Ekologiškai ir labai taupiai
Panevėžietis menininkas Girmantas Rudokas „Galerijoje XX“ eksponuojamoje koliažų parodoje „Epizodai“ savo kūriniais kalba apie gimtąjį miestą.
Kalba išraiškingai, ekologiškai ir taupiai.
Pasakojantiems apie savo menų virtuvę menininkams du paskutiniai aspektai retai rūpi, o G.Rudokui būtent ekologija ir taupumas, kuriant „Epizodų“ ciklą, netikėtai tapo atspirties tašku.
G.Rudokas Panevėžio kolegijoje dabar dėsto vaizduojamąją ir taikomąją dailę, o anksčiau jis būsimus piešimo ir braižybos mokytojus mokė grafikos, su studentais kūrė medžio, kartono lino raižinius.
Tą specialybę panaikinus, kolegijoje reikėjo sutvarkyti patalpas. Rūšiuodamas eksponuoti netikusius brokuotus studentų darbus dėstytojas ėmė mąstyti, ką iš tų likučių būtų galima sukurti? Juk į juos, kad ir ne visai pavykusius, įdėta daug kūrybinės energijos.
„Man svarbu ekologija, laikausi požiūrio lengvai nemesti panaudotų daiktų. Gal kam pasirodys keista, kad verčiu save ieškoti kūrybinių sprendimų, ką iš atliekų galima vėl atkurti, padaryti“, – aiškino parodos autorius.
Brangu visa, kas yra aplink mus
„Epizodų“ temą padiktavo prisirišimas prie gimtojo miesto.
Paveikslai mozaikos principu sudėlioti iš gimtojo miesto gyvenimo tėkmės elementų.
„Augau šalia Laisvės aikštės, buvusio „Vaikų pasaulio“ kieme. Mačiau, kaip statė teatrą, valė Senvagę, ūgtelėjęs buvau nuolatinis miesto centro kavinių lankytojas. Atminty išsaugojau ne tik to meto miesto vaizdus, bet ir žmones. Visi jie gyveno, dirbo, turėjo savų rūpesčių, nuojautų, džiaugsmų, pomėgių, rašė ir gavo laiškus – lygiai kaip mes dabar. Pagalvojus, mažai kuo skyrėsi nuo dabartinių, gal tik išorės pavidalais. Kaip ir miesto centro vieta: ji ta pati, tik kitokia – pakeitusi įvaizdį. Man, kaip panevėžiečiui, viskas brangu, kas yra aplink. Štai apie tai ir yra paroda“, – kalbėjo menininkas.
Istorinę idėją jis dar papildė dabartimi ir ateities vizijomis. Jos neatrodo labai jau linksmos, įspėja apie sunkų laikmetį.
Menininko pasakojimai apie jo vaikystės miestą žiūrovams buvo lyg gardžiausias saldainis, mat prigimtiniai panevėžiečiai turėjo progą atminty atgaivinti prabėgusį laiką, prisiminti, kaip anuomet matė ir jautė.
„Mama su mano sesers vežimėliu veždavo į Nevėžį skalauti skalbinius, bėgdavau jai iš paskos ir, kol ji dirbo, žvejojau. Dabar vėl esu čia, lygiai toje pat vietoje“, – kalbėjo autorius.
Dabartinė grėsmė ir žūties nešėjas
G.Rudokas pasakoja peržiūrėjęs XIX amžiaus Panevėžio nuotraukas, tada atsirinko tas, kurios apie miesto centrą, apie vietą, kurioje pats vaikystėje lakstė.
Fotografijas nuskenavo, išdidino, o atspaudęs jas iškarpė kaip dėlionės detales. Iš tų gabalėlių kūrė netikrus vaizdus – pagal savo fantaziją.
„Čia viskas tikra, ano meto pastatai, žmonės, Turgaus aikštė, jie nugulė senų grafikos atspaudų formate. Dabartinę aikštę ir šiandieninius žmones fotografavau pats, iš tų taip pat iškarpiau dėliones“, – pasakojo apie gana ilgą kūrybinį procesą.
Paveiksluose tai vienur, tai kitur šmėsteli į dinozaurą ar drakoną panašus gyvis. Vienur jis tik nežymus šešėlis, kitur išsišovęs į priekį, dalį vaizdo užstojantis visa savo grėsminga povyza.
„Dinozauras – tai kaip mes gyvenam dabar, dabartinė grėsmė, žūties nešėjas, slenkantis tarp žmonių minios“, – paaiškino simbolinę padaro reikšmę.
Pasak autoriaus, nelaimių nuojautas pranašauja ir vaizdas su šiuolaikine moterimi, kuri užvertusi galvą žiūri į spiečių musių. Gal tai ne musės, o mirtį sėjantys dronai?
„Kalbu ir apie tai, jog iš pirmo įspūdžio ramus vaizdas akimirksniu gali pranykti. Noriu pasakyti, kad šiandien viskas be galo trapu“, – sako kūrėjas.
Pranešė, kad raketa nušlavė namus
Musių-dronų spiečius virto paveikslo epizodu ne iš fantazijų, o prisiminus šiųmetinį plenerą.
Visi jo dalyviai pietavo kavinėje, ir staiga suskambo ukrainietės tapytojos telefonas. Skambino susijaudinę artimieji iš Ukrainos. Ką tik vos už 500 metrų nuo jų daugiabučio nukrito raketa, išbyrėjo visi langai, o 400 metrų spinduliu nuo sprogimo vietos neliko nieko – viskas buvo nušluota galingos jėgos.
„Tąkart tikriausiai visiems per nugaras perbėgo šaltukas: pas mus šviečia saulė, jaukiai bendraujame, juokaujame, o ten kai kam baigėsi gyvenimas. Svarsčiau: kaip gerai mes gyvenam“, – prisipažįsta pašnekovas.
Tie pojūčių kontrastai ir virto paveiksluose simboliniu vaizdu. Jis negali nejaudinti.
Kiek kiekviename slepiasi tikro asfalto vaiko?
G.Rudokas įsitikinęs, kad panevėžiečiai menininkai savo kūryba turėtų rašyti miesto metraštį, fiksuoti aplinkos kaitą, daugiau dėmesio skirti savo aplinkai.
„Dar man rūpi, kiek kiekviename iš mūsų yra miestiečio? Kiek kam reikia miesto?– nurodė ir nežinia jau kelintą savo „Epizodų“ parodos sluoksnį.
Prisipažino, kad pats iki kaulų smegenų yra grynas asfalto vaikas, negalintis ir dabar gyventi vien gamtos prieglobstyje. Jam reikia pastatų, žmonių, nuolatinio bendravimo.
„Kaimynas man sako: gal tu durnas, kad kavą geri mieste? Juk namie daug pigiau. O taip, bet juk į kavinę eini ne vien kavos, o pabendrauti“, – net nesvyruoja atsakydamas.
Štai todėl jis ir negalėtų ištverti kaime toli nuo žmonių.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Žiūrovams buvo smagu iš parodos autoriaus girdėti pasakojimus apie Panevėžio praeitį, ją daugelis irgi panašiai prisiminė.
2–7. Praeities, dabarties ir ateities sluoksnius turintys koliažai siunčia aiškią žinią apie gražaus pasaulio trapumą, grėsmės šešėliai praslenka kiekviename vaizde.
A.Švelnos nuotraukos
