Apgaulinga tulpių pintinė
Kupiškietė Ona Jėckienė, pažiūrėjusi į gyvą gėlę, čia pat gali numegzti lygiai tokią pat iš spalvotų siūlų. Tiesa, jei žiedlapių daug ir jie nevienodo dydžio, kaip, pavyzdžiui, pinavijų, procesas gali užtrukti ir kelias dienas.
Auksarankės mezginiai tokie tikroviški, kad iš pirmo žvilgsnio ne vienas apsirinka, mano matąs tikrų gėlių puokštę.
Moters megztas gėlynas kuriam laikui buvo įkurdintas Kupiškio tautodailininkų būstinėje „Židinys“. Čia užėjusi ir aš pati „suklupau“ – iš tarpdurio pamačiusi pilną tulpių pintinę nė nesuabejojau, jog šios gėlės gyvos.
Priėjus artyn ir pumpurus palietus ranka, kerai trumpam išsisklaidė. Tik iš arti jau matyti, kad orchidėjos, flioksai, hiacintai, lelijos, našlaitės, alyvų šaka, narcizai, sanpaulijos, gerberos, krokai ir gausybė kitų žyduolių, kurių net pavadinimų nežinau, yra meistriškai nukopijuotos.
O po to jau kyla klausimas: kaipgi įmanoma taip tiksliai forma ir spalvomis mezgant atkartoti gamtos kūrinius?
Įkvėpė vyro dovanoti žirginėliai
Su 72 metų tautodailininke susitinkame jos namuose viename iš Kupiškio daugiabučių. Duris atveria Jurgis Jėckus ir kviečia į svetainę. Čia gi visur „žydi“ mezginiai.
Šeimininkė sako, jog tomis gėlėmis reikia nė kiek ne mažiau rūpintis nei gyvomis, mat žiedlapiai iš siūlų labai renka dulkes.
Durys į įstiklintą balkoną atviros, jame matyti ir vazonėlių su gyvais augalais. Kambario kampe ant stalelio pastebiu ir gyvą pavasarinę puokštę iš žirginių ir kačiukų.
Moteris kvatoja: žirginiai gi megzti! Tas rankdarbis yra jos pirmas kūrinys, darytas prieš 5 metus.
„Nuo žirginėlių gėles megzti ir pradėjau. Vyras parnešė iš miško šakelių su ką tik išsprogusiais žirginiais. Gražu, bet šilumoj iš jų tuoj liko tik žiedadulkių krūva, tad pabandžiau nunerti“, – prisimena pradžią.
Iš ilgesio buvusiems gėlynams
Įgūdžių megzti ji jau turėjo, nes anksčiau sau ir sutuoktiniui mezgė drabužius, nėrė servetėles. Dabar mezga vien gėles. Kodėl?
Atsako, jog tikriausiai iš ilgesio saviems gėlynams.
Sutuoktiniai pasakoja, jog jiedu ilgus metus gyveno Svėdasuose, paties J.Jėckaus pastatytame, įrengtame ir išpuoselėtame name. Prie namo buvo nemažas sklypas su daržais ir gausiais gėlynais.
Jėckų sodyba buvo išskirtinė, nuolat pelnydavo gražiausiai tvarkomos valdos titulus.
Vyras traukia iš sekcijos medinį drožinį, prieš daug metų jiems įteiktą kaip laimėjusiems gražiausios sodybos konkursą. Tas drožinys dabar yra vienintelis likęs prisiminimas apie buvusius namus. Ir dar nuotraukos.
O.Jėckienė rodo albumą su namo, skendinčio gėlėse, fotografijomis.
Išpuoselėtus namus Jėckai pardavė prieš 7 metus. Tada atsikraustė į Kupiškį, į vyro gimtinę.
„Senstam, prižiūrėti didelį namą kasmet vis sunkiau, vaikų neturim, tad pagalbos nėra iš kur tikėtis“, – paaiškina.
Anot jos, dabar jų visa gamta – tik pro langą. Laimė, kad daugiabutis ypač gražioje vietoje, beveik ant Kupos kranto – išėjus į balkoną matyti jau pumpurus skleidžiantys paupio krūmai, pieva.
„Bet gėlynų ilgesys toks didelis, kad štai nuo gėlių mezgimo nebegaliu atsitraukt – kompensuoju, ko nebeturiu“, – aiškina moteris.
Pavyzdžių ieško ir knygyne
Moteris pasakoja, kad jos vyras visą gyvenimą dirbo statybininku, o ji pati, Rokiškio kultūros mokykloje baigusi chorvedybą, buvo Svėdasų kultūros centro meno vadovė, vadovavo chorui, etnografiniam ir estradiniam ansambliams.
„Groju armonika, akordeonu, vargonais, dar dainuoju“, – vardija.
Su sutuoktiniu koja kojon kartu ji jau žengia 49 metus.
„Vyrui gražu, kad gėles mezgu, jis mane visaip palaiko“, – sako auksarankė.
Kad išgautų panašumą, megzdama ji prieš save būtinai turi turėti gyvą pavyzdį. Išmatuoja kiekvieno žiedlapio plotį ir ilgį, atidžiai išstudijuoja viduriuką, požiedį, formą, žiedlapių išlinkimą.
Kartą panoro numegzti flioksus, o tokių gėlių namie neturėjo. Žinojo, kad kaimynė augina, bet gėdijosi eiti prašyti paskolinti. Tad knygyne susirado knygelę apie kambarines gėles su flioksų fotografija ir nusipirko.
Populiariausios – pinavijos
Daug jos megztų gėlių iškeliauja dovanomis.
„Jei einam ko sveikint, – nešam gyvų gėlių puokštę, o megztas – kaip kūrinį įteikiam“, – paaiškina.
Kupiškietės megzto grožio parodos jau rodytos Kavarske, J.Tumo-Vaižganto muziejuje Anykščiuose, Svėdasų kultūros centre, Kupiškio rajone esančiame Adomynės dvare.
„Kai moterys pamato, dažnai prašo pamokyti šitaip megzti arba prašo, kad aš numegzčiau, ypač nori pinavijų ir žirginėlių“, – pasakoja pašnekovė.
O.Jėckienė dar kuria karpiniais puoštus atvirukus. Juos atvertus, iš vidaus iššoka vis kitoks išsilankstantis vaizdelis. Tais rankų darbo atvirukais ji kasmet per Velykas ir Kalėdas pasveikina draugus ir artimuosius.
„Per šias Velykas paštu išsiunčiau aštuoniolika sveikinimų“, – sako.
Prierašai po nuotraukomis:
1. O.Jėckienė daro ir atvirukus, juos paštu siunčia draugams įvairiomis progomis.
2, 3. Šios megztos puokštelės puošia Jėckų butą, bet joms, kaip gyvoms gėlėms, irgi reikia priežiūros – nuvalyti dulkes.
4. Kupiškio tautodailininkų būstinėje pamačiusi šią pintinę tulpių nė nesuabejojau, kad jos gyvos.
5. J.Jėckus parodė turėtų namų prisiminimą: apdovanojimą už gražiausią sodybą.
6, 7, 8, 9, 10, 11, 12. O.Jėckienės kurtos įvairiausių puokščių kolekcijos kurį laiką buvo eksponuojamos Kupiškio tautodailininkų būstinėje „Židinys“.
A.Švelnos nuotraukos
