Krašto santakos

Saločiai ir vėl vieną vasaros dieną buvo virtę linksmu, švenčiančiu miesteliu. Ir vėl Mūša plaukė laivai laiveliai – įvairiausių formų, netgi karsto, nors niekas nebuvo laidojamas. plačiau»

Menas – didelė jėga, kartais net bauginanti, nes būna, kad dailininkai savo kūriniais tarsi nuspėja ateitį. Šį kartą tarptautiniame plenere tapytojai į ateitį siuntė šviesą, taiką, laisvę – lyg gerumo kodą kantriai laukiant ukrainiečių pergalės Rusijos primestame jiems kare. Net jei tonai tamsūs ir niūrūs, kūriniai vis tiek – ne juodi. Jie – dabartinės situacijos pasaulyje atspindžiai. plačiau»

Pirmadienį vakare, leidžiantis saulei, 18 val. 20 min. Juozo Miltinio dramos teatro kūrėjai ėmė vilioti žiūrovus savo unikalia instaliacija prieiti kuo arčiau teatro, ir tai vyks visą šią savaitę. plačiau»

Archyvai dažnam asocijuojasi su tyla ir užmarštim, nuobodžiu dulkinų popierių šiurenimu. Bet ne, patikėkite, čia tyko tiek netikėtumų! Štai Panevėžio archyvo „biurozauras“ Leonas Kaziukonis prisipažįsta, jog aptikti seni dokumentai jį kartais vis dar nustebina – kad ir ta Lietūkio malūno miltų etiketė su kitoje jos pusėje surašytu skundu. plačiau»

Panevėžio miesto dailės galerija ir jos skyriai – Fotografijos galerija ir Keramikos paviljonas jau nuo šiandien laukia lankytojų. plačiau»

plačiau»

Kamerinis biržiečių choras „Viktorija“ Paryžiuje pasauliui pristatė Dainų šventės repertuarą. Choro įkūrėja ir vadovė Viktorija Morkūnienė prisimena per kūną bažnyčioje bėgiojusius šiurpuliukus ir laisvalaikiu aplankytas miesto įžymybes. Įspūdžių nesugadino net šiukšlių maišai, kurių, lietuvių akimis, ten nežmoniška gausybė. plačiau»

Daugybė žmonių keikia internetinį ryšį – jis atitraukęs žmones nuo knygų, fantazijų pasaulio, kūrybos. Garsioji kupiškietė karpinių meistrė gi atskleidžia, kad jeigu ne internetas, nebūtų savam krašte atgaivinusi unikalios velykinių margučių drožinėjimo tradicijos. plačiau»

Prieš metus režisierių Saulių Varną sutikau Panevėžyje. Jis buvo ką tik grįžęs iš Mogiliovo Baltarusijoje, ten 6 metus Mogiliovo dramos teatre dirbo vyriausiuoju režisieriumi. Po pažastimi pasikišęs pluoštą fotografijų iš spektaklių režisierius prasitarė tvarkantis didžiulį archyvą. Pasidalijo idėja išleisti fotoalbumą: nuotraukas su spektaklių aprašymais, įprasminančiais kūrybinę veiklą. Tačiau buvęs Panevėžio J.Miltinio dramos teatro vadovas ir vyriausiasis režisierius gimtajame mieste nepasiliko. Jis pasuko į sostinę. Jo idėja pastatyti spektaklį pagal Samuelio Beketo pjesės „Paskutinė Krepo juosta“ tekstus rado pritarimą Vilniuje. plačiau»

Jei gali svetimus vaikus mylėti kaip savus, tai ir svetimą kraštą sugebėsi pamėgti. Taip atsitiko ir su Pasaulio teisuolio vardą pelniusiu Stasiu Sviderskiu – įsimylėjęs moterį jis taip susižavėjo jos gimtine – Kamajais, kad po mirties atgulė ir šio miestelio kapinaitėse. plačiau»

Reta giminė vienoje vietoje turi tiek talentų, kiek panevėžiečiai dailės pedagogai Rudokai. Jie šį kartą žiūrovus kviečia į subtilų ir meniškai tobulą vienos šeimos menininkų pasirodymą su kodu „4R“. Keturi pasauliai tokie skirtingi, bet ir labai tvarkingi. plačiau»

Panevėžio muzikinis teatras didžiuojasi turintis reto profesionalumo smuikininkę Ekateriną Rodionovą. Ji gi neslepia, kad muzikanto darbas ir tobulėjimas yra nuolatinis grojimas – grojo, kol užaugo ir subrendo, Rusijoje, paskui Egipte, Bulgarijoje. Likimui atvedus į mūsų miestą, net ir po skaudžios netekties, ji nori čia likti. plačiau»

Biržų muziejininkai pasirausė ne tik fonduose, bet ir savų namų palėpėse. Jie iš ten traukė ir parodai nešė šviesiausius prisiminimus žadinančius daiktus – vaikystės žaislus. Dažnas tų, atrodytų, niekučių galėjo pasekti slėpiningą visos šeimos istoriją. plačiau»

Kupiškėnė tautodailininkė laikosi savo pačios sumanytos tradicijos – prieš Velykas sau ir artimiesiems nupinti po naują verbą. To nemokančias moteris ji be atsikalbinėjimų sutinka pamokyti žolynų rinkimo ir jų komponavimo paslapčių. Pabandžiusios naujokės paskui jau nesistebi, kodėl dailios verbos mugėse tokios brangios – juk dažnai vieną rišant tenka sugaišti visą dieną. plačiau»

Daugelį žavi nelaiminga Barboros Radvilaitės ir Žygimanto Augusto meilės istorija, o rokiškėnai didžiuojasi sukūrę teatrinį pasivaikščiojimą „Sofija ir imperatorius“ apie S.Tyzenhauzaitės ir Aleksandro I jausmus ir bičiulystę. Kad Sofija buvo išskirtinė asmenybė, liudija jos parašytos istorinės knygos ir Napoleono ištarti žodžiai, kad ji bus jam vienintelis Vilniaus atsiminimas. plačiau»