Palengvino švedų darbą
Panevėžio apygardos teismas ėmėsi 55 metų Radviliškio rajono gyventojo žmogžudystės bylos.
Nusikaltimas įvykdytas Švedijoje, bet šiuo sunkiu nusikaltimu kaltinamas iš Pasvalio rajono kilęs 31 metų Paulius Pelekevičius stojo prieš teismą savoje šalyje.
Tiek auka, tiek teisiamasis yra lietuviai, todėl švedai neprieštaravo, kad žmogžudystės aplinkybės būtų narpliojamos Panevėžio apygardos teisme.
Kaip teigė kaltinimą byloje palaikanti Panevėžio apygardos prokurorė Sandra Povilonienė, tai padaryta siekiant neapsunkinti teisminio proceso.
„Visi bylos dalyviai yra lietuviai, tad nelogiška būtų, kad jiems reikėtų važiuoti į Švediją“, – paaiškino ji.
Iki šiol neteistas P.Pelekevičius teismo pradžios laukė laisvėje. Į teismo rūmus jis atėjo kartu su savo advokatu. Su korespondentu jis atsisakė kalbėti.
Prisistatydamas teismui P.Pelekevičius dėstė, kad gyvenamąją vietą yra nurodęs Pasvalio rajone, bet pastaruoju metu apie 5 metus gyvena Norvegijoje.
Bylos duomenimis, tuo metu, kai buvo įvykdytas nusikaltimas Švedijoje, P.Pelekevičius ten dirbo ekskavatorininku.
Savos šeimos jis nėra sukūręs, yra įgijęs profesinį išsilavinimą.
Užtekę tik vieno smūgio
Bylos duomenimis, žmogžudystė Švedijoje įvykdyta beveik prieš 1 metus ir 3 mėnesius.
Radviliškietis dirbo statybose, o gyveno kartu su tautiečiais išsinuomotame būste. Vieną dieną virtuvėje kilus barniui, girtas P.Pelekevičius kumščiu smogė aukai į galvą. Nuo stipraus smūgio nukentėjėlis griuvo ir galva trenkėsi į grindis. Lūžus smilkinkauliui kraujas išsiliejo į smegenis ir jis kitą dieną mirė.
Teisiamuoju tapęs P.Pelekevičius savo kaltę neigė ir tikino, kad vienintelį smūgį trenkė gindamasis. Esą auka pirmoji smogė jam.
„Ką turėjau daryti, kai užpuolė, leistis mušamas?“ – garsiai svarstė teisiamasis.
Tądien į teismą liudytojai nebuvo kviesti. Posėdyje dalyvavo nukentėjėliais pripažinti aukos žmona ir suaugęs sūnus, nors jis ir nėra bendras jųdviejų vaikas – iš ankstesnės santuokos.
Bylos eigą sekė dar keli nužudytojo artimieji.
Pastarieji korespondentui sakė, kad teisiamąjį pirmąkart pamatė dabar.
Gal ir buvo palikę taurelę
Pareiškęs, kad nesutinka su kaltinimu, P.Pelekevičius iškart ėmė pasakoti, kaip esą buvo.
Tą lemtingą dieną jis nedirbęs. Su tame pačiame name gyvenančiu kitu tautiečiu išgėręs brendžio butelį ir dvi skardines alaus. Paskui kelias valandas pamiegojęs, bet iš miego prikėlęs telefono skambutis iš Lietuvos.
Po pokalbio su pažįstamu vyru jis ketinęs lipti iš antro aukšto laiptais žemyn, kai jį užsipuolė virtuvėje stovintis gyventojas. Tas ėmęs priekaištauti dėl nesutvarkytų namų.
„Gal po gėrimo ir buvome palikę taurelę ant stalo ar papylę alkoholio“, – neva spėliojo teisiamasis.
Esą laukė nusileidžiančio
P.Pelekevičius tikino, kad stovėdamas laiptinės antrame aukšte apie 5 minutes trukusį „auklėjimą“ jis išklausė ramiai. Bet išgirdęs, kad nustojo veikti skalbimo mašina virtuvėje, jis nusprendė padžiauti skalbinius.
Tada, esą pamatęs jį lipantį laiptais žemyn, radviliškietis pagrasinęs ir iškart įvykdęs savo pažadą.
„Akyse tik žvaigždutės pasipylė, kluptelėjau, tada smogė antrą smūgį“, – dėstė teisiamasis.
Tada jau jis esą neišlaikęs ir smogęs priešininkui į veidą, tas aukštielninkas griuvęs ant grindų.
Iš kambario išpuolęs kitas kraštietis sugriebęs P.Pelekevičių rankomis iš nugaros pusės ir pareikalavęs liautis muštis.
„Bet aš nesimušiau, tik gyniausi“, – tvirtino teisiamasis.
Niekas nesuprato, kokia kritiška situacija
Tada esą palikę nukentėjėlį gulėti virtuvėje ant grindų abu vyrai išėjo į kiemą parūkyti.
Pamatęs, kad auka nejuda, P.Pelekevičius ją dar apvertęs ant šono.
Paskui atėjęs dar kitas vyras ir padėjęs aukai užlipti laiptais į antrame aukšte esantį kambarį.
Paklaustas, kodėl iškart nekvietė greitosios pagalbos, P.Pelekevičius tikino nemanęs, kad nuo vieno smūgio viskas gali taip blogai baigtis.
Tik kitą rytą jie pamatė, kad vyras nebegyvas. Buvo iškviesti medikai ir policininkai.
Pareigūnai sulaikė P.Pelekevičių, bet po paros paleido. Jis persikėlė gyventi į Norvegiją, nes esą bijojęs sulaukti keršto iš aukos pažįstamų, gyvenusių tame pačiame name.
P.Pelekevičius tikino, kad maždaug prieš 5 mėnesius iki šio įvykio nukentėjėlis jau buvo bandęs jį auklėti dėl namo tvarkymo.
„Supyko, kad pjoviau žolę, o ne vidų tvarkiau“, – tvirtino jis.
Esą vyras smogė jam į veidą, bet subėgę kiti gyventojai jį atitraukę ir uždarę į kambarį. Tąsyk barnis tuo ir baigęsis.
Gyventojai buvo pasiskirstę, ką kiekvienas tvarko. Vieni kieme pjovė žolę, kiti siurbė kambarius, plovė virtuvę ir vonią.
Negalėjęs pakęsti apskretėlių
Aukos sūnus teigė, kad internetu su tėvu bendraudavo kasdien ir po kelis kartus. Jis buvo vienintelis jo vaikas. Tėvas į gimtinę grįždavo maždaug kas pusantro mėnesio.
Abu kalbėjęsi ir tragedijos dieną.
„Iš darbo grįždamas tėvas dar sakė, kad kambariokai prašė pakeliui nupirkti alkoholio, bet jis nesutiko, nes nenori jų girdyti“, – paskutinį pokalbį su tėvu prisiminė nukentėjėlis.
Sūnus tvirtino, kad tėvas jau 3 metus negėrė jokio alkoholio. Jie abu planavo Lietuvoje atidaryti bendrą verslą. Tėvas dar ketino padirbėti kurį laiką užsienyje, paskui grįžti į gimtinę ir dirbti kartu su sūnumi.
Liudytojas teigė, kad tėvas pykdavo, kai kartu gyvenantys tautiečiai visai nesitvarkė namuose, gyveno apskretę.
„Jeigu ne tėtis, ten tokia netvarka būtų buvusi! Savo iniciatyva jis pasiekė, kad viskas būtų švaru“, – tvirtino sūnus.
Jis teigė, kad buvo nuvykęs aplankyti tėvo Švedijoje, tad matė, jog kai kurie vyrai net nepersirengę, tiesiog su purvinais darbo drabužiais dribdavo į lovą – savo migį.
Tą rytą, kai nesulaukė tėvo skambučio, bandė pats jam skambinti, bet telefonas buvo išjungtas. Tik vakare sulaukė pažįstamų žinios, kad jo nebėra gyvo.
„Tėvo gyvybė neįkainojama, dar iki šiol nesusitaikiau su mintimi, kad jo nebėra“, – tvirtino jaunas vyras.
Jis yra pateikęs 200 tūkst. eurų ieškinį.