Į penkių klubo atstovių susitikimą įsiprašęs paklausiau, kaip patartų neviltį slopinti Bachmute žuvusio lietuvio kario T.Tumo žmonai Linai, kuriai vienai teks auginti du vaikus. Pokalbyje dalyvavo vyro Aleksandro (fronto slapyvardis Sioma) netekusi 33 metų Aliona Semikina, vyro Dmitrijaus (Bugoro) netekusi 38 metų Julija Buhrimova, vyro Andrejaus (Berezos) netekusi 48 metų Ana Dorožynska, vyro Aleksandro (Vest) netekusi 35 metų Olia Melašenko, vyro Antono (Vados) netekusi 36 metų Julia Bakum.
Svarbu neužsisklęsti skausme
„Lietuvio kario našlei patarčiau jokiu būdu neužsidaryti savo skausme, o bendrauti su panašią netektį išgyvenančiais žmonėmis, lankytis pas psichologus, bandyti neprarasti ryšio nors su viena drauge ar giminaičiu, susirasti kokią nors veiklą, dėmesį sutelkti į vaikus“, – patarė Aliona Semikina.
Sioma dėl silpnos sveikatos buvo atleistas nuo karinės tarnybos, be to, buvo pacifistas, nekentė karo, tačiau priešui įsiveržus pakeitė nusistatymą. Iš pradžių gynė Charkivą, o vėliau įstojo į šturmo brigadą „Kraken“, kur tapo fronto mediku.
Sioma žuvo kartu su šešiais bendražygiais, kai pateko į apsiaustį, o į mašiną, kuria buvo gabenami sužeistieji, pataikė bomba. Palaikus iš mūšio vietos pavyko išvežti tik po kelių mėnesių, o laidotuvės įvyko po DNR tyrimų praėjus devyniems mėnesiams.
„Oficialiai Sioma buvo dingęs be žinios, tad nors žinojau, kas nutiko, bet gyvenau stebuklo laukimu – viltimi, kad pateko į priešo nelaisvę. Toks neapibrėžtumas varė iš proto ir visą laiką iki pat dabar lankausi pas psichologą“, – pasakojo našlė.
Tėčio netektį dar sunkiau išgyvena aštuonmetis sūnus, kuris nematė jo mirusio ir negali patikėti, kad jo nebėra.
„Pašaliniai mūsų skausmo nesupranta, nes neviltis yra individualus išgyvenimas, jis gali tęstis labai ilgai“, – sakė moteris.
Po sutuoktinio žūties palūžo
Sutuoktinio Dmitrijaus (Bugoro) netekusi 38 metų Julia Buhrimova irgi prasitarė dažnai raudanti, tačiau turėjo keletą patarimų T.Tumo žmonai Linai.
„Tegul jokiu būdu neužsisklendžia savyje ir ieško paramos pas psichologą, kitų našlių bendrijoje bei pas draugus“, – pasakė Julija.
Našlė visgi prisipažino, kad po sutuoktinio žūties palūžo ir jau daugiau kaip metus negali atsigauti. Šešerių metų dukrelė ir 14-metis sūnus tėčio netektį lengviau pakelia, o jai reikia nuolatinės psichologo paramos.
„Iš pradžių gėriau labai stiprius vaistus, todėl pirmojo pusmečio po laidotuvių išvis nepamenu, žinau, kad atvyko mama ir rūpinosi vaikais ir viskuo kitu. Dabar vaistus geriu silpnesnius, tačiau lengviau netapo, dažnai kaltinu save, kad ne visada buvau gera jam, kad galėjau labiau stengtis atkalbėti neiti savanoriu į frontą. Gyvenu tarsi supynėse – vieną dieną lengviau, kitą sunkiau“, – sakė Julia.
„Praėjo daugiau kaip metai, bet neatsigaunu. Ryte atsibudusi vėl pasijuntu beviltiškai vieniša. Bendravimas su psichologu bei su kitomis grupės našlėmis padeda, bet ne iki galo. Gyvenu dėl vaikų. Išlaikiau vairavimo teises – vien tam, kad jei „orkos“ dar kartą puls Charkivą, galėčiau vaikus skubiai išgabenti pas tėvus“, – sakė Julia.
Po vyro žūties nusivylė Dievu
„Linai patarti nieko nenoriu, nes kitų patarimai mane pačią nervina. Ji pati turi išgyventi savo skausmą, ir tik ji žinos, kiek skausmas tęsis. Mano neviltis tęsiasi jau daugiau kaip metus ir jos galo nematau. Į psichologus nesikreipiau, iš draugų ir giminių paramos irgi nenoriu, nes mano širdgėlos niekas nesupranta ir nesupras“, – tikina 36 metų Olia Melaško.
Su vyro giminėmis našlė nutraukė kontaktus, nes šie tarsi visada į ją kreivai žiūrėjo, nes ji buvo penkeriais metais vyresnė ir augino vaiką nuo kito vyro.
Į cerkvę ji neina, nes nusivylė Dievu, mat šis neapsaugojo religingo sutuoktinio. Moteris į darbą vaikų darželyje grįžo tik po pusmečio, tačiau ir dabar ten eidama visų pirma išgeria raminamųjų vaistų.
Našlę nervina tai, kad kiti vyrai linksmai laiką leidžia kavinėse, o neina kovoti į frontą. Ją ramina vien bendravimas su dukra ir dviejų katinų, labai mylėjusių Aleksandrą, murkimas.
Žuvo su bendražygiais žvalgais
„Linai patarčiau neatsiriboti nuo draugų ir giminių, ieškoti panašios grupės kaip mūsų, nes kitos našlės labiau supras“, – sakė Ana Dorožynska.
Moteris su Andrejumi buvo bendraamžiai, abu kilę iš Kramatorsko Donecko srityje. Jis buvo informatikas, ji – ukrainiečių kalbos mokytoja. Į Charkivą atvyko 2009 metais, Julia įsidarbino meno studijoje „Bereza“, todėl tokiu slapyvardžiu fronte pasivadino ir Andrejus.
Susituokti Andrejus pasiūlė 2014 metais kilus susirėmimams Donbase, mat nusprendė vykti į frontą ir norėjo, kad žūties atveju ilgalaikė partnerė jam žuvus gautų pašalpą.
Žuvo kovodamas 92-ojo šturmo brigadoje kartu su šešiais bendražygiais žvalgais. Tą rytą jų grupė turėjo nepastebimai prasiveržti į priešo užnugarį, tačiau vienas jaunas vaikinas nepamatė ištiestos vielutės, prie kurios buvo pririšta granata. Šiai sprogus priešai į juos atidengė ugnį ir ėmė supti. Buvo atsiųstas pastiprinimas ir evakuacinė mašina, tačiau į ją pataikė raketa – ir visi žuvo.
Andrejus prieš tai du kartus buvo rimtai sužeistas ir galėjo į frontą nebegrįžti, tačiau žmonos maldavimų nepaklausė.
„Mudu buvome laimingi ir sukibę tarsi Siamo dvyniai – kartu tiek darbe, tiek laisvalaikiu, todėl, kai Andrejus žuvo, iš pradžių irgi nebemačiau prasmės gyventi“, – kalbėjo 48 metų Ana Dorožynska.
„Man labiausiai padėjo keli ištikimi draugai ir savanoriavimas“, – sakė Ana.
Į frontą kariams nuo 2014 metų paramą vežusi viena draugė Aniai pasiūlė vykti kartu, tad jos planavo nuvežti dovanų Berezai, tačiau nespėjo – Anos vyras žuvo. Praėjus mėnesiui po laidotuvių moterys nuvežė Berezos kovos draugams reikiamų daiktų ir saldumynų.
„Ši kelionė ir bendravimas pa-frontėje su vyro bičiuliais mane paskatino aktyviai rinkti paramą frontui, o ši veikla apramino psichiką, kelionių nuovargis grąžino miegą be vaistų“, – pasakojo našlė.
Katinas – didžiausia paguoda
„Mano vedybinis gyvenimas truko vos pusantro mėnesio: susituokėme 2022 metų birželio 2-ąją, o Antonas žuvo liepos 15-ąją“, – ašarodama pasakojo Julia Bakum. Iki vedybų pora draugavo trejus metus, kartu gyveno kaime ir drauge dirbo tankų gamykloje Charkive.
„Antonas buvo išsiskyręs su pirmąja žmona, prašė neskubinti jo su vedybomis, tačiau po keturių mėnesių fronte paskambino ir sako: trumpam atvyksiu į miestą, pasiimk pasą – susirašysim, nes nenoriu, kad jei man kas nors blogo nutiks, kad liktum neapdrausta, negautum pašalpos“, – pasakojo mergina.
Antonas turbūt nujautė savo žūtį, nes per atsisveikinimą liepė neminėti jo bloguoju, atleisti nesusipratimus ir mylėti jo parneštą benamį katiną Bonifacijų.
„Katinas dabar yra didžiausias mano ramstis, nes vaikų nespėjome susilaukti.
J.Bakum Linai patarė nekreipti dėmesio į apkalbas ir pavyduolių bei negerų žmonių komentarus, nes gali išgirsti priekaištų dėl to, jog per trumpai gedi, jog per daug šypsosi, o kai kam galbūt užklius gauta iš valstybės ar geranorių pašalpa.
„Man viena moteris darbe sako: užtenka liūdėti, nusimauk žiedą ir gyvenk linksmai, tu dar jauna. Tuo tarpu uošviai priekaištauja dėl kitko – jiems užkliūva, kai ryškiau pasidažau ir manikiūrą pasidarau, nors būtent tokią mane dievino vyras ir prašė taip elgtis“, – sakė našlė.
Labiausiai J.Bakum pykdo klausimai, ar gavo kompensaciją už vyro žūtį ir ką ketina už tai pirkti.
„Aš žinau daug našlių, kurios tų pinigų net nejudina, nes joms jie yra kruvini, ir viską atiduotų, kad galėtų prisišaukti sutuoktinį“, – kalbėjo mergina.
Pašnekovė neslėpė girdėjusi apie tokias našles, kurios per karą išbėgo į užsienį, ten susirado kitus partnerius, o žuvus vyrui atlėkė pinigų ir net kapo neaplankė.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Julia Buhrimova buvo laiminga su vyru Dmitrijumi.
2. Julios Buhrimovos vyras labai mylėjo vaikus: augino sūnų ir dukterį.
3. Julios Bakum santuoka truko vos pusantro mėnesio.
4. Oliai Melašenkai sutuoktinį primena katinas.
E.Butrimo nuotraukos
_sk0.jpg)
