Sukaupė įspūdingą kolekciją
Šviesiai ir tamsiai rudi, vyšniniai ir burokų raudonio, tamsžaliai, mėtų žalumo, šlapio molio ir sauso smėlio tonų atspalvių – jau vien spalvomis pavergia kupiškietės Virginijos Jurevičienės margučiai.
O jau raštų raštai! Visi kruopščiai išskutinėti vis kitokiomis vaizdų dėlionėmis – paukšteliais, zuikiais, ką tik išsprogusiais kačiukais ir močiučių audimų raštuose naudotais simboliais.
Į Kupiškio etnografijos muziejaus surengtą krašto tautodailininkų parodą atkeliavo tik maža dalis tautodailininkės kūrinių, nes meistrė turi didžiulę skutinėtų margučių kolekciją. Joje – per 200 skirtingų egzempliorių.
Tą lobį garsioji karpinių meistrė sukaupė vos per 4 metus, nes anksčiau prie kiaušinių marginimo nė nesiartindavo.
Atkartoja vaikystės vaizdus
„Būdavo, vakare prieš Velykas mama man ir sesei sako: sėdam kiaušinių marginti, broliams nė neliepdavo, tiems rūpėjo vyriškesni užsiėmimai. O mes ką, kad tik greičiau – svogūnų lukštais apsukam ir viskas. Nuo mažų dienų tas procesas man visai nepatiko“, – juokiasi prisiminusi vaikystę.
Anuomet pagrindinis kiaušinių margintojas buvo tėvas – nagingas, gausybę talentų turėjęs vyras.
Jo rankose visi darbai tirpte tirpo, mokėjo piešti, gražiai tekinti, groti bandonija. Jis sparčiai ir įgudusiai ant kietai išvirtų ir dažytų kiaušinių išskutinėdavo visokiausius gyvius bei augalus.
„Ką mačiau vaikystėj, dabar atkartoju. Su gyvulėliais, kiškiais, vištom, viščiukais... Tada nei žiūrėjau, kaip tėvukas skutinėja, nei iš jo mokiausi. Jau tikrai negalvojau, kad kažkuo panašiu pati užsiimsiu“, – šypsosi moteris.
Kaip sukurti keisčiausius ornamentus, ji irgi iš nieko nesimokė.
„Gal šitai atėjo iš mamos? Ji buvo siuvėja ir mezgėja, iš prigimties gebėjo komponuoti spalvas ir detales. Miestelyje sakydavo: „Oi, kiek šitos drabužių turi!“ Nieko ten mes neturėjom, tiesiog mama labai išmoningai vis persiūdavo iš senų. Dar močiutė gražiai siuvinėjo ir audė, matyt, visa iš kartos į kartą ir keliavo“, – svarsto pašnekovė.
Savam krašte to nebuvo, tai užsigeidė išmokti
Per visą šalį keliaujančiomis karpinių parodomis išgarsėjusi liaudies meistrė netikėtai net pačiai sau prieš pat pandemiją susidomėjo kiaušinių skutinėjimu.
„Kaltas internetas. Feisbuke pamačiau auksarankių įkeltus įstabaus grožio margučius. Argi aš negaliu panašiai išmokti? Kupiškio krašte tuo laiku nė vienos, gebančios skutinėti kiaušinius, nebuvo. Tai ir pabandžiau“, – sako ir išlekia atnešti dėželę pirmųjų kūrinių.
Tie pirmieji dabar jai atrodo juokingi ir nedailūs, per storomis linijomis, bet pasiliko, kad turėtų su kuo palyginti.
Moterį įtraukė ne tik skutinėjimas, bet ir dažymo magija, kai eksperimentuoji su visokiais augalais ir ieškai artimiausių gamtai spalvų.
Dėjo visokių žolių žolelių
Iš savo kolekcijos moteris ima ir rodo dangiškai mėlynos spalvos raštuotus kiaušinius. Tas mėlis išgautas iš mėlynojo kopūsto.
Realybėje kopūstas tamsiai violetinis, bet pavirus vanduo tampa melsvas. Į karštą viralą tautodailininkė įberia šiek tiek druskos ir šlakelį acto.
Perspėja šio nepadauginti, nes rūgštis „nugraužia“ viršutinį lukšto sluoksnį.
Kuo dažyti mėtų spalvos žalieji? Pašnekovė sako jau net neprisimenanti.
„Dėjau visokių žolių, vienąkart vienoks, kitąkart kitoks žalumas gaunasi, nes dažymo receptų neužsirašinėju, kaip nenusipaišau ir ornamentų eskizų“, – sako ji.
Tie, kur šviesiai žali lyg saulės apšviesta pavasarinė pievelė – dažyti samanom ir visokiais miško augalėliais, rudumą padeda išgauti ąžuolo žievė.
Pasak pašnekovės, daugelis augalų turi dažančių savybių, ruošiant spalvinantį viralą praverčia petražolė, morka, burokėlis, medžių lapai, žievės, gėlių žiedai ar stiebai. Retais atvejais, kai nepavyksta išgauti reikiamo atspalvio, tautodailininkė panaudoja ir sintetinius dažus.
Ieško pirkti stručio kiaušinių
„Raižau tiek, kad ornamentai ir piešiniai lukšto spalvos neužgožtų“, – nusako savo stilių.
Kai raižo ornamentus, kad nenukreivotų, per kiaušinį su pieštuku nusiveda linijas. Ornamentus kuria iš galvos, dėl to kiekvienas kiaušinis vis kitoks. Sako, net ir norėdama tokio pat nebeišskutinėtų.
Ką raižyti, dažnai diktuoja kiaušinis: vištos – glotnus, su juo dirbti paprasčiausia, anties lukštas storesnis, žąsies labai gruoblėtas, lukštas kietesnis, o ir pats kiaušinis dukart didesnis. Jį išraižyti reikia daugiau jėgos, įvargsta ne tik ranka, bet ir pečiai.
Moteris rodo nedidelę pagalvėlę, skutinėja ant jos kiaušinį pasidėjusi.
Pirmieji jos kūriniai – ant kietai išvirtų kiaušinių. Vidus išdžiūvęs, pakračius barška. O paskesni jau skutinėti ant išpūstų lukštų.
„Kol išputi, kiek kiaušinienės reikia suvalgyti“, – šypsosi, kad per jos menus sutuoktinio pusryčiai ir vakarienės kartais būna vis vienodos.
Kolekciniai V.Jurevičienės eksponatai kruopščiai išrūšiuoti pagal dydį, ornamentiką ir spalvas, sudėti į popierinius dėklus, o šie suguldyti į dideles plastikines dėžes.
Didžiausi – stručio kiaušiniai, tik jie ne skutinėti, o papuošti ornamentiniais karpiniais. Tokius milžinus moteris pasiruošusi ir raižant išgražinti, tik šiuo metu neranda stručio kiaušinių pirkti.
Į verbą įspraudė kiaušinį
„Kiaušiniai padarė įtaką ir mano karpiniams, šie tapo labiau grafiški, daugiau simetriški“, – dalijasi pastebėjimu.
Ornamentais išskutinėti vieną margutį prireikia kelių vakarų, o kiaušinį su gyvūnėliais ji išskutinėja per vieną vakarą.
Tautodailininkės kambarį puošia vaza su velykine puokšte: ant vytelių užverti maži, karpiniais pagražinti kiaušiniai, o virš jų kyšo smilgų šluotelės.
„Anksčiau verbas mugėms pindavau, o pridėjau kiaušinių ir štai kas gavosi“, – džiaugiasi naujove.
Daugiau kiaušinių kambaryje nematyti, visa sudėta į dėžes.
„Užsakiau iš Rokiškio tautodailininko velykinę eglutę – tokį stiebą su šakelėmis, ant jo bus galima margučius eksponuoti“, – atskleidžia dar vieną sumanymą pašnekovė.
Seniau velykinės eglutės Kupiškio krašte buvo populiarios, nors jos tėvų namuose tokios nebuvo, bet kaimynai turėjo, per šventes margučius sukabindavo. Moteris sako norinti atgaivinti primirštą tradiciją.
Kai jau įsivažiavo į kiaušinių skutinėjimą, tai ir namiškiams ant šventinio stalo tokių kūrinėlių patiekia.
„Skirtus valgyti skutinėju greituoju būdu – su paukščiukais ir kiškiais, tokių ir daužti negaila“, – paaiškina.
Savo paslapčių negaili
„Kiaušiniai, kaip ir karpiniai, keliauja per parodas, jų neparduodu“, – sako meistrė.
Dabar kupiškietės popierinio ažūro menas eksponuojamas Slovėnijoje.
Kiaušiniai iš Kupiškio muziejaus keliaus į Ignaliną.
Vakarą ar du prieš pat Velykas ji prie skutinėjimo sėdės galvos nepakeldama, ruoš margučius šeimos stalui – visi artimieji susirinks pas mamą Alizavoje.
„Šiaip tai man Velykos kiaurus metus: skutinėju ir žiemą, ir vasarą“, – sako, kad į tą pomėgį yra panirusi visa galva.
Kupiškyje V.Jurevičienei konkurentų nėra, dabar tam krašte niekas kiaušinių skutinėjimu nemargina, bet norinčių išmokti yra. Grupė moterų iš Skapiškio jos prašė prieš Velykas pamokyti skutinėti, paskui užsiėmimus surengs ir vietinėms, tautodailininkų susibėgimo erdvėje „Židinys“.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Kupiškietė kiaušinius dažo iš žolynų, vaisių ar daržovių pasidarytais viralais, o skutinėdama ornamentus stengiasi tų gražių spalvų pernelyg neužgožti.
2, 3, 4, 5, 6, 7, 8, 9. Naujausi V.Jurevičienės skutinėti margučiai ką tik pabuvojo tautodailininkų parodoje Kupiškio etnografijos muziejuje.
10. Šių Velykų V.Jurevičienės šeimos stalą puoš į verbas panašūs karpiniais puošti margučiai.
A.Švelnos nuotraukos
