Norėjo atgulti visai ne savo gimtinėje
Rokiškio krašto muziejus pristato virtualią parodą apie Pasaulio tautų teisuolio vardą turintį Stasį Sviderskį. Tokį išskirtinį titulą žydų gelbėtojams suteikia Izraelio valstybė.
S.Sviderskio žygdarbis – Antrojo pasaulinio karo metais išgelbėtų net 70 žydų vaikų.
S.Sviderskis mirė 2011 metais, eidamas 91-uosius, palaidotas Kamajų kapinėse, nors ši vieta – ne jo gimtinė ir vyras čia niekada negyveno.
Vis dėlto artinantis saulėlydžiui S.Sviderskis savo artimiesiems nuolat kartojo, jog amžinojo poilsio nori atgulti ne kur kitur, o tiktai Kamajų žemėje. Iš kur toks noras?
Į šį klausimą mums atsakė Kamajų gimnazijos istorijos mokytoja Regina Narvydienė.
Nieko nežinojo apie kapą
R.Narvydienė jau 18 metų vadovauja gimnazijos jaunųjų istorikų būreliui. Veikla plati – su vaikais ji leidžiasi į kraštotyros ekspedicijas, renka medžiagą apie gimtąjį kraštą bei čia gyvenančius įžymius žmones.
O jos keliai su S.Sviderskio šeima susikirto senokai, kai buvęs mokyklos vadovas gavo žinią, jog Kamajų kapinėse ilsisi vienas iš Pasaulio teisuolių.
Tą žinią jam pranešė pati S.Sviderskio žmona.
Taip prasidėjo įdomus žygis į praeitį. Mokytoja su vaikais Kamajų kapinėse nesunkiai surado S.Sviderskio kapą ir ėmė jį prižiūrėti.
Nuo to momento istorikė užmezgė ryšius su našle Dalia Sviderskiene. Paaiškėjo, kad moteris kilusi iš šito krašto, taip pat yra pedagogė, o tik baigusi mokslus netgi kurį laiką dirbo Kamajų mokykloje.
Iš čia ir jos vyro noras atgulti Kamajų žemėje.
D.Sviderskienė istorikei papasakojo, jog Kaune gimęs ir augęs jos sutuoktinis nuo pirmųjų pažinties su ja, rokiškiete, dienų tiesiog įsimylėjo šį kraštą.
Žmona perdavė brangiausius daiktus
„Mes daug bendravom telefonu, iki dabar nuolat susiskambinam. D.Sviderskienės jau labai silpna sveikata, atvažiuoti į gimtinę nebegali, bet išsipasakoti nori. Ji manimi labai pasitikėjo, tad atidavė vyro brangiausius daiktus“, – sako mokytoja.
Tie daiktai – tai Pasaulio tautų teisuolio medalis, diplomas ir kitokie žymenys, nuotraukos iš viešnagės Izraelyje ir vaizdai iš Teisuolių alėjos, kurioje įrašyta ir S.Sviderskio pavardė, bei jo ranka rašytas prisiminimų dienoraštis apie karo pradžios įvykius.
Dabar gi iš virtualiai pristatomos parodos apie S.Sviderskį bene įdomiausias eksponatas yra pirmaisiais atkurtos Nepriklausomybės metais jo surašyti prisiminimai.
Tada, 1990-aisiais, būdamas jau 70-ies, iš Kauno rajono kilęs mokytojas atkūrė tos svarbiausios gyvenimo atkarpos įvykius.
Kodėl nerašė iki to laiko? Gal todėl, kad klestint sovietmečiui daug ką teks nutylėti.
Per prasidėjusią paniką vaikai niekam nerūpėjo
Tą 1941 metų birželį jaunas pedagogas buvo išsiųstas padirbėti pionierių vadovu į vaikų stovyklą Druskininkuose. Ten stovyklavo 183 vaikai, iš jų 70 žydų tautybės.
„Ankstų birželio 22-osios rytą, apie 4 valandą, į stovyklą atvyko Alytaus pasienio kariškių žmonos pasiimti savo vaikų. Jos pranešė, kad turbūt prasidėjo karas, nes susprogdintas Alytaus tiltas per Nemuną, o su miestu nebėra telefoninio ryšio“, – skaitom iš smulkiai prirašyto dienoraščio.
Mokytojas mato danguje jau pabirusius vokiškus lėktuvus, bėga į vietinį milicijos skyrių klausti, kas darosi? Jam liepia nekelti panikos, esą čia provokacija.
Grįžus į stovyklą radijo taškai jau transliuoja Molotovo kalbą: bombarduojami Vilnius, Kaunas, Gardinas...Vadovas lekia tiesiai pas Druskininkų valdžią, prašo organizuoti vaikų išvežimą. Ten panika, apie vaikų evakuavimą nėra nė kalbos, nes nėra transporto.
Tada bėgte pas geležinkelio stoties vadus, gal vaikus galima išgabenti traukiniu? Ne. Nėra vietų. Ten niekam vaikai nerūpi.
Mokytojas vis dėlto susitaria su garvežio mašinistu, kad vakare temstant stabtelės miške už miesto.
Tikėjosi, kad jį prisimena
Kai suplukęs parlekia į stovyklą, dalis darbuotojų jau pabėgę, nebėra gydytojo, medicinos sesers, kelių auklėtojų. Vaikams sako, kad čia bus toks ypatingas žygis.
Liepia pasiimti kuprines, palapines, virtuvės darbuotojos paskubomis visiems įdeda maisto.
Kai jau visi saugiai sėdi vagone, mokytojas dar prisimena, jog netoliese, jau Baltarusijos teritorijoje, yra kita stovykla su 150 vaikų. Suorganizuoja ir tuos paimti.
Važiuoja ilgai, dvi savaites, be maisto ir vandens, būna, kad traukinį pastato į šalutinį kelią, tada vadovas įkalbinėja, derasi, net susisiekia su Maskva, kad tik vaikai pagaliau gautų prieglobstį. Galiausiai atsiduria Udmurtijoje, tada mažuosius keliautojus siunčia į vaikų namus, o vadovą – į frontą.
Po sunkių sužeidimų S.Sviderskis grįžta į vaikų namus Rusijos gilumoje, kaip beišgalėdamas rūpinasi globotiniais.
„Dabar daugybė žydų tautybės mano auklėtų ir mokytų vaikų su šeimomis yra išvykę ir gyvena Izraelyje. Baigiu nugyventi gyvenimą. Labai dažnai mintimis grįžtu į jaunystę, į pragyventus metus. Džiaugsmas sušildo krūtinę, kai pagalvoju, jog gal kas nors iš mano buvusių vaikų prisimena geru žodžiu ir mane...“ – toks paskutinis S.Sviderskio įrašas prisiminimuose.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Mokytoja R.Narvydienė, iš žydų gelbėtojo žmonos gavusi vertingus daiktus, perdavė juos Rokiškio krašto muziejui.
2. S.Sviderskis (dešinėje) buvo pakviestas į Izraelį kaip nusipelnęs šiai tautai asmuo.
3. S.Sviderskis (centre) viešnagės Izraelyje metu susitiko su buvusia stovyklautoja, kurią kartu su kitais vaikais pirmąją karo dieną išvežė į Sibirą.
4. 5. S.Sviderskiui įteikti apdovanojimai už žydų gelbėjimą.
Nuotraukos iš muziejaus ir asmeninio archyvo
