Šiųmečiai kūriniai – ant skalbinių virvės
Pažintis su Pasvalio kultūros centro Vaškų kultūros namų dailininke scenografe Asta Bendoraitiene prasidėjo nuo akvarelininkų plenero Skrebotiškio kaime.
Kelinti metai iš eilės kultūrininkė sukviečia profesionalius kūrėjus tapyti apylinkių, kur kadaise augo meniniais bei pedagoginiais talentais žibėjęs kraštietis Algirdas Lukštas.
Tie plenerai šiek tiek keistoki, didmiesčių menininkai patenka į kaimišką aplinką be jokių patogumų, miega senose trobose, prausiasi prie šulinio, naudojasi lauko tualetais. Ką šiemet sukūrė, pirmiausia eksponavo sukabinę lauke ant skalbinių virvių.
Vieno pokalbio metu 61 metų A.Bendoraitienė tarsteli, kad ir ji pati gyvena nedideliame Norių kaime, netgi laiko būrį avių. O dar ir šeimos būstas – ne šiaip eilinis namas, o senovinis statinys su istorija, išlikusia ornamentika ir konstrukcija, stovintis Ąžuolų gatvėje, kur auga 10 ąžuolų.
Taip ir įsiprašom į svečius. Pažadėję, kad kalbėsimės apie menus ir kultūrą, vis dėlto aprėpėme plačiau – ir gyvenimą.
Žvaigždžių į puodą gi nedėsi
A.Bendoraitienės namas išskirtinis: ilgas, senovinių raudonų plytų, nieko panašaus kaime daugiau nėra. Šalia jo matyti ir tikriausiai namo amžiaus rąstinė klėtis.
Vidinis kiemas erdvus, su gėlynais, žaislų pilna smėlio dėže ir vasaros pavėsine. Šalia jos pūpso dvi geltonų obuolių pilnos pintinės.
Kartu su šeimininke pasirodo baltos ir rudos spalvų jauniklis katinas.
„Mes jo nesirinkom, atėjo pats lyg į savo namus ir pasiliko. Tokių priglaustukų turim ne vieną. Gal reikia? Vežkitės. Čia dažnai pravažiuojantys gyvūnėlius išmeta, tikriausiai su viltim, kad kaimiečiai priglaus“, – sako pradėdama pokalbį.
Vos prisėdus pavėsinėje link mūsų atkrypuoja baltutėlė žąsis ir žąsinas. Paukščiai visiškai nebaikštūs, tiesia kaklus, pakreipia galvas, tarsi klausytųsi pokalbio.
Porelei jau 9 metai. Kadaise buvo nusipirkusi visą dešimtį. Dėl mėsos. Betgi pati papjauti nedrįsdavo, tekdavo prašyti kaimynų. Paskutines paliko dėl grožio, lai gyvena, kol sava mirtim nusigaluos. Baltasparnės prijunko lyg šuneliai, sekioja iš paskos ir šiaip eina kur nori. Žąsis nuolat padeda po kiaušinį.
„Mano žąsų nuotraukos puošia Vaškus, iš jų padaryta apylinkės reklama“, – sako. Taigi augintinės dabar savotiškos žvaigždės, nė už ką į puodą dėti nevalia.
Ūkininkavo, kol sovietai neatėjo
Dabar jau namo istorija. Domėdamasi juo A.Bendoraitienė pasigilino ir į apylinkių praeitį. Namas statytas gerokai anksčiau nei prieš šimtą metų, panašiai apie 1888–1890-uosius.
Raudoną mūrą išsikėlė stiprūs ūkininkai Petrikoniai. Ūkininkavo kelis dešimtmečius, kol nesugarmėjo sovietų okupantai ir neatėmė žemės.
Per karą, kai apylinkėse kurį laiką šeimininkavo vokiečiai, Petrikonių name buvo jų štabas.
Pokariu raudonplytį pasisavino kolūkis, buvo kontora ir butai jauniems specialistams. Tikrieji savininkai gavo tik kambarį.
Grįžus Nepriklausomybei Petrikonių giminė namą atgavo, tik sovietmečiu jau kaip reikiant nugyventą.
Fajanso fabrike kūrė grožybes
Anuomet plytos buvo prabanga, net ir turtingi ūkininkai kaimuose mūrinių namų nestatė. Čia situaciją nulėmė aplinkybės.
„Pasvalys – molio kraštas“, – pašnekovė leidžiasi į praeitį.
Vos už kelių kilometrų nuo Norių buvo Didžiųjų Gružių dvaras, jo šeimininkas Povilas Puzinas 1880 metais įsteigė plytinę ir dailiosios keramikos fabriką. Pastarajam vadovauti pasikvietė aukštos kvalifikacijos meistrą iš Vokietijos.
Gružių fabrikas gamino geros kokybės keraminius meno dirbinius. Iš čia po įvairias vietoves pasklido dekoratyviniai kokliai, vazos, ornamentais puošti visokie indai.
Visa produkcija buvo ženklinama firminiu Petro Puzino kurtu antspaudu. Dirbiniai nuolat vežti į Rygos ir Peterburgo parodas, ten pelnydavo apdovanojimus.
Fabrikas dar laikė ir keramikos meistrų mokyklą, rengė specialistus plėsti gamybai. Istorinių archyvų duomenimis, per 8 gyvavimo metus mokykla parengė net 100 mokinių.
„Dvarininkas buvo mecenatas, tai turtai greit ir pasibaigė“, – pasakoja apie plytinės ir fabriko likimą.
Bankrutavęs dvarininkas uždarė fabriką. Sukauptą produkciją pardavinėjo pusvelčiui. Dėl to turtingesni noriečiai išgalėjo prisipirkti plytų. Likusias plytas dvarininkas padovanojo Vaškų bažnyčios statybai.
Panašiai tuo pačiu metu Noriuose iškilo net trys mūriniai gyvenamieji namai ir tik vienintelis jų sulaukė šių dienų, kitus senokai nugriovė. Išlikusysis šiandien yra seniausias kaimo pastatas.
Pratinasi prie „valstietiškų“ grindų
A.Bendoraitienė namą nusipirko prieš 20 metų. Jis 7 metus stovėjo negyvenamas, nes pastato savininkė senutė jau gyveno mieste pas dukrą.
„Kad prieitume iki durų, sūnus sulaukėjusiose slyvose turėjo iškirsti tunelį. Nebuvo vandens, elektros, grindų, sienas teko keisti“, – pasakoja, kiek daug triūso reikėjo įdėti.
Moteris juokiasi, kad naujai sudėtos ir nulakuotos medinės grindys dabar jau nusidėvėjo, tapo pilkos, kaip kokių valstiečių, iš Norvegijos atvažiavusiems anūkams tenka prie jų pratintis.
Anūkų net šeši. Už norvego ištekėjusi ir vyro šalyje gyvenanti dukra Mantė augina Oliviją, Frydą ir Amo. Norvegijoje dirbantis, bet prie Pasvalio namus besistatantis sūnus Mykolas augina Vėją Teofilį.
Dukra Agota su sūnumi gyvena kartu su ja.
Svajonę nusižiūrėjo pro langą
„Kai užsimečiau tą namą pirkti, artimieji klausė, kam durniuoju? Kaip už apleistą savininkė prašė gan brangiai“, – prisipažįsta.
A.Bendoraitienės gimtinė čia pat, vos už kilometro buvusiame Norių vienkiemyje. Po dailės studijų Kauno Stepo Žuko technikume ji ištekėjo ir liko gyventi Kaune.
Vyras, kaip daugelis anuomet, ieškoti geresnio uždarbio išvažiavo į užsienį. Ir nebegrįžo.
Su trim mažyliais moteris parvyko į gimtinę.
„Kuo tik aš čia nedirbau! Paštininke, kapų prižiūrėtoja, vienuolika metų su vaikais važiuodavom į Norvegiją skinti braškių“, – pasakoja, kaip teko suktis.
Vienu metu, kai dirbo pieninėje ir žiūrėdama pro langą laukdavo pienvežio, nuolat matydavo dalį raudonų plytų sienos.
Apleistas namas turėjo nenusakomo paslapties žavesio ir traukė lyg magnetas.
„Galvoje sukosi mintys: kaip norėčiau jame gyvent! Bet atrodė neįmanoma. Ir staiga sužinau, kad jis parduodamas“, – prisimena svajonės išsipildymą.
Mėsos mažiau, bet avys bliauna prancūziškai
„Iki tol niekada neturėjau nekilnojamojo turto, ėjau palei sklypo ribas ir svaigau, kad čia gi dabar mano žemė, mano medžiai“, – kvatoja meniškos sielos pašnekovė.
Su ta žeme reikėjo ką nors veikti. Norvegijoje matė avių bandas, jas laikyti atrodė labai paprasta. Jos manymu, nelogiška kaime gyvenant pirkti mėsą. Dar iš vaikystės prisiminė, kad seneliai laikė avis, tada net padėdavo jas kirpti.
„Mano avys auga lėčiau nei paprastos, bet užtat bliauna prancūziškai“, – linksmai pasakoja apie ypatingą bandos veislę.
Kieme stovi traktoriukas, moteris jį pati vairuoja, ir lauką susiaria, ir žolę nusipjauna.
Sode rikiuojasi avilių eilė. Anksčiau bičių nelaikė, bitininkystės neišmanė, o pabandė – ir lyg per sviestą. Linksmos šeimininkės ir bitės nepiktos, prikišam fotoaparatą prie pat laktų ir nieko, nė vieno gylio.
Už avilių link gatvės esantis plotas vadinamas anūkų sodu. Tarp senų vaismedžių moteris pasodino šešis retos veislės medžius, skirtus kiekvienam anūkui.
Pirmoji knyga – tik džiaugsmas
„Ką mes čia apie žemę ir gyvulius. Geriau šnekėkim apie didžiausią mano džiaugsmą – išleistą knygą“, – šeimininkė sugrąžina į kultūrą.
Ant stalo guli solidus leidinys „Algirdas Lukštas mano mokytojas“. Knyga apie dailininką ir išskirtinių gabumų pedagogą, gyvenusį bei kūrusį Kaune, bet dažnai lankiusį ir jam brangią gimtinę. Jis – vienas talentingiausių žmonių, kuriuos užaugino šis kraštas. Ir dar – A.Lukštas tikras knygos autorės dėdė.
Medžiagą apie dailininką iš jo buvusių mokinių surinko, tekstus parašė ir knygą sumaketavo pati A.Bendoraitienė.
Leidinys gausiai iliustruotas tapytojo kūriniais.
Pirmosios knygos sėkmė autorę paakino kurti ir ateities planus – galbūt kitų knygų pavidalu į dienos šviesą ištraukti kitus primirštus gimtinės talentus.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Su traktoriukiu daugelį ūkio darbų A.Bendoraitienė nudirba pati viena.
2. Pamatę šeimininkę avys atbėga iš kito ganyklos galo ir būriu seka paskui ją.
3. Duktė Agota į namus parsivedė paklydusį šunį, šis prie šeimos greitai pritapo.
4. Dailininkė scenografė rąstinei klėčiai pritaikė išmoningas, visų pastebimas dekoracijas.
5. Pirkėjai į akis pirmiausia krito seno plytinio namo ornamentika.
6. Prie durų įtaisytas varpelis.
7. Gražiai sutvarkytame kieme gausu dekoratyvinės augalijos, tolėliau stiebiasi ir anūkų garbei pasodinti reti medžiai.
8. Niekada nelaikiusi bičių A.Bendoraitienė ėmė ir pabandė bitininkauti. Ir tai jai puikiai sekasi.
9. Ką tik padėtas žąsies kiaušinis.
10. Priklydęs rudis labai smalsus.
11. Žąsų porelė tapinėja kur panorėjusi, dažnai sekioja paskui žmones.
12. Bitės visiškai nepiktos, net fotografuojant iš arti nė kiek nesuirzo.
13. Į laiptus įmūryta pasaga turėtų nešti sėkmę.
14. Prie mūrinio namo pristatyta medinė veranda atsukta į gatvės pusę, bet per ją šeimininkė nevaikšto.
A.Švelnos nuotraukos
