Knygą skaitydavo ir daržinėje
Pasvalio rajone, Meškalaukyje, gyvenanti 84 metų Bronislava Černiauskienė tik užauginusi vaikus ir perkopusi per šeštą dešimtį užsidegė įgyvendinti seną savo svajonę – parašyti knygą.
Dabar, parašiusi tą knygą ir ją išleidusi gražiu pavadinimu „Meškų laukas“, o vėliau ir daugiau kitų, guvi moteris nė neketina sustoti. Popieriun toliau gula meškalaukietės sumanyta dešimtoji knyga.
Matydami tokį atkaklumą žmonės senolę lygina su legendine lietuvių rašytoja Žemaite, pradėjusia kurti jau sulaukus garbaus amžiaus.
Net išėjusi šerti gyvulių išsitraukdavo knygą
Kilusios iš vaizdingo Stipinų kaimo, kur dabar gimtąją sodybą mena tik likęs ąžuolas ir trys ošiantys beržai, B.Černiauskienės gyvenimas nelepino. Jauniausiai iš keturių vaikų jai teko ir sergančius tėvus slaugyti, ir rūpintis ūkiu.
Kadangi broliai tarnavo armijoje, o sesuo mokėsi Vilniuje, jaunėlė išmoko ir arti, ir akėti. Mintis apie išsvajotą mokslą teko vyti šalin.
Našlaitės dalia atslinko nesulaukus jai nė aštuoniolikos.
„Knygos man buvo didžiausias turtas, o skaitymas – neapsakomas malonumas. Aš net daržinėje turėjau pasislėpusi knygą. Kai eidavau šerti gyvulių, paslapčia išsitraukdavau knygą ir bent kelis puslapius paskaitydavau. Nors mama bardavosi, kad aš per ilgai su tais gyvuliais užsibūnu, žinojau, kad ir jai labai patikdavo knygos. Nors ji pati nemokėjo skaityti, bet visuomet mūsų, vaikų, prašydavo paskaityti kokią knygą. Taip ir leisdavome vakarus sutūpę aplink mamos lovą, besiklausydami kurio nors iš mūsų, vaikų, skaitomų istorijų“, – mena moteris.
Mokinės talentu nepatikėjo
B.Černiauskienė po tėvų mirties gyventi išvyko į Šiaulius, pas brolį. Gimtinėje ji buvo baigusi tik pradinę mokyklą, o brolio šeimoje prižiūrėjo mažą jo dukrą, tad mokytis įstojo į vakarinę mokyklą. Ten naujokė sutiko nuostabią literatūros mokytoją, ji ir įvertino mokinės talentą.
Teisybė, pradžios mokykloje būsima rašytoja buvo apkaltinta melu.
„Labai patiko ne tik skaityti, bet ir kurti eiles. Pirmąjį savo eilėraštį parašiau dar besimokydama pradžios mokykloje. Bet mokytoja nepatikėjo, kad čia mano kūryba, ir, apkaltinusi nusirašymu, į sienlaikraštį jo net nedėjo. Nenusiminiau, man užteko ir to, kad savo kūrybos linkėjimus užrašydavau į tuo metu labai mokykloje madingus draugų atminimų albumus. O sukurti eilėraščiai atguldavo į sąsiuvinius“, – nelabai sėkmingą kūrybos pradžią prisiminė B.Černiauskienė.
Tuos sąsiuvinius moksleivė nusivežė į Šiaulius. Literatūros mokytoja, perskaičiusi pasvalietės kūrybą, eilėraščius pradėjo siųsti į vietos laikraštį. Dabar moteris apgailestauja, kad jai nepavyko išsaugoti laikraščių, kuriuose puikavosi jos pirmosios eilės.
Darbas fermoje ir pabyrėję šeši vaikai
Jauna mergina svajojo tik apie bibliotekininkystę, todėl išvyko į Vilnių studijuoti. Bet čia ją aplankė meilė.
„Kai tekėjau, vyras žadėjo uždirbti pinigų ir man leisti užsiimti mėgstama veikla. Tačiau gyvenimas sudėliojo kitaip. Grįžusi į Pasvalį įsidarbinau Kriklinių kaimo bibliotekoje, bet vėliau persikėlėme gyventi į Meškalaukį ir mano knygas pakeitė sunkus darbas fermoje“, – pasakojo pašnekovė.
Vėliau gimė šeši vaikai: keturi sūnūs ir dvi dukros.
Kartais net vidury nakties tekdavo bėgti į kiaulių fermą, o ryte grįžus namo išleisti vaikus į mokyklą, apeiti savo ūkį ir vėl skubėti atgal pas kiaules. Taip iki pat pensijos fermoje ji ir triūsė.
Pirmajai skolinosi pinigus
Alinantis darbas iš B.Černiauskienės galvos vijo mintis apie kūrybą. Tik retkarčiais, paprašyta bendradarbių, užrašydavo kokį atviruką ar sukurdavo sveikinimą.
Tik išėjusi į pensiją, palaidojusi vyrą ir į gyvenimą išleidusi vaikus, moteris išdrįso pradėti rimtai rašyti.
„Rašiau apie savo kaimą Meškalaukį. Medžiagos knygai surinkusi buvau pakankamai, o pinigų jai išleisti neturėjau. Ketinau parduoti paskutinę karvę, bet to neprireikė. Pasiėmusi sąsiuvinį ėjau per kaimo žmones ir prašiau paskolinti pinigų. Kas kiek galėjo, tas tiek davė. Viską užsirašiau. Kai išleidau knygą, vėl su tuo pačiu sąsiuviniu pėdinau per kaimą. Kas skolą knygomis pasiėmė, o kai kam pinigus grąžinau“, – pasakojo toliau.
Išleidusi pirmąją knygą moteris nenuleido rankų ir su dar didesniu užsidegimu pasinėrė į atsiminimų, apsakymų, eilėraščių rašymą. Taip priartėjo prie dešimtos.
Nors jau įpusėjusi devintą dešimtį, moteris puikiai naudojasi išmaniosiomis technologijomis: savo tekstus ir eilėraščius pati surenka planšetiniame kompiuteryje.
„Iš rašymo turtų nesusikroviau, bet širdis iš džiaugsmo dainuoja. Tik pirmoji knyga nemažai pinigų atsiėjo. Dabar truputį prisideda vaikai, vieną knygą parėmė savivaldybė, kitai pinigų paaukojo geradarys“, – džiaugėsi vietos rašytoja.
Senatvė – užvis gražiausia
Meškalaukietės rašymas neliko neįvertintas: jai suteiktas Motinos kūrėjos vardas, o už aktyvią kultūrinę ir literatūrinę veiklą suteikti Lietuvos kultūros šviesuolės ir Lietuvos kaimo šviesuolės vardai.
Optimistiškai į gyvenimą žiūrinti senolė stengiasi gera nuotaika užkrėsti ir aplinkinius, todėl vis dažniau surimuoja humoristinių posmų. Konkurse „Humoro medis“ jos eilėraštis iškovojo antrą vietą. Moteriai džiugu, kad keletas lyrinių jos eilėraščių jau virto dainomis.
Be rašymo, B.Černiauskienei labai patinka keliauti. Prieš gerą dešimtmetį ji su bendrijos „Bočiai“ nariais išvyko į pirmą ilgą kelionę autobusu į užsienį. Keliautojai aplankė Čekiją, Austriją, Italiją. Įsimintiniausias jai buvo susitikimas Vatikane su popiežiumi bei apsilankymas mieste ant vandens – Venecijoje.
„Taip sužavėjo pirmoji kelionė, kad po metų su drauge įsiprašėme į kooperatyvo darbuotojų išvyką į Vokietiją bei Prancūziją. Nors tuomet keliavo daug jaunų žmonių, mes, pensininkės, nė kiek nuo jų neatsilikome. Su „bočiais“ esame išvažinėję visą Lietuvą. Kadangi mane lygina su rašytoja Žemaite, aplankiau ir Marijampolės kapinėse esantį jos kapą“, – pasigiria pašnekovė.
Senolė atviravo, kad tokios gražios senatvės jai visi gali pavydėti: gyvena kaip kokia ponia.
„Gražiausi mano gyvenimo etapai – vaikystė ir senatvė. Kad teks bendrauti su tiek įžymių žmonių – poetais Bernardu Brazdžioniu, Mykolu Karčiausku bei kitais, net pasvajoti negalėjau“, – dalijosi džiaugsmu paprasta kaimietė.
Labiausiai jai įsiminė kunigo Kazimiero Vasiliausko pasakyti žodžiai: „Žmonės, dirbę su žmonėmis, virto gyvuliais, o žmogus, dirbęs su gyvuliais, tapo žmogumi iš didžiosios raidės.“
Prierašai po nuotraukomis:
1. B.Černiauskienė orios senatvės pavydi net sau.
2. Išėjusi į pensiją rašytoja išleido net 9 knygas.
3. B.Černiauskienė į knygas suguldė ne tik kaimų istorijas, bet ir savo pačios biografiją. A.Švelnos nuotr.
Reklama:
