Vedė jaunatviškas idealizmas
„Grįždamas į Kupiškį tikėjausi aukštyn kilstelėti profesionalumo kartelę. Aš to vis dar siekiu, bet suprantu, kad buvau paveiktas jaunatviško idealizmo. Realybė pasirodė esanti truputį kitokia“, – kalbėjo Kupiškio kultūros centro režisierius 24 metų Gedmantas Juozėnas.
Jis Kupiškyje organizuoja ir veda renginius šiek tiek ilgiau nei metai. Taigi per tokį trumpą laiką, savaime aišku, kalnų nenuversi.
Pašnekovas aiškino, kad anksčiau viskas atrodė labai paprasta: sugalvojai įdomią, novatorišką idėją, pakvietei profesionalų – ir viskas einasi lyg sviestu patepta.
O iš tiesų daugybė dalykų atsimuša į pinigus, nes kokybė daug kainuoja. Be to, kultūros centras yra biudžetinė įstaiga, taigi nesi pats sau šeimininkas.
Lūkesčių nepateisina ir dalis saviveiklininkų.
„Bet kurį kolektyvą, kuris užlipa į sceną, aš vertinu profesionalo akimis. Ir kartais plika akimi matyti, kad tai saviveikla blogąja šio žodžio prasme“, – apgailestavo pašnekovas.
Sunku sudominti kultūra
Bet juk yra mėgėjų kolektyvų, kurie pasiekę tikrai daug! Pavyzdžiui, Skapiškyje vykstantys Vitos Vadoklytės organizuojami teatrų festivaliai, aukščiausia kategorija vertinami rokiškėnų folkloro ansamblis „Gastauta“, biržiečių choras „Viktorija“, pasvaliečių mišrus choras „Cantinum novum“ – argi jų rezultatai nepakankamai geri?
To paklaustas, G.Juozėnas atsakė, kad šių kolektyvų nuopelnų net nesirengia ginčyti. Jis galvoje turėjo tuos kolektyvus, į kuriuos saviveiklininkai ateina ne siekti aukštų įvertinimų, o praleisti laiko.
Pašnekovas tęsė suprantantis, kad kaimų kolektyvams ypač smarkiai kirto kovidas. Per karantiną žmonės negalėjo rinktis į būrius, saviveiklininkai nutraukė repeticijas. Po pandemijos daug kas nebegrįžo į kolektyvus, o kaimuose rasti dainuojančių, šokančių žmonių visuomet buvo sudėtinga.
„Esu daug kalbėjęs su saviveiklininkų vadovais ir suprantu, kad žmones sudominti kultūra labai sunku. Neįsivaizduoju, kuo pats galėčiau juos patraukti. Bet vis viena nepriimčiau į kolektyvą tokių narių, kurie neateina į repeticijas dėl juokingų asmeninių priežasčių“, – kalbėjo kupiškietis.
Tenka rangytis kaip gyvatei
Jauną režisierių gąsdintų ir tokios situacijos, kai kur kas vyresniems saviveiklininkams reikėtų sakyti pastabas. Juk greičiausiai jie pakiltų iš savo vietos, garsiai trenktų durimis, išeitų ir nebesugrįžtų.
Esama tokių saviveiklininkų, kurie įsivaizduoja, kad jie – tobuli, ir bet kokią kritiką priima kaip asmeninį įžeidimą. Į pastabas supykę atkerta: „Tu čia man neaiškink, aš geriau žinau.“
„Vadovas turi slidžiai išsirangyti kaip gyvatė, prisitaikyti prie skirtingų žmonių. Antraip jo kolektyvas tiesiog iširs“, – vadovų išmintimi stebėjosi G.Juozėnas.
Jis prisipažino, kad su vaikais dirbti taip pat nenorėtų. Mažieji jam atrodo per trapūs, per subtilūs, baisu būtų ir jiems pasakyti griežtesnį žodį. Tektų daug žaisti, tad vargu ar turėtų pakankamai kantrybės.
Todėl režisierius turi savo mokinių – paauglių. Jie maištaujantys, bet kartu ir smalsūs, noriai mokosi, daug kuo domisi, su jais galima pasiginčyti ir pasitarti.
Šie paaugliai yra pagrindiniai pagalbininkai per G.Juozėno organizuojamus rajono renginius.
Du skirtingi ugdymo metodai
Galbūt geriausias raktas į jaunuolių širdis – ne tik per kultūrą, režisūrą ar vaidybą, bet ir per bendravimą, gilinimąsi į jų skaudulius, džiaugsmus ir rūpesčius? Taip Panevėžyje veikė režisieriaus Antano Maciulevičiaus vadovaujama kūrybinių galių ugdymo studija „Kastalija“. Jaunuoliai ne tik vaidino, bet dar mokėsi drąsos, vidinio išsilaisvinimo, pasitikėjimo savimi, o šios savybės reikalingos ir tolesniam gyvenimui.
Tad galbūt pašnekovas nori lengvesnio kelio – jau gatavo produkto?
Išklausęs šį korespondentės klausimą, G.Juozėnas paaiškino, kad pateiktasis pavyzdys – tai ugdymas teatru. Jaunuoliai atsiskleidžia kaip asmenybės, bet negauna sąmoningų teatro pagrindų.
G.Juozėnui priimtinesnis visai kitas – teatrinio ugdymo metodas. Toks vyksta aukštosiose mokyklose, dirbama profesionaliu lygiu ir ugdomi teatralai.
„Nors gal ir pats dar nesu tikras profesionalas... Kad pasiektum aukštų rezultatų, dirbti vienus metus nepakanka“, – svarstė pašnekovas.
Todėl Vilniaus kolegijoje muzikinio teatro studijas baigęs jaunuolis ketina dar stoti į režisūros magistrantūrą.
Vaidyba nugalėjo žemės ūkį
G.Juozėnas šypsojosi prisimindamas, kad vaikystėje gyveno Antašavoje ir svajojo tapti ūkininku, užsiimti gyvulininkyste. Vėliau, bet dar mokydamasis mokykloje, pradėjo vaidinti komišką personažą – Genutę, vesdavo įvairius renginius ir šventes.
Jam sekėsi, ir ateities planai pasikeitė. Vaidyba ir režisūra nugalėjo meilę žemės ūkiui.
„Daug kas įsitikinę, kad pakanka užsirišti skarelę ar prisiklijuoti ūsus – ir žiūrovai tavo. Nieko panašaus. Prajuokinti žmones nėra paprasta. Ir labai lengva nuslysti į žemą lygį“, – kalbėjo režisierius.
Jis paruošto teksto neturėdavo, per renginius improvizuodavo, nes situacijos kas kartą būdavo vis kitokios.
Vaidindamas šį personažą G.Juozėnas netgi galvojo įkurti humoro grupę.
Baigęs studijas kurį laiką dirbo baldų fabrike.
Paklaustas, kad organizuoti renginius turbūt geriau nei kalti baldus, G.Juozėnas tik nusijuokė.
„Tikrai geriau. Keista, bet to paties klausė ir komisija, kai dalyvavau konkurse į režisieriaus vietą“, – šypsojosi pašnekovas.
Prašo palikti ramybėje
Labiausiai pasisekusiu savo organizuotu renginiu G.Juozėnas įvardijo pernykštę Derliaus šventę.
„Šis renginys išsiskyrė iš kitų novatoriškumu. Naftalininį įvaizdį, kai būdavo rengiama su daržovėmis ir rudeniniais lapais, kai mirga marga lapai krapai, pakeitė vyravusi aukso spalva“, – pasakojo pašnekovas.
Vienas iš įdomesnių šio renginio akcentų buvo iš moliūgo pagamintas smiginio žaidimas, kurį sugalvojo viena iš renginyje dalyvavusių kaimo bendruomenių. Kad renginys nebūtų vien pramoginis, paminėjo jaunimo, savanorystės, gyvūnų gerovės metus.
Paklaustas, kaip jaučiasi po renginio – išsunktas, pakylėtas, o gal vis dar apimtas jaudulio, G.Juozėnas patikino, kad užplūsta džiaugsmas dėl pavykusių dalykų ir liūdesys dėl trikdžių.
Pavyzdžiui, pernai per Jonines nuotaiką aptemdė su renginio įgarsinimu susiję nesklandumai.
„Pasibaigus renginiui nenoriu nieko girdėti apie darbą, prašau palikti mane ramybėje. Noriu ramiai pasivaikščioti, pagalvoti, kartais – paskaityti ar panaršyti internete“, – atviravo vaikinas.
Jam keisti žmonių pasisakymai socialinėje erdvėje, esą nėra kur eiti ir nėra ko žiūrėti.
Mokytoja tapo kolege
„Smagu, kad Gedmantas grįžo namo į Kupiškį. Jis turi savo matymą ir filosofiją. Bus kas mus, senbuvius, pakeičia“, – kalbėjo kupiškietė režisierė Vilija Morkūnaitė.
Jaunuolis yra lankęs jos teatro studiją, o dabar, daugiau nei metai, jiedu yra kolegos.
Per pernykštę Derliaus šventę V.Morkūnaitė rūpinosi ta dalimi, kai buvo paminimi Gyvūnų gerovės metai. Ji pasakojo, kad pasiūlė kupiškėnams atsivesti augintinius, apie juos papasakoti. Režisierė labai apsidžiaugė pamačiusi, kad su savo šunimis, katėmis atėjo ne tik vaikai, bet ir suaugusieji.
V.Morkūnaitė atsivedė savo šiba inu veislės šunį Oskarą.
Jautriausia dalis buvo gyvūnus globojančios viešosios įstaigos „Mažas draugas“ dalyvavimas renginyje su namų neturinčiais gyvūnais.
„Vienaip jautiesi, kai socialiniuose tinkluose matai jų nuotraukas, ir visai kitaip, kai jie patikliai žiūri tau tiesiai į akis, kai girdi jų liūdnas istorijas. Žmonės išties graudinosi, bet ne kiekvienas gali paimti gyvūną dėl įvairiausių priežasčių“, – kalbėjo režisierė.
V.Morkūnaitė džiaugėsi, kad bent pora šuniukų surado namus. Ji gyrė šį G.Juozėno sumanymą, nes meilės ar atjautos per daug nebūna.
Prierašai po nuotraukomis:
1. G.Juozėnas atviravo, kad daug jėgų ir energijos prireikia organizuojant renginį, jį vedant, viskuo besirūpinant, kalbinant dalyvius, bet nuovargis įveikia tik šventei pasibaigus.
2. Dar neseniai V.Morkūnaitė buvo jaunojo režisieriaus mokytoja, o dabar – kolegė.
3. Labiausiai G.Juozėnas (dešinėje) bijo, kad renginys neatsiduotų naftalinu, todėl ir Derliaus šventėje natūralias daržoves pakeitė nudažytos aukso spalva.
Kupiškio kultūros centro nuotraukos
