Per kūną ėjo šiurpai
„Jautėme didžiulę atsakomybę reprezentuodami Lietuvą. Viskas pavyko sėkmingai, grįžome su puikiais įspūdžiais, Biržai jais ir tebegyvena“, – koncertu Prancūzijoje, Paryžiuje, džiaugėsi kamerinio choro „Viktorija“ įkūrėja ir dirigentė Viktorija Morkūnienė.
Šis pasirodymas buvo ypatingas tuo, kad vyko Paryžiaus širdyje – įžymiojoje Madeleine bažnyčioje. Šioje nepaprasto dydžio ir grožio klasikinės architektūros šventovėje vargonininkais dirbo tokie įžymūs muzikai kaip Kamilis Sen Sansas ir Gabrielis Fore, joje buvo aukojamos Žako Ofenbacho, Frederiko Šopeno laidotuvėms skirtos gedulingos pamaldos.
Be to, koncerte dalyvavę aštuoni šalies chorai pristatė Lietuvos dainų šventės 100-mečio repertuarą.
Paklausta, ar ši bažnyčia iš tiesų tokia didinga, kaip pasakojama, V.Morkūnienė patvirtino: erdvė didžiulė, puiki akustika ir joje dainuoti – didžiulis įspūdis.
„Dirigavau dviem dainoms, o kitų klausiausi kaip klausytoja. Patikėkite, net šiurpai per kūną ėjo nuo darnaus ir prasmingo skambesio, chorų vienybės, susitelkimo“, – pasakojo biržietė.
Net prancūzai plojo atsistoję
V.Morkūnienė pasakojo, kad chorai koncertą pradėjo dviem Juozo Naujalio motetais – „Omnes amici mei“ ir „In monte Olivetti“.
Motetas – tai trumpas akapelinis sakralinis kūrinys, giesmė. J.Naujalio kūriniai buvo pasirinkti, nes jis – Dainų šventės pradininkas, vienas iš organizatorių.
O kaip jautėsi pati dirigentė – buvo apimta jaudulio, pakylėjimo ar džiugesio?
Į tai V.Morkūnienė atsakė, kad buvo labai susikaupusi. Tuo labiau kad ir repertuaras – sudėtingas.
„Juk tai ne koks nors eilinis koncertas. Nuo dirigento labai daug kas priklauso – jis gali išvesti chorą iš bet kokios situacijos, bet gali ir viską sugadinti. Laimei, mano, dirigentės, rankos nenusviro, kaip tik – dar aukščiau pakilo“, – šypsojosi pašnekovė.
Dauguma klausytojų buvo Paryžiuje gyvenantys lietuviai, ambasados darbuotojai, bet kita dalis – kultūrinio gyvenimo išlepinti prancūzai. Bet ir pastarieji plojo atsistoję.
Glumino tik šiukšlių maišai
V.Morkūnienė tęsė, kad Lietuvos chorų sąjunga šiais ir kitais metais planuoja Europos sostinėse surengti net keletą koncertų ir pristatyti pasauliui Lietuvos dainų švenčių tradiciją.
Kvietimo dalyvauti biržiečiai sulaukė dar vasarą. Reikėjo apsispręsti, sutikslinti, ar bus dainininkų, galinčių ir norinčių išmokti repertuarą ir vykti į Paryžių.
Vietos visiems chorams buvo ribotos, kad tilptų prie altoriaus. Išvyko 16 choristų – iš 22 choristų kaip tik tiek ir pasiryžo iššūkiui.
Biržiečiai išvyko kelioms dienoms, aplankė Luvrą, Eifelio bokštą, Triumfo arką.
„Spėjome pajusti ir paryžietiškąją dvasią. Įkvėpti prancūziško oro gurkšnį nesutrukdė ir daugybė šiukšlių maišų“, – nusijuokė V.Morkūnienė, paklausta, ar išvykoje biržiečius kas nors glumino.
Dirigentė paaiškino, kad šių maišų, lietuvių akimis, nežmoniška galybė, bet prancūzams jie visiškai netrukdo.
Nerimą kėlė ir tai, ar maištininkai prancūzai nesumanys tomis dienomis streikuoti, bet šių nepatogumų taip pat pavyko išvengti.
Muzika – bendra tema
Į Paryžių kartu vyko ir chore dainuojanti vadovės dukra Ieva Morkūnaitė. Vienu metu jos abi yra dirigavusios „Viktorijai“.
V.Morkūnienė paaiškino, kad dabar ji vadovauja „Viktorijai“, dirba muzikos mokytoja Vlado Jakubėno muzikos mokykloje ir dar vargonininke Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje.
Prieš 5 metus chorui „Viktorija“ buvo suteikta pirma kategorija.
Mamos pėdomis pasekusi chormeisterė Ieva – Panevėžio Vytauto Mikalausko menų gimnazijos muzikos mokytoja ir moterų choro „Agluona“ vadovė Biržų kultūros centre.
„Su dukra, be muzikos, daugiau temų beveik ir nėra“, – juokėsi V.Morkūnienė ir neslėpė: ji labai didžiuojasi dukra.
Prierašai po nuotraukomis:
V.Morkūnienė didžiuojasi jos pėdomis sekančia dukra I.Morkūnaite. Jos abi muzikės, kolegės, draugės.
Kamerinio choro „Viktorija“ nariai mėgavosi kiekviena akimirka Paryžiaus širdyje – didingoje Madeleine bažnyčioje.
Nuotraukos iš asmeninio albumo
