Krašto santakos

Pontoninis tiltas ir koncertai ant vandens, elnių kaimenės ir galimybė pasmalsauti, ką vasarą veikia Kalėda, pietūs rūmų salėje šalia šarvuotų riterių, iškyla daugiaviečiu kabrioletu, poilsis po palme plaukiojančiame pliaže, nakvynė istorijos randais pažymėtuose kambariuose – visa tai ne kokiame užsienio kurorte, o stebuklingai atgijusiame Salų dvare. plačiau»

Nesulaikomai sukasi Rėdos ratas. Panevėžietis Laimutis Vasilevičius savo naujojoje knygoje teigia, kad aprašė vietos „Romuvos“ bendruomenės veiklą pagal bendruomenės dievaitavimo metus – nuo 1992-ųjų. Kas tie dievaitavimo metai, kokią mūsų protėvių žinią jie mums perduoda? plačiau»

Aplink miesto centrą nusidriekė spalvinga fotografų eisena, o į juos iš visų pusių telefonais spragsėjo praeiviai – tegul žino, ką reiškia būti „nupaparacintam“. Profesinės šventės proga įvertintas ir pasaulinę šlovę pelnęs panevėžietis. plačiau»

„Jeigu Meką įsivaizduotume kaip Sabonį, tai mes jo kamuolių nesugraibėm. O kai Jonas išėjo, pradedame ieškoti, kur tas kamuolys galėtų būt nukritęs ir ką su juo daryti, į kokį muziejų gabenti. O Mekas – labai nemuziejiškas, labai gyvybės žmogus“, – taip vietos inteligentų ir svečių diskusijoje Biržų pilyje kalbėjo kino režisierius Vytautas V. Landsbergis. plačiau»

Panevėžio miesto dailės galerijos Keramikos paviljone veikia tarptautinio keramikos simpoziumo paroda. Dešimt menininkų iš trijų kaimyninių šalių pristato tai, ką jų vizijos ir meistriškos rankos sukūrė per neilgą plenero laiką – beveik tris savaites. plačiau»

Rugpjūčio 7 d., šeštadienį, Juozo Miltinio dramos teatras kviečia atsisveikinti ir į paskutinę kelionę palydėti pernai lapkričio 23 d. mus palikusį iškilų menininką, užburiančios charizmos ir išskirtinio talento aktorių, ištikimą Juozo Miltinio bendražygį, dosnios širdies ir linksmo būdo kolegą Algirdą Paulavičių. plačiau»

Režisierius Jonas Korenka rokiškėnų neužmirštas. Aktore tapusi jo duktė Marija KORENKAITĖ šypsosi, kad jis įsiverždavo kaip viesulas ar cunamis – kaipgi tokiam atsilaikysi. Jo energija mažame miestelyje užkūrė teatrinį gyvenimą, naujas tradicijas, bet atsitiko taip, kad dukra iki pat paskutinės klasės apie aktorystę net nesvajojo, o pasuko ten pastūmėta iš šalies geriau mačiusios mamos. plačiau»

Kai režisierė Vita Vorienė važiavo mokytis režisūros, mama nedrąsiai jai patarė geriau pasirinkti siuvėjos ar mezgėjos profesiją. Motinos linkėjimas išsipildė dabar, po daugybės metų, kai dukters šeimoje gimė mažas žmogus – Gustulėlis. Tuo labiau kad teatro repeticijos, prasidėjus karui, komplikavosi. plačiau»

Medelyno savininkai nė nesapnavo, kad jų noras poilsio minutėmis savo sodyboje grožėtis baltais, po kiek laiko rožiniais žiedais pavirs į labai sėkmingą investiciją. Dabar hortenzijų parką lanko tūkstančiai žmonių. Atsisveikindami jie neišeina ir be nusipirkto šio nuostabaus augalo krūmelio. plačiau»

Duonos globėjos Šv. Agotos diena nublanko prieš Šv. Valentino dieną. Tačiau ne visi taip mano. Skapiškėnai perėmė netoli esančio Laičių kaimo tradiciją, ir prasidėjo šventė – dvylika šeimininkių nukrovė stalą pačių kepta duona. Vienas kepalas tikrai buvo keptas krosnyje. plačiau»

Panevėžyje trys draugai ir kūrėjai – pseudonimu Godo Yorke kurianti dainininkė Goda Sasnauskaitė, fotomenininkas Dan Hermouet ir videomenininkė Kotryna Daraškevičiūtė – pristatė cianotipijos technika sukurtą vaizdo klipą. Tai pirmas toks meno kūrinys Lietuvos ir vos antras pasaulio istorijoje. plačiau»

Muziejų naktis, gal niekuo nesidomintys ir nepatikės, sutraukia nemažas minias lankytojų. Ir ne tik sostinėje. Panevėžyje štai gyventojai buvo kviečiami vienintelę metuose naktį nemokamai ateiti į istorijos ir meno šventoves – pamatyti parodų, patiems dalyvauti kūrybos procese. Gyventojų teiravomės, ar jie tą jau patyrė – malonumą pasivaikščioti po muziejų, galeriją ar biblioteką naktį. plačiau»

Jauna pora džiūgauja, kad iš sostinės persikėlė į Anykščius, nors tam ir reikėjo drąsos – ypač Vilniuje gimusiai ir augusiai merginai. Seną butą jie išradingai verčia jaukia gyvenamąja erdve. Ir ne vien dėl taupumo jie buitį nutarė kurti iš to, ką kiti galbūt laikytų šiukšlėmis. plačiau»

Vidurdienį – į miesto aikštę skelbti žmonėms apie Ukrainos kančią, popiet – į repeticijas Panevėžio lėlių vežimo teatre. Nuo pirmos karo dienos tai kuriam laikui tapo norma pulkeliui ukrainiečų lėlininkų, dirbančių teatre ne vienus metus. Ir pats teatras tapo užuovėja visiems bėgliams nuo karo. plačiau»

Dar šiek tiek užtruks, kol vertingas garsios panevėžietės palikimas pasieks žiūrovus, bet kultūriniai lobiai iš jos namų jau pasiekė paveldo tyrėjus. plačiau»