulaikė.
Vėliau supratau, kaip išmintingai jis pasielgė. Galėjau per tokį karštakošiškumą sulaukti nemalonumų, be to, buvau tremtinių vaikas.
Iš tos situacijos ne kartą esame smagiai pasijuokę.
Nuo to laiko išleidęs naują knygą A.Zurba man ją atsiųsdavo paštu iš Vilniaus ir visada pats paskambindavo, pakviesdavo ją pristatyti skaitytojams Biržuose arba sostinėje.
Korespondentė: Kaip nuspręsdavote, apie ką kalbėti per pristatymą, ką nutylėti? Juk peikti nedera, o per daug išgirti – vėl nei šis, nei tas. O dar ir autorius pašonėje.
I.V.: Iš pradžių nebuvo lengva. Reikėjo priprasti prie tokių situacijų, kad aš, kūrybos recenzentė, įsijautusi kalbu, o A.Zurba staiga ima ir nutraukia. Nepiktai, bet kažką pasako, replikuoja, pokštauja, paklausia. Dabar jau sunku ką nors konkrečiai prisiminti, bet dažniausiai įsiterpdavo tuomet, kai mano ar kitų pasisakančiųjų kalba darydavosi per daug nusaldinta. Dėl to jis pasijusdavo nepatogiai. O man tekdavo nesutrikti, atsikirsti, greitai sugalvoti pokštą ir toliau kalbėti.
O kartą, prisimenu, rašytojas pradeda susitikimą, aš sėdžiu salėje, antroje eilėje.
„Tai va, Irutė Varzienė, ta Biržų pankė...“ – prabyla A.Zurba. Ir visi sutartinai į mane atsisuka... Iki šiol pamenu tą netikėtumo jausmą. (Juokiasi.) O panke pavadino, nes ką tik buvau pradėjusi labai trumpai kirptis.
Korespondentė: Ar po tokių pokštų nesate jam pagrasinusi, kad lai savo kūrinius pats ir pristato?
I.V.: Juokais gal ir esu grasinusi, bet kartoju – tiktai juokais. Vakaro vedėjui tokiose situacijose, žinoma, reikia žaibiškos reakcijos, bet klausytojams tai įdomu.
Itin smagus susitikimas su skaitytojais buvo, kai dalyvavo ir poetė Alma Karosaitė. Abu – iškart reaguojantys, ekspresyvūs, žaižaruojantys, vienas kitą gerai pažįstantys.
Pasiūliau jiems abiem surengti klausimų ir atsakymų vakarą. Iš pradžių rašytojas suabejojo, bet vėliau sutiko.
Tai buvo kažkas tokio, įspūdis nepakartojamas! Jiedu žarstė klausimus ir atsakymus apie gyvenimą, kūrybą, dabartį ir praeitį, šeimas – apie viską. Temos – rimtos, o atsakymai – žaismingi.
Nebuvo tokios temos, kad A.Zurba vengtų.
Korespondentė: Gan dažnas atvejis, kad plunksną puikiai valdantis žmogus prieš auditoriją sustingsta. Iš jūsų pasakojimo suprantu, kad A.Zurba neturėjo tokių bėdų?
I.V.: Rašytojas buvo talentingas oratorius, tikras Biržų vaikas, niekuomet jų nepalikęs. Pirmasis naujų kūrinių pristatymas – būtinai kraštiečiams.
Man teko jo romanus pristatyti ir sostinėje, Rašytojų sąjungos rūmuose, dalyvauti jubiliejuose, šventėse. A.Zurba ten elgdavosi ramiai, santūriai, būdavo lengvai nuspėjamas.
Užtat Biržuose jį apimdavo didžiulis jaudulys – vaikšto, tyli, gestikuliuoja, plaukus braukia nuo kaktos, nusijuokia, nors nejuokinga. Toks puikus oratorius, o užsikerta per įžangą, balsas trūkinėja.
O kai jaudulys praeidavo, salę tiesiog užhipnotizuodavo – taip jausmingai ir nuoširdžiai kalbėdavo.
Žiūrėk, kalba darosi vis jausmingesnė, sentimentalesnė, netoli ašaros – ir pokšt juokingą anekdotą. Ir salė ima kvatotis.
Iki šiol prisimenu tą ypatingą A.Zurbos juoką. Bet jis nebuvo popsinė žvaigždė, jis natūraliai džiaugėsi dėmesiu ir vengė perlenkimų.
Korespondentė: Bet kokį nors planą susitikimams su skaitytojais būdavote parengusi? Juk numatydavote temą, pašnekovus?
I.V.: Kartu su rašytoju atvykdavo kritikų, skaitovų, ne aš vienintelė, žinoma, kalbėdavau.
Kartą A.Zurba pastebėjo labai detaliai surašytą renginio scenarijų, kas kuomet pasisakys, kokia daina skambės, o pabaigoje – gėlių ir suvenyrų įteikimas.
Rašytoją prajuokino šis paskutinis punktas ir jis visą vakarą pokštavo apie suvenyrą ir gėles, klausė, gal galima pradėti ne nuo scenarijaus pradžios, o nuo pabaigos, teiravosi, kada gi ateis laikas teikti puokštę.
Kiekvienas vakaras su juo būdavo improvizacija. Kalbėdavo labai įtaigiai, gyvai, ekspresyviai, nebanaliai, įpindamas tarmiškų posakių ir žodžių. Pasakodavo, kaip atsiranda jo kūriniai, kaip ir kodėl keitėsi romanų personažai.
Korespondentė: Recenzijoms juk irgi tekdavo kaip reikiant pasistengti? Kūrinius turbūt išanalizuodavote, kone mintinai išmokdavote?
I.V.: Nesistengdavau klausytojų užversti sudėtingais terminais. Vakaro temai rinkdavausi tai, kas man pačiai pasirodydavo įdomu. Turėdavau po ranka rašytojo perliukų – įdomių žodžių ir žodžių junginių, palyginimų, sakinių, vaizdingų gamtos aprašymų.
Rašytojas turėjo tokią puikią atmintį ir taip tiksliai aprašė gimtuosius kelius ir kelelius, kalnelius, posūkius – belieka užsimerkti ir visa tai įsivaizduoti.
Gyvendami čia pat tiesiog nebeįsidėmime, kur kokie medžiai auga, o A.Zurba juos tiksliai aprašė. Skaitai ir stebiesi – taigi tikrai auga!
O kaip tiksliai Žvaguičius jis aprašė romane „Aušrų migla“. Po šitiek metų prisiminė menkiausias smulkmenas!
Korespondentė: Ar A.Zurba išgirsdavo iš salės kritikos? Kaip į ją reaguodavo? Ar pati kada nors esate nustebusi, kad knygą vienaip supratote, o rašytojas galvoje turėjo visai ką kita? Juk viskas taip subjektyvu, priklauso nuo mūsų pačių patirties ir mąstymo.
I.V.: Nutikdavo ir taip, kad rašytojas ištardavo: „Na čia jau nusifilosofavai.“
Arba sakydavo: „Dėkoju už jūsų įžvalgas, bet ne tai norėjau pasakyti...“ Ir tiesiog paaiškindavo, kaip reikėtų kūrinį suprasti.
Buvo metas, kai A.Zurbos kūryba sulaukė ir neigiamų reakcijų, bendraudama su juo jaučiau, kad dėl to liko nuoskaudų. Bet būdamas tolerantiškas iš prigimties, nelaikė pykčio: „Pasakė tai pasakė...“
Į susitikimus atvykdavo ir personažų prototipai, jų vaikai, anūkai. Kartais jie stebėdavosi, kodėl koks nors nutikimas papasakotas netiksliai. Tuomet A.Zurba labai korektiškai paaiškindavo, kad romanas – ne vien tik faktai, bet ir išmonė, fantazija.
Iš Satkūnų atvažiuodavo moteris, save atpažinusi A.Zurbos romane. Ji visuomet sėdėdavo priekyje su ašaromis akyse ir darželio gėlių puokšte.
Korespondentė: A.Zurba daug rašė jaunimui ir apie jaunimą. Jo romanai „Šimtadienis“ ir „Integralas“ – kultiniai sovietmečio moksleiviams. Kaip kurdavo šiuos personažus?
I.V.: Iš tiesų dauguma moksleivių įvardydavo A.Zurbą kaip mėgstamiausią rašytoją. Dirbdamas „Moksleivio“ redakcijoje, jis važinėdavo į susitikimus su jaunuoliais ir išgirsdavo daug skaudžių gyvenimo istorijų. Kai kas įdėdavo kišenėn laišką su savotiška išpažintimi.
Taip jis rinkdavo medžiagą savo kūriniams.
A.Zurba vertindavo moksleivių kūrybą respublikiniuose konkursuose, dar ir dėl to buvo žymus.
Kai atvykdavo į Biržus, kviesdavau savo mokinius ateiti ir pasiklausyti. Bet per jėgą netempdavau ir būtinai nebrukdavau skaityti jo kūrybos. Tie, kas domėjosi literatūra, natūralu, kad kraštiečio kūryba domėjosi labiau.
Aš A.Zurbą labai vertinu ir kaip rašytoją, ir kaip žmogų. Kelis sykius yra prašęs pasakyti kalbą, kai jis mirs. Pažadėjau ir pažadą išpildžiau.
Su jo giminaite muziejininke Edita Lansbergiene Žvaguičiuose suradome sodybvietę ir nuvežėme ant kapo jo gimtinės žemės.
Iš jo namų sodo veždavome obuolių, kai aplankydavome jį ir žmoną Laimą sostinėje.
Korespondentė: Esate sakiusi, kad laikote A.Zurbą savo gyvenimo mokytoju. Kokių svarbių pamokų iš jo gavote?
I.V.: Tai žmogus, kuris mane sustiprino po Tomo, mano vaiko, ligos ir mirties. Daug kalbėjomės apie prasmę ir beprasmybę. Apie tai, kodėl viskas, kuo iki tol tikėjai ir kuo gyvenai – knygos, muzika – staiga praranda prasmę, nepalengvina tavo išgyvenimų.
Gavau ir rašytojo laišką su žodžiais, mane palaikančiais, taip man reikalingais.
Tas laikas man lyg užtemimas. Esi taip sugniuždytas, kad sunku kalbėti. Bet kalbiesi – ir imi gyti.
A.Zurba buvo iš tokių žmonių, kurių gali nesusitikti metus dvejus, o susitinki – ir nereikia jokių įžangų.
Prierašai po nuotraukomis:
1. I.Varzienė pažintį su rašytoju A.Zurba vadina lemtinga. A.Švelnos nuotr.
2. Parašęs naują knygą A.Zurba pirmiausia ją pristatydavo kraštiečiams. Biržų Jurgio Bielinio viešosios bibliotekos nuotr.
"Panevėžio kraštas", 2021 05 12
