Sunku patikėti, kad tai ne nuotrauka
Ar įsivaizduojate, jog kažkas gebėtų išsiuvinėti žmogaus veidą, peizažą, natiurmortą, gyvūną lygiai taip, kaip nuotraukoje? Išsiuvinėti ne paprastai, kaip esame matę auksarankių rankdarbiuose, o tiek tikroviškai ir tiksliai, kad negalėtum atplėšti akių ir, kol nepaliestum pirštais, niekaip netikėtum, jog tai ne išdidintas matytos nuotraukos vaizdas.
O dar ir braukiant per minkštą siūlų piešinio paviršių abejotum, ar žmogus taip galėtų. Gal čia panaudota kažkokia moderni siuvinėjimo technika?
Tikriausiai dažnas taip pasijaučia išvydęs Pabiržėje gyvenančios 58 metų Jūratės Maldutienės kūrinius, jie tiesiog atima žadą.
Mikroskopiniais kryželiais siuvinėti paveikslai visom prasmėm atrodo tobuli ir kiekvienas savaip ypatingas.
Tais stulbinančiais kūriniais nukabinėtos visos šeimos būsto kambarių sienos.
Siuvinėja, kai gėlės miega
Vyno spalvos tapetais išklijuotame miegamajame virš lovos kabo klasikinis natiurmortas su sultingomis tamsių vynuogių kekėmis.
Močiutės kambario sienas puošia vaizdai su Širvėnos ežeru ir kraštovaizdžiais iš įvairių gimtinės vietų. Dar kabo ir siuvinėta Marija, laikanti ne tik kūdikėlį Jėzų, bet ir avinėlį. Labai įdomios paveikslo spalvos, visi personažai balkšvi, tarsi nyrantys iš rūko.
Gausiausiai menų – svetainėje, per rankdarbius beveik sienų nematyti. Čia šeimininkė mus ir pakviečia pokalbio.
J.Maldutienė yra lietuvių kalbos mokytoja, o pagal pomėgį – gėlininkė. Jos valdose gausu rečiausių augalų, žydinčių nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens, tai ir jos mažas versliukas.
„Siuvinėju tik žiemą, kai gėlės miega“, – paaiškina, kad menai jai tik sezoninis užsiėmimas.
Geba suvaldyti gausybę atspalvių
Klestelėjus ant sofos, žvilgsnis įsminga į didelio formato natiurmortą su lauko gėlių puokšte, kurioje dominuoja pūkuotos nužydėjusių pienių galvutės.
„Labai norėjau pažiūrėt, kaip išsiūtos pienės atrodys“, – paprastai paaiškina, kodėl tas darbas atsirado.
Tada vardija kiekvieno atsiradimo priežastį: čia gimtinė, ten jūra, kurią labai mėgsta, anas – iš internete perskaitytos vienos mergaitės istorijos, dar kitame Pabiržės bažnyčia, vaizdelis iš kelionių, žydintis laukas prie senelių namų...
„Čia mano tėvelis, užtat, kad labai gražus, o čia baba ir diedukas“, – rodo į juodai baltus paveikslus.
Juos, net iš arti apžiūrėjusi, palaikiau tikromis senoviškomis nuotraukomis iš giminės albumo.
„Sunkiausia buvo dieduko fufaikę išsiūti, ten vien pilki atspalviai“, – sako.
Tada pamatau kūrinio apačioje priklijuotą popierėlį, kuriame užrašyta, kad juodai baltam vaizdui išgauti buvo panaudoti 27 skirtingų atspalvių siūlai.
O štai jūros vandeniui išgauti siuvinėtojai prireikė net 65 spalvų.
Siuvinėjimo net nevertino
Kai jau apžiūrime visa, kas kabo ant sienų, moteris atneša šūsnį spalvingais siūlais siuvinėtų juodo popieriaus lakštų. Paaiškina, jog toji technika vadinasi simegrafija. Jos mokykloje ir vaikus pamokė.
„Nusipaišai piešinį, pagal jo kontūrus išbadai skylutes, o tada per jas varstai reikiamų spalvų siūlus“, – aiškina.
Klausiu, ar nuo visai mažų dienų siuvinėja, kad yra pasiekusi tokias aukštumas?
Pasirodo, jos kūrybinis stažas vos perkopęs dešimtmetį. Adatą su spalvotu siūlu į rankas paėmė tada, kai duktė iš mokyklos parėjo su užduotimi išsiuvinėti darbelį. Tada ir mamai pakilo ūpas tą užsiėmimą išbandyti, kartu palaikyti atžalai kompaniją. Duktė atliko užduotį, tuo siuvinėjimas ir baigėsi, o mama kartą pabandžiusi ir užsikabino.
„Iki tol siuvinėjimo kryželiu visiškai nevertinau, ypač tokio, kai siuvinėja stirną, o baigtam darbe ji atrodo lyg briedis“, – kvatoja pašnekovė.
Dar mintyse – žaibai
Kruopščioji siuvinėtoja neslepia, jog išgauti vaizdo panašumą į esantį nuotraukoje jai padeda kompiuteris.
Yra tokia programa, kuriai pateikus fotografiją, ji vaizdą išskaido spalviniais tonais ir pateikia ataskaitą. Pagal tą atspalviais išskaidytą vaizdą programa sukuria ir siuvinėjimo schemas, belieka tik jas atsispausdinti.
Čia moteriai talkina sutuoktinis Vidas Maldutis – visa, ką reikia atlikti kompiuteriu, padaro jis.
Pasak pašnekovės, didžiausia paveikslėlio schema, ką programa leidžia atsispausdinti, yra 202x250 mm. Norint siuvinėjimui pasidaryti didesnį ruošinį, tenka gudrauti, išsididinti nuotrauką ir schemas atsispausti dalimis, o paskui jas sujungti.
J.Maldutienė imasi siuvinėti ne tik pačios nufotografuotus vaizdus, kartais jų ieško internete, kartais įdomių nuotraukų prašo pažįstamų.
„Vienas biržietis fotografuoja žaibus, labai norėčiau tokį paveikslą išsiuvinėti. Parašiau jam laišką, paprašiau nuotraukos, bet dar neatsiliepė. Gal labai užimtas?“ – sako moteris.
Babos nuo dieduko atskirti buvo nevalia
Per teatrų festivalį Biržuose J.Maldutienė kultūros centre surengė savo kūrinių parodą.
„Klausia, kaip paveikslus kabinti? Sakau, man nesvarbu, kad tik baba ir diedukas šalia kabėtų, visą gyvenimą viens be kito negalėjo, tai ir čia atskirt nevalia“, – turėjo tik tokį pageidavimą.
Siuvinėtoja išgirdo ir priekaištų, esą babos skarelė atbrizgusi. Dėl ko šitaip pavaizdavo? Juk galėjo ir kruopščiau išsiūti.
„Teko aiškint, kad ne atbrizgus, o medvilninė. Jei būtų ryšėjus kaproninę, stovėtų aštriais kampais, o baba dėvėjo tik natūralias skarytes“, – sako ji.
Dabar gi didelė jos kūrinių paroda kabo Pabiržės mokykloje.
Rengdama parodas moteris nustebina organizatorius prašydama paviešinti informaciją, jog niekas į atidarymą neitų su gėlėmis, esą iš mirusių gėlių nėra jokios naudos, geriau į aukų dėžutę įmestų pinigų.
„Pusseserę toks mano išsišokimas pribloškė, sako: iš kuklumo nemirsi“, – kvatoja pašnekovė.
Giminaitė nurimo, kai pamatė, ką kūrinių autorė su tais pinigais veikia.
„Vienąkart pripirkom šakočių bei kitokių gardėsių ir vežėm į senelių namus, kitąkart knygelių vaikų namams, trečiąkart maisto gyvūnų prieglaudai“, – paaiškina, kur dėjo suaukotas lėšas.
Kai akys paskausta, baigiasi ir kantrybė
J.Maldutienės manymu, siuvinėjimas yra pats geriausias būdas atsipalaiduoti ir nusiraminti, nuginti šalin stresus.
„Čia tikras relaksas, kai matai, kaip iš rūko lenda vaizdas, – sako moteris.
Kai kiti sako, jog ji turi auksinę kantrybę, iš karto užginčija.
„Jei turėčiau kantrybės, ji nesibaigtų, o dabar antrą nakties, kai akys „išvarva“, kantrybė ima ir baigiasi“, – juokauja ji.
Dar pabiržietė bando įtikinti, jog kiekviena moteris, jei tik užsigeistų, mokėtų šitaip siuvinėti. Esą Dievas žmogui davė gausybę talentų ir galimybių išgyventi, bet kol gyvenimas nepriverčia, mes daugelio savų gabumų nė nepanaudojam.
„Kai išėjau iš mokyklos, pamačiau, kiek turiu talentų: galiu rašyti, režisuoti, gėles auginti, siuvinėti – neturėdama valdiško darbo tikrai badu nemirsiu“, – kalba pašnekovė.
Kai kas gali ir neįvertinti
Prie kiekvieno kūrinio moteris paprastai neatsitraukdama pluša du ar tris mėnesius, priklausomai kokio jis sudėtingumo.
Kiek toks darbas kainuoja?
„Nė kiek. Ar jūs savo vaiką parduotumėt?“ – kiek stačiokiškai atšauna moteris.
Siuvinėtų paveikslų ji nepardavinėja, bet geram žmogui gali tiesiog imti ir padovanoti.
Tiems, kas teiraujasi kainos, būna, kad pasako, kiek kainuoja vien įrėminimas, už jį tenka pakloti apie 100–150 eurų.
Paaiškėja, kad tokia suma už rėmus klausėjui atrodo labai didelė, apie kūrinio kainą daugiau kalbos nebeveda.
Moteris sako, jog vienu metu norėjo Pabiržėje atidaryti meno dirbinių krautuvėlę, bet kai išsiaiškino jos įsteigimo bei išlaikymo kaštus, visi norai praėjo.
Maldutienė pasako dar vieną priežastį, kodėl kūrinių neparduoda.
„Labai bijau, kad jie neatsidurtų šiukšlyne. Kas pats nesiuvinėja, vargu ar įvertins, kiek darbo ir širdies čia įdėta. Pati mačiau, kad siuvinėtų paveikslėlių sočiai gali rasti dėvėtų daiktų krautuvėse“, – išsako nuogąstavimus.
Dėl Ukrainos perlips per principus
Dažnas klausia, kur darbštuolė dės savo kūrinius?
Moteris jiems atšauna, jog siuvinėtas grožis bus išdalintas tiems, kas ateis į jos laidotuves. Ir čia ne humoras.
„Duktė iš draugės vestuvių parnešė lauktuvių: raugintų agurkėlių stiklainėlį. Tai kodėl žmogus iš laidotuvių negalėtų pareiti su lauktuvėmis?“ – svarsto.
Ji jau ne kartą žmones apdalijo savo smulkiais kūrinėliais.
„Sveikinti telefonais ir žinutėmis man nepatinka, pripažįstu tik tikrus laiškus. Kūčioms daug kam dovanojau nertas snaiges, bet prieš kurį laiką pašto dėžes nukabino, nebėra kur laiškų įmesti“, – apgailestauja ji.
Anksčiau didelis glėbys siuvinėtų angelų iškeliavo į Kauno klinikas.
Moteris pasakoja, kad ten gulėjo jos trimetis anūkas. Jam operavo anginą. Operacijos komplikacija buvo siaubinga: atitrūkęs kraujo krešulys nukeliavo į smegenis, vaikelį ištiko insultas.
„Kiek turėjau angelų, visus nuvežiau į ligoninę ir dalinau ligoniukams“, – taip slopino stresą dėl anūkėlio.
Dabar J.Maldutienė pasiryžusi pažeisti nuostatą kūrinių neparduoti.
Šiuo metu ji ieško, kur galėtų išstatyti siuvinius pardavimui, kad už juos gautos lėšos būtų pervestos karo draskomai Ukrainai paremti.
Prierašai po nuotraukomis:
1. J.Maldutienė prie siuvinėjimo sėda žiemą, o kai tik ima pavasarėti ir augalija atbunda, pasineria į kitą savo pomėgį – gėlininkystę.
2. J.Maldutienės siuvinėti senelių portretai atrodo lyg nuotraukos: kol ranka nepalieti, tol nesupranti, kad atvaizdai yra iš siūlų.
3. 4. Dukters portretas ir armonika grojantis tėvas taip pat „nupiešti“ siuvinėjant.
5. 6. 7. 8. 9. Meniškos prigimties mokytoja dabar jau gali išsiuvinėti bet ką: peizažus, žvėris, žmones, šventųjų portretus ir iš gausybės daiktų sudėliotus įspūdingus natiurmortus.
A.Švelnos nuotraukos
