Pro langą šypsosi
Kai per karantiną norim pamatyti Kupiškio rajono Naivių kaimo auksarankės mezgėjos 72 metų Marytės Šližauskienės darbelius, ji atsiprašinėja, kad griežtai laikosi taisyklių – į namus svetimų neįsileis. Vis dėlto į svečius pakviečia.
Moteris prisipažįsta, kad labai trūksta gyvo bendravimo, žada sugalvoti, kaip saugiai susitikti. Jeigu ką, sako, bendrausime pro langą.
Per sniego kalnus iriamės link naivietės namų, sukam į pusnimis nuklotą kiemą.
Šeimininkė iš vidaus beldžia į langą ir rodo, kur žiūrėti.
Lauko pavėsinėje, ant plataus medinio stalo, guli kalnai raštuotų kojinių, pirštinių, dailiais karoliukais išmegztų riešinių. Čia pat kabo ryšeliai sudžiūvusių lauko gėlių, kuokštai pražydėjusių linų. Išorėje, tiesiog sniege, išrikiuoti ryškūs siuvinėti paveikslai.
Šeimininkė už lango šypsosi – štai ir rado būdą pabendrauti.
Saugo mamą kaip begali
„Vaikai dabar labai mane saugo, iš savo kiemo nė kojos žengti neleidžia“, – sako šeimininkė.
Tą izoliaciją jai ištverti labai sunku, nes visą gyvenimą mėgo eiti pasižmonėti, nepraleisdavo jokių kaimo renginių.
Pašnekovė pasidžiaugia, kad vis dėlto jai lengviau nei kai kuriems kitiems jos bendraamžiams, šalia neturintiems artimųjų.
„Gyvenu ne viena, su sūnumi. Kitas sūnus su šeima irgi kaime įsikūręs, vos už kelių namų“, – pasidžiaugia.
Pasiekti M.Šližauskienę telefonu buvo nelengva – iš pradžių moteris į skambučius niekaip neatsiliepdavo. Vėliau paaiškino, kad ir čia suveikė sūnų apsauga. Jie prisakę mamai neatsiliepti į jokį nepažįstamą numerį, kad nepatektų į telefoninių sukčių pinkles.
Moteris tik porai minučių išbėga į lauką nusifotografuoti prie savo kūrinių ir vėl skuba vidun. Ji patikina, kad visi naiviečiai tokie – griežtai laikosi socialinių distancijų.
Toliau jau bendraujame telefonu.
Iš tos gėdos išmoko megzti
Žolių ryšeliai pavėsinėje laukia karantino pabaigos. Vasaros gale sodybos šeimininkė prisižoliavo gausybę, mat kaimo moterys žiemą ketino rinktis į bendruomenių namus mokytis verbų pinti.
„Turiu kompiuterį, mišias pasižiūriu. O šiaip visas blogas mintis nugenu mezgimu“, – aiškina, kuo kompensuoja bendravimo stygių.
Naiviuose bažnyčios nėra, bet kai prieš 17 metų uždarė čia veikusią mokyklą, naiviečiai joje įsirengė koplyčią. M.Šližauskienės pareiga – tą bendruomenės maldų salę prižiūrėti.
„Turime grupelę „Motinų maldoje“, jos narės trečiadieniais renkasi pasimelsti už savo vaikus. Dabar, deja, tai darom kiekviena savo namuose“, – sako pašnekovė.
Namie ji nė minutės negali sėdėti dyka, rankose nuolat turi būti mezginys.
Kiek numezgė kojinių, pirštinių ir šalių, jau ir skaičių pametusi, tikriausiai tūkstančius, nes mezga nuo vaikystės.
Prisimena, buvo antrokė, sėdėjo prie mezgančios mamos ir ardė seną megztinį.
Tėčiui užėjus į kambarį pasigyrė: „Štai, ardau!“ Manė, kad pagirs, o tėvas gūžtelėjo pečiais ir tarė, kad džiaugtis nėra ko – ardyti bet kas gali. Štai jeigu megztų!..
„Taip gėda pasidarė!“ – prisimena iki šiol baisų nepatogumo jausmą.
Nuo to momento ji ir ėmė mokytis mezgimo – greit virbalus įvaldė, siūlus per rankas leido kaip didelė.
Italės nori tik mamos mezginių
M.Šližauskienė kilusi iš Subačiaus miestelio, į Naivius atitekėjo.
Baigusi buhalterijos mokslus iš pradžių ji dirbo savo tėviškėje, bet ten, kai jungė kolūkius, leido suprasti, kad netekėjusi specialistė nelabai reikalinga – jaunoms šeimoms davė namus ir butus, o jai nieko.
„Tada atvažiavau į Kupiškį laimės ieškot“, – sako.
Nuo Kupiškio iki Naivių – ranka paduoti, čia ir ištekėjo, ir darbą rado, abu su vyru du sūnus ir dvi dukras užaugino.
Sūnūs sėslesni, liko tėviškėje, o mergaitės išskrido, viena nutekėjo į Jurgėnus Pasvalio rajone, kita įsikūrė Maišiagaloje, dirba anglų ir vokiečių kalbų mokytoja.
Per šią dukrą naivietės rankdarbiai jau keliolika metų keliauja į Italiją.
„Kai dukra ten stažavosi, susirado daug draugių, iki dabar palaiko ryšį ir nuskrenda. Niekam kitokių lauktuvių iš Lietuvos nereikia, vien tik jos mezginių. Italės labiausiai nori kojinių, riešinių ir šalikų“, – pasakoja pašnekovė.
Užsikrėtė nuo kaimynės
M.Šližauskienės megztas kojines mūvi ir vietiniai gyventojai. Jei kam reikia dovanų, kaimynai skuba pas mezgėją ir renkasi iš jos vilnonių lobynų, tas grožybes siunčia ir toliau gyvenantiems giminaičiams.
O kai tik kaime koks renginys, mezgėja ir savo naujausius darbelius atneša, parodą išdėlioja.
Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui buvo net padariusi eglutę su šimtu mezginių.
O štai siuvinėtų paveikslų labai nereklamuoja. Juos daryti pradėjo prieš kelis dešimtmečius, kai siuvinėjimu „užsikrėtė“ nuo kaimynės Jadvygos Pajuodienės. Siuvinėjo sau, kad tuščias naujo namo sienas papuoštų, vaikų kambarius jaukesnius padarytų.
Kai vaikai užaugo, paveiksluose iš siūlų ėmė rastis gamtovaizdžiai, gyvūnai. Pastaruoju metu nemažai prisiuvinėjo ir religine tematika.
Prierašas po nuotraukomis:
Darbščios moters rankdarbiai puošia jos pačios namus, šildo savus ir svetimus, keliauja į parodas ir, kaip lauktuvės, net į saulėtąją Italiją. A.Švelnos nuotr.
"Panevėžio kraštas", 2021 02 24
