Tai vienas garsiausių T. Williamso kūrinių, atskleidžiančių artimų santykių troškimą ir aistros kančias. Pagal šią pjesę sukurtas Oskaru apdovanotas kino filmas, pjesė statyta ir Lietuvos teatrų scenose. Visgi šįkart ši klasikinė pjesė teatro scenoje atgimsta naujai, netikėtai, mat ją Vilniaus mažojo teatro scenoje atgaivino savitu braižu bei stiliumi išsiskiriantis režisierius Christianas Weise. Daugelyje jo spektaklių istorijos konstruojamos pasitelkiant tarsi „išvirkščią“, daugiasluoksnį, absurdišką, ironišką, komišką pasakojimo būdą. Spektaklių personažai ryškūs, įdomūs, saviti, režisūrinė kalba neįprasta, tačiau pasakojimui atskleisti naudojama, regis, visiškai natūraliai. Tai savaime sukuria tapybišką, ekstravagantiškai keistą atmosferą, kurioje ir plėtojama visa istorija.
„Pjesės veiksmas sukasi apie šeimą ir palikimą. Taip pat – slepiamą homoseksualumą. Bandau suprasti Lietuvą, jos visuomenę, ką žmonės mąsto. Rasti simbolius, kurie būtų pažįstami jūsų tautai ir galėtų atsispindėti scenografijoje. Esu gėjus. Atrodo, kad Lietuvoje kita orientacija neegzistuoja. Gyvenu Berlyne, ten dabar visi daugiau ar mažiau yra LGBTQ+. Man šis kultūrinis aspektas atrodo įdomus, to stipraus tradicinės šeimos paveikslo visuomenėje. Moteris, vyras, du vaikai. Šis paveikslas Vokietijoje gerokai išbluko per pastaruosius trisdešimt metų. Nors jis ir neišnyko, tačiau miestuose, kur gyvena visuomenės kultūrinis sluoksnis, jo beveik nebelikę. Žmonės apie tai daug kalba, diskutuoja, šia tema laikraščiai mirga. Štai kodėl įdomu turėti tokį šeimos paveikslą, kurį pjesėje nutapė T. Williamsas. Tame paveiksle viskas ne savo vietose – jis yra gėjus ir nenori to sakyti, jai tas nerūpi, nes jai tiesiog norisi turėti vaiką, kad gautų palikimą ir negyventų skurde, tėvas mano, kad liks gyventi amžinai, bet serga vėžiu. Šeimoje vyksta daug dalykų, apie kuriuos niekas iš tikrųjų nekalba“, – sako režisierius Christianas Weise.
Kūrinys nukelia į konservatyvią JAV pietinių valstijų aplinką ir sukoncentruoja dėmesį į uždarą erdvę – medvilnės plantaciją, kur jos savininko Tėtušio (viljamsiško Big Daddy lietuviškas vertimas) namuose švenčiamas jo gimtadienis. Tėtušis mirtinai serga, tik to dar nežino. Tarp jo palikuonių jau prasideda kova dėl palikimo. Sūnus Guperis su žmona Mėje ir išlepintais vaikais vaidina laimingą šeimą, „visuomenės ląstelę“, kuri neva teiktų pasitenkinimą tradicinės visuomenės akiai ir vien dėl to yra verti palikimo. Tuo tarpu kitas sūnus Brikas iš varžybų dėl Tėtušio aukso puodų jau pasitraukė. Jį bando perkalbėti žmona Megė, tačiau alkoholizmas ir slepiama meilė buvusiam komandos draugui Kapitonui, verčia Briką pasiduoti, teisinti savo vyrišką impotenciją. Tačiau Megė – atkaklioji „katė ant įkaitusio skardinio stogo“, o čia dar prisideda ir paties Tėtušio prielankumas puolusiam sūnui.
Pagrindinį vaidmenį spektaklyje kuriantis aktorius Šarūnas Januškevičius, paklaustas ar rado kuo jam artima T. Williamso kūryba, jo mąstymas, atsako:„Man patinka klasika – tu išvysti veikėjų atitikmenis savo gyvenime, supranti, kad tas veikėjas kažkuo panašus į ką nors iš tavo giminės, draugų ar pažįstamų. Kai perskaičiau pjesę, pirmo įspūdžio apie Briką neprisimenu, tik paskui, kai pradėjau daugiau apie jį galvoti, kai praleidau daugiau laiko jį jaukindamasis, ėmiau tikėti, kad esu panašus į jį, kad taip ir yra, aš irgi taip galvoju, kaip jis. Kartais personažui esu visiškai svetimas, bet su Briku taip nebuvo. Iššūkiai labiau man kyla iš vaidybinės, techninės pusės. Scenoje yra taisyklės, čia reikalaujama aktyvumo, tikslai turi būti aiškūs. Mano personažas labai pasyvus, niekas iš čia esančių veikėjų jam nepatinka, jis tik nori, kad visi nuo jo „atsiknistų“ ir duotų jam išgerti“.
„Taip, labiausiai stebina, kad jo kūryba tokia aktuali ir kartu visiškai universali – čia nereikia pasitelkti fantazijos, taip tiesiog būna ir nesvarbu, ar tu Vokietijoje, Lietuvoje, Amerikoje, viskas taip bendražmogiška. Tos temos tokios tikslios, lyg su smeigtuku bestų, lyg abėcėle sudėliota, tarsi koks bendras žemėlapis. Tereikia pasinerti. Kai skaitai pjesę, atrodo, kad irgi esi tos giminės medyje, jauti tą karštį, prakaitą. Jauti paslėptą mintį, einančią lyg gysla ir – nori nenori – gręžiančią tau galvą. Tave sukausto, kai žinai problemą, supranti, kodėl ji yra, tik nieko negali padaryti. Kai skaitau T. Williamso kūrinius, jaučiu tą gaivališką bejėgiškumo jausmą. Tai žavi, įkvepia, nepaleidžia. Tai gyva“, – scenos kolegai Šarūnui Januškevičiui pritaria taip pat spektaklyje pagrindinį vaidmenį atliekanti aktorė Teklė Baroti.
Premjeriniame spektaklyje vaidmenis kuria aktoriai: Teklė Baroti – Margreta, Šarūnas Januškevičius – Brikas, Gintarė Latvėnaitė-Glušajeva – Mėjė, Ilona Kvietkutė – Motušė, Tomas Rinkūnas – Tėtušis, Balys Latėnas – Tėvas Tukeris, Tomas Kliukas – Guperis, Tomas Stirna – Daktaras Bo, Larisa Kalpokaitė – Mergytė, Jonas Braškys ir Mindaugas Capas – Maži berniukai. Spektaklio kūrybinė komanda: režisierius – Christianas Weise (Vokietija), dramaturgė – Beate Seidel (Vokietija), scenografijos autorė – Julia Oschatz (Vokietija), kostiumų ir grimo dailininkas – Josa Marx (Vokietija), kompozitorius – Jens Dohle (Vokietija), garso režisierius – Vilius Narvilas, šviesų dailininkas – Audrius Jankauskas, specialieji mechaniniai efektai – Aistis Kavaliauskas, kostiumų dailininko asistentas – Sidas Martinavičius, režisieriaus padėjėjas – Andrius Merkevičius, pjesę į lietuvių kalbą išvertė Lilija Vanagienė, vertimą atnaujino ir vėliau parašyto kūrinio dalis išvertė – Andrius Merkevičius, vertėja repeticijų metu – Jūratė Sviackevičienė.
Premjerinį Vilniaus mažojo teatro spektaklį „Katė ant įkaitusio skardinio stogo“ žiūrovai gali išvysti kovo 19 d. 18 val. Rokiškio kultūros centre. Bilietus galima įsigyti internetu ticketmarket.lt ir teatro kasoje.