Krašto santakos

Pamatęs pilną pintinę tulpių, dažnas net nesuabejoja, kad gėlės gali būti netikros. Tik iš labai arti ir tik palietęs ranka supranta, kad tas grožis – megztas. Orchidėjos, flioksai, hiacintai, lelijos, našlaitės, alyvų šaka, narcizai, sanpaulijos, gerberos, krokai ir gausybė kitų žiedų – bemaž tobulai atkartota virbalais. Jų autorė šitaip atsineša gamtą į savo namus. plačiau»

Žvelgdamas į savo „Beveidžius“, dailininkas Artūras Stančikas ir pats negali pasakyti, menas tai ar ne. Bet jis žino, kad užgriuvus Rusijos karui prieš Ukrainą, jam reikėjo taip kurti. Ir dar žino, kad beveidžių galima rasti visur: ir politikoje, ir mene. Beveidis yra be smegenų, tokių yra daug, jie tvarkingai surikiuoti, o kai visa tai atkuri savo kūrinyje, išeina tarsi ornamentas. plačiau»

Panevėžio dailės galerijoje vienas paveikslas tarsi dėl patyčių liko gulėti ant grindų. Pasaulyje žinomame Daugpilio Marko Rothko meno centre su šiuo kūriniu buvo elgiamasi kur kas pagarbiau – profesionalūs ekspozicijos tvarkytojai iškart suprato, kad jis turi būti pakabintas maždaug žiūrovų akių lygyje. plačiau»

„Violetinė – senstančių dailininkų spalva, Pablas Pikasas, Anri Matisas į gyvenimo pabaigą rinkosi violetinę ir mėlyną spalvas“, – aiškina dailininkas Ričardas Ničajus. Rudeniop jo paveiksluose daugėja ir geltonos, nes saulės spalva yra atsisveikinimo spalva. Tik visada išlieka kaimo ramybėje gimstantys angelai ir šventieji. plačiau»

Dar ne taip seniai žmonės veržte veržėsi į kino teatrus, linksniavo Sofi Loren, Aleno Delono, Federiko Felinio pavardes. O kaip dabar? Juk kaip tik šiuo metu šalyje ir Panevėžyje vyksta kino festivalis „Kino pavasaris“. Ar jis traukia žiūrovus? O gal labiau įdomus lietuviškas kinas? O kokias asociacijas kelia žodis „Holivudas“? To klausėme sutiktų praeivių. plačiau»

„Apie šitą veidrodį man močiutė sakydavo: nebijok, jis gerai rodo. Ir iš tiesų, kai į jį žiūriu, aš sau patinku“, – šypsosi gal ir pavėluotai savyje dailininkės gyslelę atskleidusi profesionali inžinierė. Jai likimas lėmė būti garsiausio akvarelininko marčia, bet paprašyti jo pamokų taip ir neprisirengė. plačiau»

Rokiškyje jau trisdešimt devintą kartą vyko profesionaliųjų teatrų festivalis „Vaidiname žemdirbiams“. Jį uždarant įteiktos ir premijos. plačiau»

Naujoji Panevėžio „Meno“ teatro režisierė ir meno vadovė Monika Klimaitė-Daunienė kviečia ne tik žiūrėti, bet ir pačiam įsitraukti į spektaklio vyksmą. Kad tai žiūrovams pavyktų kuo geriau, kviečiame juos susipažinti su režisiere iš arčiau, išgirsti istorijų, kaip ji mokėsi iš per stojamuosius „nurašytųjų“, kokį komplimentą išgirdo iš bandžiusio jai prieštarauti aktoriaus. Ir galop išgirskite apie dvi režisierės aistras – žirgus ir motociklus. plačiau»

Restauratoriui reikėjo triūsti net šešerius metus, kad Panevėžio Kristaus Karaliaus katedroje didingai sugaustų senieji vargonai. Ir ne vienam, o su žmona ir vaikais. Dabar puikiajam miesto vargonų dirbtuvių šeimininkui lenkiasi kolegos, net bažnytinės muzikos plokštelę jo garbei išleido. plačiau»

Išmokę iš ispanų režisieriaus gatvės teatro pagrindų, Panevėžio „Meno“ teatro aktoriai išėjo į miestą susirinkti į savo lagaminus panevėžiečių reakcijų. Pasirodė pačiu laiku – per pandemiją visiems labai trūksta bendravimo. O žiūrint pro kasos langelį – gal teatrui ir nelabai finansiškai apsimokėjo tai daryti, bet laukiant susitikimo su žiūrovu salėje, reikėjo juk kažką jam duoti avansu. plačiau»

Juozo Zikaro namuose-muziejuje Kaune paslaptimis apie skulptorių ir jo gyvenimą, kūrybą dalijasi charizmatiškoji Rasa Ruibienė. Ji tylenius patikrina, ar šie tiktai nedrąsūs, ar miega atmerktomis akimis. Pusantros valandos pralekia kaip nieko. plačiau»

Nuo sutraukytų grotų iki debesų, geltono briedžio, laumės plaukų ir mistinių personažų anapus realybės. Sovietmečiu už tokias kūrybines išraiškas buvo laužomi menininkų likimai. Užtat dabar Lietuvos valstybingumo simbolių kūrėjui skulptoriui Juozui Zikarui galima nusilenkti niekam nevaržant jokios laisvės. plačiau»

Narai ištyrinėjo giliausią šalies urvą Pasvalyje, dabar jų nufilmuotą medžiagą gali išvysti Krašto muziejaus lankytojai. Ir ne tiktai išvysti, bet ir pasijusti taip, tarsi patys nertų į 21,5 metro gylį. Kita virtuali įdomybė muziejuje – stebėti partizanų kovą, kai atsisukęs pamatai ant tavęs „puolantį“ aštriadantį stribų šunį. plačiau»

Kai po nepriklausomybės atgavimo iš Vakarų plūstelėjo laisvė, ne visi žinojo, kaip su ja elgtis, nesuprato padorumo ribų. Dabar per laiko atstumą žvelgiant į užfiksuotas grožio konkursų akimirkas, dar ryškiau matosi stulbinantys kontrastai. Panevėžyje tai susiję ir su nusikaltėlių gaujų siausmu. Viena mergina netgi parodos atidaryme atsivėrė – jos tėvas irgi buvęs banditas. plačiau»

Įsikrausčiusi į seną trobą menininkė paklausė kolegės patarimo ir viską, ką tik įmanoma, nudažė baltai. Ir jokių senienų lauk nemetė, dargi susirinko iš kitų visa, kas jiems buvo nereikalinga. Taip senas namas, patekęs į trečių šeimininkų rankas, ne tik išvaizdą pakeitė, bet ir gražią pravardę gavo. plačiau»