Dabar aistra – pelėdos
Vaikštančius po miesto parkus, o tuo labiau – miškus, stebi didelės geltonos, juodos ar net tamsiai raudonos akys. Tai – dažniausiai spygliuočiuose medžiuose, prie pat kamienų, besislepiančios pelėdos.
Tai geriausiai žino panevėžietis ornitologas ir fotografas Kęstutis Čepėnas, pirmą naujų metų dieną švenčiantis gimtadienį.
Įvairiausius gyvūnus stebintis ir fotokamera juos fiksuojantis K.Čepėnas jau yra išleidęs albumą apie miškų gražuolius – „Briedis. Girių karalius“, o paukščių pasaulį atskleidęs fotoalbume „Tarp žemės ir dangaus“. Sparnuočius jis fotografavo keliaudamas po Islandiją, Norvegiją, Rusiją, Ukrainą ir, žinoma, po Lietuvą.
O dabartinė panevėžiečio aistra yra pelėdos. Į Barou – šiauriausią Jungtinių Amerikos Valstijų inuitų eskimų gyvenvietę Aliaskoje – jis vyko net 4 kartus. Mat būtent čia gyvena tundrų gražuolės baltosios pelėdos.
Atpažįsta žmogaus žvilgsnį
Kaip ornitologas išsiruošia fotografuoti paukščių, kitų gyvūnų? Ar apsirengia neperšlampamus drabužius, aunasi guminius batus, dedasi kepurę?
K.Čepėnas juokėsi, kad korespondentė vaizduotėje nupiešė medžiotojo paveikslą. Fotografas taip pat šioks toks „medžiotojas“, betgi be šautuvo, gaudantis įspūdingiausius gyvūnų gyvenimo kadrus. O kad juos pagautų, reikia didžiulio patyrimo.
„Pavyzdžiui, paukščiai uoslės neturi, bet jie itin gerai mato ir girdi. Žmogaus žvilgsnis, judesys, bet koks garsas – viską atpažįsta ir reaguoja. Jiems negalima trukdyti, nes, užuot medžioję, stebės, ar tu nesi grobuonis, ar neartėji, ar nepulsi jų kiaušinių ir lizdų. Negavę maisto jaunikliai gali žūti, sušalti“, – aiškino K.Čepėnas.
Todėl fotografas stengiasi taip užsimaskuoti, kad gyvūnai nejaustų jokios grėsmės. Geriausia, kai į tave reaguoja tarsi į medį, visiškai nekeliantį pavojaus.
Panevėžietis prisiminė, kad vis dėlto yra nesugebėjęs prisitaikyti prie aplinkos ir likti gyvūnų nepastebėtas. Tad teko atsitraukti taip ir nepadarius nuotraukų.
Nes gyvūnams nepakenkti – svarbiau nei geras kadras.
„Jų visa energija naudojama užaugti, subręsti ir jauniklius palikti. O žmonės neprašyti, nekviesti įsibrauna į teritoriją ir kartais, net to nenorėdami, per savo neatsargumą jiems pakenkia“, – apgailestavo ornitologas.
Vienas po Baltarusijos miškus
K.Čepėnas patikino, kad fotografuoja ne visose kelionėse. Mat ruošiantis gaudyti gyvūnų gyvenimo kadrus reikia atlikti namų darbus, o vienas jų – kuo daugiau išsiaiškinti apie pačius gyvūnus.
Yra fotografų, kurie tarsi kolekcionieriai nuotraukose kolekcionuoja kuo daugiau ir įvairesnių gyvūnų. O pašnekovas nori, kad nuotraukos būtų ne tiktai gražios, bet ir prasmingos – su tam tikros rūšies gyvūnų istorija. To nepasieksi vien tik su gera technika, nes reikia ir nuojautos, supratimo, o kartais – rizikos.
„Savo Bermudų trikampį, kurį sudaro Lietuva, Latvija ir Baltarusija, išmaišęs skersai išilgai. Prie Baltarusijos sienos, kai dabar pagalvoju, taip dažnai priartėdavau kaip dabar migrantai. Pagaudavo azartas – viską pamiršdavau“, – juokėsi pašnekovas.
Pasienio ruože ribojamos medžioklės, gyvūnai mažiau vaikomi, bauginami, todėl jie beveik nebijo žmonių ir fotografus arčiau prisileidžia.
K.Čepėnas Baltarusijos vietoves taip gerai pažino, kad po didžiulius miškus naktį galėjo vienas vaikščioti.
„Jei dabar taip užsimirščiau – konfiskuotų viską: automobilį ir fotografavimo įrangą“, – šypsojosi.
Kateriuku – Lenos delta
Yra buvę ir tikrai pavojingų nutikimų. K.Čepėnas sakė, kad teko ir įlūžti į ežerą, ir griūti, ir automobilį smarkiai apgadinti, važiuoti per pusnynus nepažįstamais miškais, vietovės ieškant tik pagal žmogaus pasakojimą.
„Ir nieko – važiavau, nepaklydau. Nes kai apima azartas, niekas nebaisu“, – šypsojosi.
Bet kaipgi išsigelbėti, pavyzdžiui, sniege įklimpus?
Panevėžietis patikino, kad esama draugų, bičiulių. Telefonu ar racija su jais susisiekia – ir šie atskuba pagelbėti.
„Bet jei jautiesi neužtikrintai ar nepasitiki komanda, geriau net nepradėti, ypač jei vietovė mažai gyvenama“, – įspėjo.
Tikrai rizikingose kelionėse jis pasitiki tiktai profesionalais.
K.Čepėnas prisiminė, kaip Rusijoje Lenos delta 100 kilometrų plaukė mažu kateriuku.
„Buvo aišku: jeigu pakiltų vėjas – kaip pūką mus nušluotų. Oras keitėsi staigiai ir ne kartą – nuo saulėtos dienos iki šalčio ir didžiulių bangų. Bet plaukiau su jakutais – patyrusiais šiuose reikaluose“, – prisiminė.
Nepakartosi to, kas prarasta
Galbūt tokie rizikingi nutikimai, adrenalinas kelionėms teikia ypatingo žavesio?
To paklaustas, K.Čepėnas tikino adrenalino specialiai neieškantis. Tiesiog fotografuodamas laukinius gyvūnus turi būti pasirengęs ir ekstremaliems netikėtumams.
„Vyksti šimtą tūkstančių kilometrų, pasislėpęs tūnai vandenyje ar žiauriame šaltyje – betgi ne tai yra mano tikslas, o nuotraukos“, – aiškino.
Tuo labiau kad ilgai maskavęsis panevėžietis teturi valandą ar pusvalandį, o kartais – net dar mažiau laiko, kad pagautų gerą kadrą. Juk laukiniai gyvūnai dažniausiai yra naktiniai ir pasirodo prietemoje.
Nutinka labai skausmingų dalykų ir dėl technikos.
„Afrikoje vaikydamasis paukštuką šokinėjau tarp akmenų, ir atsirišo fotoaparato dirželis. Objektyvas krito ir skilo į dvi dalis. Baisu buvo“, – atviravo pašnekovas.
Reikėjo suktis iš padėties – susirado palaikį garažėlį, kuriame montuoja padangas. Vietiniai „meistriukai“ klijais suklijavo objektyvą, ir šis tarnauja lig šiol.
Labiau nepasisekė jo draugui prancūzui, atvykusiam fotografuoti kurtinių tuoktuvių. Jiedu gyveno palapinėse pelkėje. Bičiulis netyčia užkabino koja fotoaparatą ir šis plumptelėjo į vandenį. K.Čepėnas nieko pasiūlyti jam negalėjo – neturėjo atsarginio fotoaparato.
„Kitais metais draugas vėl atvyko, bet jau buvo kur kas prastesnis oras. Nepakartosi to, kas prarasta“, – apgailestavo.
Matė antilopės gnu žūtį
Paklaustas, ar yra gyvūnų, kuriuos fotografuoti jam būtų nuobodu, K.Čepėnas atsakė, kad tokių nėra.
Gal neįdomūs tie gyvūnai, kuriuos dažnai sutinkame, sakykime, kiškučiai?
„Esate matę, kad kiškiai kovoja mušdamiesi letenėlėmis? Žinokite, tikrai nenuobodu žiūrėti“, – patikino.
O žalčiai, gyvatės? Juk dažnas jais ne grožisi, o bijo...
Bet K.Čepėnas prisiminė, kaip vieną ankstyvą pavasarį, tirpstant ledui, pažįstamas nusivedė jį į kirtavietę. O ten ant kelmo saulės spinduliuose šildėsi gal koks 80 gyvačių!
„Tas žmogus tarė: „Aš gyvačių nebijau!“, paėmė į rankas po dešimtį ir aukštai iškėlė. Ar tai nuobodu?“ – pasiteiravo.
Afrikoje jis fotografavo gepardus, medžiojusius antilopę gnu, – pavyko pagauti vieną natūraliausių kadrų, kad žmogiškuoju pasaulio supratimu antilopės būtų gaila, bet gamtoje – savos taisyklės, savi ciklai.
„Deja, plėšriosios katės – ne veganai, joms išgyventi reikia. O man tai buvo įvykis – ne per televizoriaus ekraną, o savo akimis išvysti ir nufotografuoti“, – dėstė.
Panevėžietis aiškino, kad ir Lietuvoje prieš susitikimą su laukiniais gyvūnais būtina išsiaiškinti jų būdą, nes daugelis elgiasi labai agresyviai, ypač gindami savo jauniklius.
Kad ir ta pati išgąsdinta pelėda gali nagais stipriai įsikibti žmogui į pakaušį. Tad jas pamačius geriau jau šalin eiti.
Ypatinga žinia apie pelėdą
„Kur gali sutikti paukščių – ten ir tu“, – sakė K.Čepėnas, paklaustas apie egzotiškiausias vietas, kuriose teko „medžioti“ naujausius pelėdų kadrus.
Jis pasakojo, kad Aliaskoje, Barou, dar ne taip seniai vietiniai gyventojai baltąsias pelėdas iš tikrųjų medžiodavo dėl maisto. Šios kelionės nuotykius – juokingus ir pavojingus – emocionaliai, itin vaizdingai K.Čepėnas ir pats yra aprašęs.
„Miestelyje gyvena daugiau kaip 4 tūkstančiai gyventojų, tai didžiausia, toliausiai į šiaurę nutolusi čiukčių bendruomenė. Vaizdas bičiulius kiek pribloškia: dulkėti keliai, namai ant polių, aplink juos kiemuose jokios tvarkos: vienas ant kito suversti seni sniego motociklai, keturračiai, krūvos visokių sulaužytų daiktų“, – pirmaisiais įspūdžiais dalijosi panevėžietis.
Bet svarbiausia žinia, vos tik įžengus į viešbutį, kad vos už 50 metrų ant kapinaičių medinių suklypusių kryžių šiuo metu nuolat tupi baltoji pelėda.
Mat net Barou jas galima išvysti ne kasmet, o tiktai tuomet, kai joms čia pakanka maisto. Todėl atvykęs nebūtinai išvysi baltąsias pelėdas.
Pritrenkė paukščių jaukumas
„Oras puikus, saulė vasarą nenusileidžia, energijos per kraštus, tad nieko nelaukdami sėdam į ką tik išsinuomotą džipą ir – į tundrą. Čia tik trys keliai ir trys kryptys: vienas palei Čiukčių jūrą, kitas nuo jūros stačiu kampu į žemyną, o trečias – skersai per visą gyvenvietę. Pirmųjų tundros egzotikos įspūdžių pakerėti, beveik ištikti ekstazės“, – pasakojimą tęsė K.Čepėnas. Mat net užkietėjusiems ornitologams, pirmą kartą atsidūrusiems tundroje vasaros pradžioje, kai paukščių įvairovė bene didžiausia, protas, švelniai tariant, kiek suminkštėja.
Galima tik įsivaizduoti, kaip jaučiasi ornitologai galybės paukščių apsuptyje, o Barou jų pilna: ant jūros ir virš jūros, bėgiojančių tundros žemaūgėse žolėse, plaukiojančių bevardžiuose ežeriukuose.
„Ir visur jie jaukūs, žmogų prisileidžiantys per žingsnį kitą. Toks paukščių jaukumas pritrenkia“, – pasakojo K.Čepėnas.
Tik štai bėda – paukščių ištisi pulkai, o baltųjų pelėdų – tarsi vaiduoklių – nematyti.
Kiekviena užuomina – tolumoje boluojanti neryški balsva dėmė – primena pelėdą. Gal tai tik akies apgaulė, bet neįsitikinsi, kol iki jos pats per tundros šlapynes nepribrisi.
Patinas įspėjo nesiartinti
K.Čepėnas džiūgavo – šįkart nuojauta ir akys neapgavo.
„Ir štai mus pasitinka baltas kaip sniegas, geltonomis akimis poliarinės pelėdos patinas. Nutupia visai netoli ant kupsto, keketuodamas įspėja, kad jei taip drąsiai irsimės prie jo lizdo, gali tekti turėti rimtų reikalų. Bet mes irgi nepėsti: tiek kelio sukarta, tiek nervų sugadinta – nepasiduosim, turim pamatyti jo lizdą“, – pasakojo K.Čepėnas.
Ir tuomet nutiko fotografo košmaras – aparatas ėmė nefokusuoti vaizdo. Pastebėjęs iškritusį kontaktinės plokštelės varžtą, kitą – atsilaisvinusį, panevėžietis juos priveržė, bet niekas nepasikeitė.
„Galva plyšta, smegenys tuoj ištrykš pro akis“, – audringas emocijas liejo ornitologas.
K.Čepėnas tuomet išsigelbėjo pastebėjęs, kad aparatas fokusuoja vaizdą, jeigu automatinio fokusavimo taškas ne centre, o perkeliamas į šonus ar kraštus.
Netrukus ir pelėdos nurimo, įniko į savo rūpesčius. Patinas nuskrido medžioti maisto. Patelė, šildydama lizde jauniklius, nepatikliai stebėjo aplinką.
Nepraėjus nė valandai patinas nusileido su grobiu į lizdą.
Dar lydėjo iki mašinos
Pagunda fotografui prieiti prie paukščių lizdo vis dėlto per didelė.
„Padarom kelias penkių nuostabių mažapūkių gal 4–6 dienų pelėdžiukų nuotraukas ir greit pasišalinam. Juolab kad ir patinas taip atakuoja, jog net nekyla klausimas, kaip baltosios pelėdos geba apsiginti nuo tundros plėšrūnų – poliarinių lapių ar net vilkų“, – pasakojo K.Čepėnas.
Čia jis sugrįžo po 10 dienų, aplankęs nacionalinius parkus. Labai jau knietėjo sužinoti, ar pelėdos išmaitino visus savo vaikus sumedžiotais kitais paukštukais.
K.Čepėnas rado visus penkis pelėdžiukus, tik neatpažįstamai pasikeitusius, pilkus. Vyriausieji energingai vaikštinėjo po kalvos viršūnę. Patelė jau taip pat medžiojo užsižiopsojusius paukščių jauniklius, bet nenutoldama nuo lizdo.
Patinas tupėjo ant elektros stulpo ir kaskart smigdavo žemyn pastebėjęs auką.
K.Čepėnas pasakojo, kad paskutinį kartą jam supakavus fototechniką į kuprinę ir jau nueinant, tarsi atsisveikindamas iki pat mašinos jį lydėjo patinas. Tik automobiliui pajudėjus, jis nuplasnojo lizdo link.
Prierašas po nuotr.:
„Svarbiausia fotografuojant gyvūnus – jiems nepakenkti, nepražudyti“, – sakė įvairiose pasaulio šalyse lankęsis K.Čepėnas.
Nuotr. iš asmeninio albumo
