Išvagojo sausinamaisiais grioviais
„Pelkės – tarsi kokios našlaitės. Jas keiksnoja, stumdo, išnaudoja... O juk jos nuveikia tiek daug gerų darbų, kurių mes net nesivarginame pastebėti. Viena tokių yra ir Sacharos pelkė“, – aiškino Lietuvos gamtos fondo gamtosaugininkė, Gamtos tyrimų centro Botanikos instituto mokslo darbuotoja, mokslų daktarė Jūratė Sendžikaitė.
Pašnekovė taip pat apibūdino ir vos per 5 kilometrus nuo Rokiškio nutolusią pelkę intriguojančiu Sacharos pavadinimu.
88 hektarų teritorija ilgą laiką buvo saugūs namai pelkių gyventojams. Bet apie 1939 metus suvažiavo galinga technika, ėmė didžiulius plotus sausinti bei kasti durpes.
„Kas 20 metrų Sachara buvo supjaustyta sausinamaisiais grioviais. Jais išteka pelkei gyvybiškai būtinas vanduo, ir ji džiūsta. Tai visiškai tas pat, kas supjaustyti žmogui odą. Per žaizdas netekę kraujo ir mes neišgyventume“, – apie pelkei padarytą žalą kalbėjo gamtosaugininkė.
Durpės buvo kasamos 4 dešimtmečius. Po to dar tokiam pat laikui sužalota pelkė buvo palikta likimo valiai.
Ir tik prieš porą metų pagal tarptautinį projektą LIFE Peat Restore imtasi pelkės gelbėjimo darbų.
Tik durpės ir pavieniai augalai
J.Sendžikaitė paaiškino, kad tokios nualintos ir pažeistos pelkės kaip Sachara į aplinką išmeta šiltnamio efektą sukeliančias dujas. Nieko nedarant būklė tik dar labiau prastėtų.
Ar tai reiškia, kad išsausėjusi pelkė kenkia aplinkai?
„Nusausinta pelkė nėra kenkėja. Ji pati buvo smarkiai nuskriausta“, – atsakė pašnekovė.
Sacharoje yra išlikusių ir labai gražių vietų, kur duobės prisipildžiusios vandens ir augalija jau atsigauna, bet yra ir labai liūdnų vaizdų. Ten tik plika durpė ir pavieniai skurdūs augalai.
Gamtosaugininkės žvilgsnis kliuvo už nusausintose vietose augusių skurdžių berželių, žemų ir nenatūraliai išsiklaipiusių pušų, krūmų. Specialistai juos vadina sumedėjusia augalija.
Tokie medeliai maždaug 30 hektarų plote buvo iškirsti. Taip pat ir didesni medžiai.
Korespondentei nusistebėjus, argi medžiai gamtai nereikalingi, J.Sendžikaitė paaiškino, kad pelkėse jie labiau žalingi nei naudingi, nes šaknimis sugeria labai daug vandens. Be to, pakėlus vandens lygį, jie neišgyventų.
O ir mediena ne tokia naudinga kaip augančių natūraliomis sąlygomis.
Vandeniui užtvėrė kelią
„Sacharos augalijai gyvybę teikia tik lietaus bei ištirpusio sniego vanduo. O sausą ir karštą vasarą net ir sveikose natūraliose pelkėse jo labai trūksta. Ką jau bekalbėti apie nusausintas pelkes, kuriose sausinimo grioviai vagia jų gyvybei būtiną vandenį. Pelkei tai tikra pragaištis“, – kalbėjo J.Sendžikaitė.
Dėl to gamtosaugininkai nusprendė užtvenkti griovius ir sulaikyti vandenį kiek galima ilgiau.
Taip specialistų nurodytose parinktose vietose Sacharos pelkėje ant griovių buvo įrengtos specialios užtūros. Vienos jų pastatytos iš čia pat iškastų durpių.
J.Sendžikaitė pasakojo, kad vanduo labai greitai susiranda kelią, todėl darbininkai durpes smarkiai suslėgė galingais ekskavatoriais, kad jos atlaikytų ir didelius vandens srautus.
Tose vietose, į kurias sunku pakliūti technikai, buvo sukaltos plastikinės užtūros, o sudėtingiausiose įrengtos plačios ir ilgos užtūros su specialiais vandens kaupimo ir nuleidimo šuliniais.
Kai kas paprieštarautų, kad plastikas kaip tik kenkia gamtai, bet tokie užtvarai įrengti tik tose vietose, kuriose sustabdyti vandenį kitomis priemonėmis neįmanoma. Iš viso kelią vandeniui pastojo per 200 vandenį sulaikančių užtūrų.
„Sacharai atsigauti svarbus kiekvienas sulaikytas kubinis metras vandens. Tikimės, kad tai įvyks, tik ne taip greitai, kaip mes norėtume – ne per metus, net ne per trejus. Prireiks dešimtmečių“, – kalbėjo J.Sendžikaitė.
Mokslininkė lygino, kad aukštapelkės formavosi tūkstantmečius, sunaikinti joms užtenka dešimt-mečių, o joms atgaivinti prireiks mažiausiai pusės šimtmečio.
Kelyje – penkios angys
„Sachara – labai įdomi pelkė. Joje turi būti labai atidus, nuolat stebėti, kur statai koją – ne tik kad neįsmuktum į kokį griovį, bet ir kad neužliptum ant angies – nuodingosios gyvatės“, – pasakojo J.Sendžikaitė.
Niekur kitur jai neteko išvysti tiek angių – čia tikras angių rojus!
Gamtosaugininkė prisiminė, kai vaikščiodami po Sacharą jiedu su kolega išvydo penkias gyvates. Šalia vandens, tarp medžių šaknų ir ant kiminų joms malonu šildytis saulės atokaitoje.
Po pelkę braidžioti ji pataria tik apsiavus guminiais batais. Angis gumos neperkanda, o ir kojos ne taip giliai klimpsta.
„Žinoma, basomis pavaikščioti po pelkę – tikras malonumas. Bet tuomet turi neužsimiršti, saugotis dar labiau“, – tikino pašnekovė.
Bebrai – patys sau inžinieriai
Tai gal vandenį užtvenkiantys ir dėl to ūkininkų dažnai nemylimi bebrai pelkei yra draugai? Juk jie irgi sulaiko vandenį – visai kaip gamtosaugininkai?
To paklausta, J.Sendžikaitė plačiai šypsojosi.
„Kai bebrai užtvenkia nusausintą, o ypač netvarkomą ir apleistą vietą pelkėje, tai būna puiki dovana gamtai. Kartais tai ir lieka vienintele pagalba pelkei atsikurti“, – aiškino.
Bėdų iškyla, kai atkuriamoje pelkėje specialistai pastato užtūras, o bebrai nusprendžia, kad jos čia visai nereikalingos. Tuomet šie darbštuoliai iškasa urvus ir nuleidžia vandenį.
Arba kaip tik užkemša specialias pralaidas, kuriomis turėtų vanduo nutekėti.
„Bebrai yra patys sau projektuotojai, patys inžinieriai ir statytojai, dirba be jokio finansavimo. Tik štai bėda, kad mes su visomis institucijomis projektus galime suderinti, o su bebrais – niekaip. Ir kai jie ima niokoti mūsų darbą, retsykiais net širdį skauda“, – be pykčio bebrus barė gamtosaugininkė.
Gyvūnams tenka pasitraukti
Dabar labai populiarūs pažintiniai takai į pelkes ir raistus. Bet J.Sendžikaitė juos vertina dvejopai.
Žmonės domisi gamta, jiems patinka aplankyti išskirtines vietas, apžiūrėti augalus, įkvėpti jų aromato ir netgi paliesti, pailsėti, atgauti jėgas. Sostinėje užaugusi pašnekovė mano, kad tai yra puiku.
Antra vertus, dėl smalsuolių didelių būrių kenčia gyvūnai. Ieškodami ramybės, jie turi trauktis kuo toliau į pelkę.
Nuolatinis triukšmas trikdo perinčius paukščius, tuo labiau jei žmonės atsiveda šunų. „Sachara nėra labai maža, bet ir ne tokia didelė, kad dažnai besilankantys žmonės gyvūnų netrikdytų“, – svarstė gamtosaugininkė. Todėl ji abejoja, ar būtų verta čia kviesti smalsuolius.
Gamtosaugininkams skaudu, kai lankytojai palieka šiukšlių, dar baisiau, kai, nepaisydami gaisrų pavojaus, rūko.
„Pelkėse ugnis pavojinga ne ką mažiau nei miškuose, o sausomis vasaromis, sakyčiau, net labiau, nes gali užsidegti ne tik augalija, bet ir po ja glūdinčios apsausėjusios durpės. Požeminiai durpių gaisrai yra labai baisūs, juos užgesinti itin sunku“, – įspėjo J.Sendžikaitė.
Tą mena ir skaudi Sacharos patirtis, kai kilus gaisrui degančios durpės rūko ištisą žiemą, pakilęs vėjas pustė degėsius ir sausas durpes tarsi smėlį tolimojoje dykumoje.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Į buvusį durpyną suvažiavusi galinga technika įrengė specialias užtūras vandeniui sulaikyti.
2. Sacharos pelkė garsėja nuodingosiomis angimis, jos mėgsta šildytis susiraičiusios ant šakų.
3. Pelkės puošmena – vabzdžiaėdis augalas saulašarė.
4. Ežerėlius primenantys vandens telkiniai – tai gilūs buvę durpių kasimo grioviai.
Projekto LIFE Peat Restore archyvo nuotr.
"Panevėžio kraštas", 2021 08 11
