Namų aprūkymas verba Velykų rytą
Namus aprūkydavome verba šv. Velykų rytą. Ta verba ir stovi ant stalo padėta arba sausai įstatome į kokį indelį ar kampelį. Daugiausia tai darydavom kur nors prie kryželio – kur kryželis kaba, tai ir tą šakelę padėdavom.
Velykų rytą kai pareidavom iš bažnyčios, tai tada žarijų paimdavom ant lopetėlės, seniau dar ir nuodėgulį, užpildavom šaukštelį cukraus, tada dėdavom ėglio. Jei truputį cukraus, labai skanus dūmas tada būna, kvepiantis.
Prieš sėdant prie stalo, o paskiau jau kai pavalgydavome, tai mama daugiausia kibirą įsidėjusi nešdavosi – gurban eidavo, apie visus namus eidavo su tom žarijom, su tuo ėgliu. Sakydavo, apėjo dabar visus namus, pašventino visur kur. Vaikų neleisdavo. „Su ugnele jums, vaikai, negalima vaikščiot“, – sakydavo. O paskui taigi visai pasikeitė laikas. Tiktai po gryčią, būdavo, kad pavaikšto. Eidavom ir stacijom – ir čia apeini visur, parūkai tais kvepiančiais dūmais.
Didžioji savaitė
Tai ką gi – daugiausia lauki. Antradienis, trečiadienis ir dar ketvirtadienis tai tik darbai po laukus, tvarkos darymas. Sakom dabar: „Reikia apsitvarkyt taip, kaip prieš Velykas.“ Reiškia, jau prasideda pavasaris, turi būti tvarka ir kitaip.
Penktadienį jau viskas persikeldavo gryčion, kaip seniau. Gryčion persikelia, tada grindis visur išplauni. Penktadienį jau darydavom pagrindinę tvarką – ir grindys turi būt išplautos, ir viskas sutvarkyta.
Šeštadienį jau tiktai kiaušinių dažymas, pyragų kepimas. Kai parnešdavom šventintos ugnies, tai tada jau ir pyragą kepa, tada kiaušinius dažo, tada tik galvodavo visa kas jau tik apie maistą. O jau po dvyliktos valandos, taip mums sakydavo, tai tuos kiaušinius, kurie sudužo verdant, tuos galima valgyti. Kitų dar negalima valgyti be pirmos Velykų dienos (mums, kaip vaikams, tai jau leisdavo, o mes laukdavom, kad daugiau kiaušinių sudužtų dažant, kad nors po kiaušinį išeitų visiems). Tada jau leisdavo tuos kiaušinius suvalgyt, o taip tai tik parėjusiems iš bažnyčios, tada jau kiaušinius daužydavom, ridendavom.
Velykos
Saulei tekant, kitaip nebūdavo, tik saulei tekant, visi eidavo apie bažnyčią ir jau tada, jau po Mišių, po pamokslo, skubinam namo. Kurie arkliai gražesni, kad aplinkti, kad pirmutiniai parvažiuot.
Po mišių vyrai dar margučius mušdavo šventoriuj. Sakydavo vienas kitam: „Susidaužkim kiaušiniais, katro kiaušiniai stipresni. Susidaužkim kiaušiniais.“ Arba pasikeisdavo, mainydavosi kiaušiniais.
Kiaušiniavimas pirmą Velykų dieną
Kai tik pavalgom, jau po dvylikos, parėję iš bažnyčios – oi, kad tik sulaukt dvylikos. Dvylikos sulaukdavom, tai tada greitai bėgdavom kiaušiniauti pas tuos, kurie kviečia kaimynai arba ir pas tuos, kurie nekviečia. Kaip vaikai, kai nunešdavom verbos, nunešdavom švęstos ugnies, tai tie visi kaimynai jau kviesdavo: „Vaikeliai, ataikit kiaušinautų, vaikeliai, ataikit kiaušinautų.“ Tada pakviesti taigi labai drąsiai einam. Jei nepakvietė, tai labai bailiai eidavom, bet jei pasitinka linksma šeiminykė arba šeiminykas, tuoj duris atidaro, tai tada jau labai visi patenkinti.
Eidavom, jei netoli, pas krikšto tėvus. Pas krikšto tėvus jei nuėjom, tai gausim du kiaušinius – krikštasūnis arba krikštaduktė – jau tada du kiaušiniai tam vaikui. Kiaušiniai, per Velykas kiaušiniai, jokių kitų dovanų, jokių kitų dovanų. Na, jeigu kas saldainį kokį mėtinį arba dūdelę, seniau mat dūdelės būdavo tokie saldainiai, tai tik tiek. O jau daugiau kiaušiniai, per Velykas – kiaušiniai.
Paskiau į kiemą išėję mėtydavome margučius. Per stogą. Vieni vienoj pusėj stogo, kiti kitoj, daugiausia tai jau klojimo. Buvo mano trys broliai, aš, atlėkdavo tokių pat metų kaimynai – ir mūsų jau daug.
Užrašė Daina SNICORIŪTĖ
"Panevėžio kraštas", 2021 04 03