Neplanuoja, bet tikisi
Panevėžio centre, Laisvės aikštėje, esančioje kavinėje „Kavos dėžutė“ nuo pavasario klientus aptarnauja ir ukrainietė Alina Martynenko.
Ji Charkivo institute yra įgijusi restoranų ir viešbučių verslo administravimo specialybę, o šiuo metu nuotoliniu būdu dar studijuoja ir psichologiją.
Merginą, jos mamą Nataliją, jaunylę seserį Sofiją ir močiutę Galiną Risovanają į Panevėžį atbloškė karas.
Su jomis ir susitinkame.
„Į Charkivą draugai jau grįžo, kasdien susisiekiu vaizdo ryšiu. Miestas ir jo apylinkės išvaduoti, bet ten vis tiek dar neramu, nuolat bombarduoja“, – pašnekovė sako, kad jaudinasi dėl draugų gyvybių.
„Och, kaip norėčiau Naujuosius metus sutikti namie“, – karščiausią troškimą išsako močiutė.
„Visos mes to paties norėtume, bet grįžti dar labai baisu“, – priduria Natalija.
„Mes nieko neplanuojam. Mes tikimės. Tikim, kad karas baigsis mūsų tautos pergale“, – ištaria 14-metė Sofija.
Okupantai su žemėmis priemiesčius sulygino
Mergaičių mama Natalija prisipažįsta, kad telefonu bendraudamos su neseniai į sugriautą gimtąjį miestą grįžusiais draugais niekaip neišdrįsta paklausti labiausiai rūpimo dalyko – ar tebestovi jų namai?
„Bijom sužinoti, kad jų nebėra“, – širdį atveria moteris. Ir prisipažįsta, kad namai – tai tema, kurios net tarpusavyje kalbėdamos stengiasi neliesti.
„Renku gėlių sėklas, norėčiau mūsų vasarnamyje pasėti“, – taip subtiliai į namų temą grįžta Galina. Tik gražią ateities viltį tuoj pati apkartina realybe.
„Sodybos gal ir nebėra, ten okupuota buvo, rusai susikraustę gyveno. Kad nudrengė viską, tai ir taip aišku, bet sprukdami tikriausiai ir užminavo. Būtų stebuklas, jei namas bus išlikęs“, – atsidūsta.
Dar priduria, jog daugelis Charkivo priemiesčių, kur miestiečiai turėjo vasarnamius, su žeme sulyginti.
Visos keturios žino tvirtai – grįš į Ukrainą. Net ir tuo atveju, jei nebebus namų.
„O varge, ir nuo ko jie atėjo mūsų vaduoti? Nuo gero gyvenimo? Visko turėjom, gyvenom puikiai, dirbom ir užsidirbom, patys rusai nuolat plūsdavo į Charkivą atostogauti, grožėjosi mūsų parkais. Ukrainoje viskas buvo geriau nei Rusijoje, o, bjaurybės, atėjo vaduoti!“ – sunkiai emocijas tramdo Natalija.
Moteris sako dirbusi buhaltere, su dukterimis gyveno nieko nestokodama.
Savaitę prieš karą per žinias pranešė
Trijų kartų moterų kelionė į Lietuvą bėgant nuo karo gerokai užsitęsė, mat vyko keliais etapais, vis po truputį traukiantis. Panevėžį moterys pasiekė balandžio gale, kai karas Ukrainą alino jau du mėnesius.
Rytinėje šalies dalyje esantis Charkivas – antras pagal dydį Ukrainos miestas, iki karo turėjęs apie 1,5 milijono gyventojų bei išvystytą įvairiašakę pramonę. Miestas garsėjo universitetais, mokslinių tyrimų centrais, teatrais, muziejais ir unikaliais istoriniais pastatais.
Nuo Charkivo iki sienos su Rusija – vos 40 kilometrų, tad jau vasario 24-ąją, pirmąją karo dieną, miestas pradėtas intensyviai bombarduoti.
„Pabudom penktą ryto nuo sprogimų. Mūsų ir močiutės daugiaaukščiai stovėjo greta, ji gyveno 11-ame, o mes su mama 9-ame aukšte. Pro langus matėm juodus dūmus“, – prisiminė Alina visos jos tautos gyvenimą aukštyn kojom apvertusį rytą.
Pasak jos mamos Natalijos, nereikėjo spėlioti, kas nutiko, iš karto buvo aišku, kad prasidėjo karas.
„Kaip ir žinojom. Savaitę prieš karą visos televizijos ir radijas pranešinėjo, kad rusai puls, ta tema eteryje vyko daug diskusijų. Bet mes visiškai nebuvom pasiruošusios, jokių daiktų nesusidėjusios. Karą XXI amžiuje pradėti gali tik visiškas marazmatikas“, – aiškino.
Aštuoniolika žmonių ir aštuoni katinai
„Bėgdamos slėptis į draugų privataus namo rūsį pagriebėm vaistus, dokumentus ir katiną“, – prisiminė moterys.
Name buvo du rūsiai: vienas erdvesnis, o kitas mažas, bet gan gilus, būtent jis ir atrodė patikimesnis nuo bombų.
Toje mažoje patalpėlėje susirinko 18 žmonių ir 8 katinai. Susispaudę gyveno savaitę, nes didmiestį ištisai sprogdino. Vyrai sumeistravo lentynas, kaip traukinyje, ant jų guldė vaikus, suaugusieji snaudė ant kėdžių.
„Miegojom su drabužiais ir batais, rūsyje tebuvo 3 laipsniai šilumos“, – šiurpo ir dabar moksleivė Sofija.
Vanduo ir maistas buvo problema, vyrai rinko pinigus ir ėjo ieškoti ko nors valgomo. Beveik jokios parduotuvės jau nedirbo, jokios humanitarinės pagalbos dar nebuvo, tad pirko viską, ką gavo, suprato, kad neaišku, kiek tokia padėtis užsitęs.
Paralyžiuota rusė liko, ji palaikė Ukrainą
Kasdien darėsi vis pavojingiau.
„Supratom, kad prasidėjo labai dideli apšaudymai, šalia esantį mikrorajoną visiškai sunaikino“, – merginų mama aiškina, kada nusprendė palikti slėptuvę ir, rizikuojant papulti į apšaudymus, trauktis į šalies gilumą.
„Mašiną turėjau, bet degalų joje – vos ant bako dugno. Važiavom, kol užteko benzino, pasiekėm užmiestį. Degalinėse eilės milžiniškos, o degalų laukia atvežant“, – prisimena moteris.
Laimingai susiklostė, kad automobilis užgeso netoli Natalijos darbdavio vasarnamio. Jo šeima, taip pat palikusi didmiestį, kelioms dienoms bėgles ir priglaudė.
„Sprogimai ir ten girdėjosi, neturėjom jokio ryšio ir interneto, nes raketa numušė ryšių perdavimo stotį“, – pasakoja seserys. Tai dar labiau didino nerimą.
Anot merginų, daug žmonių neturėjo galimybių pasitraukti iš raketomis naikinamo miesto.
„Šeštame aukšte liko paralyžiuota kaimynė rusė, ji neturėjo, kas ja pasirūpina. Ji rusė, bet už Ukrainą. Kita mūsų močiutė su seneliu niekaip nenorėjo trauktis iš Charkivo, vėliau dėdė juos šiaip ne taip išvežė į Dniprą, kol kas jie ten“, – kalba Sofija.
Naktimis jau bijojo miegoti
Kai tik galėjo įkrauti mobiliuosius telefonus ir atsirasdavo ryšys, moterys nuolat kam nors skambino – ieškojo vietos prisiglausti.
Susisiekė su klasiokės šeima. Ji su vyru ir vaikais kurį laiką slėpėsi Charkivo metro, o paskui rado būdų, kaip pasiekti Dniprą. Ten draugai juos, 8 žmones ir 2 katinus, įleido į 3 kambarių butą.
„Klasiokės vyras iš Dnipro atvežė benzino ir tada jau važiavom pas juos, bute jau buvom 12 žmonių ir 3 katinai“, – šypteli Natalija.
Karas intensyvėjo, jau ir Dnipre darėsi nesaugu.
„Ištisai kaukė oro pavojų sirenos, pabusdavom nuo sprogimų, naktimis sėdėdavom koridoriuje, toliau nuo langų ir kur stipresnės sienos“, – baimės pilnas dienas mena Galina.
„Kai trečią ryto viskas aplink pradėjo drebėti, supratau, kad reikia važiuoti tolyn“, – kalba Natalija.
Vėl gausybė skambučių ieškant kur prisiglausti. Dvi Natalijos draugės tuo laiku jau buvo Lietuvoje, todėl ir ji su šeima bei augintiniu patraukė mūsų šalies link.
Pagelbėjo kurorte sutiktieji
Tų draugių irgi įdomi istorija. Prieš pat karą jos išskrido atostogauti į Egiptą, viešbutyje susipažino su lietuvių šeima ir susidraugavo, apsikeitė telefonų numeriais. Karas jas ten ir užklupo, o lietuviai draugai jau buvo išskridę namo“, – pasakoja apie draugių situaciją.
Iš Egipto grįžti lėktuvu į Ukrainą poilsiautojos nebegalėjo. Moterys gavo bilietus į Lenkiją. Paskambino lietuviams, šie akimirksniu ištiesė pagalbos ranką, atvažiavo į Lenkiją ukrainiečių pasiimti ir atsivežė į Panevėžį, parūpino butą.
„Kai su tomis draugėmis susisiekiau, jos sutarė su buto šeimininkais, jog leis ir mums ten pernakvoti, kol susirasime kur gyventi“, – Natalija sako, tada jau lengviau atsikvėpusi.
Balandžio gale, kai jos pasiekė Panevėžį, buvo pats pabėgėlių bumas, bet moterims pavyko susirasti butą, žmonės sutiko jas priimti su augintiniu.
Natalija ir Alina pačią pirmąją dieną, kai tik susitvarkė migracijos dokumentus, užsiregistravo įdarbinimo tarnyboje.
Alina nė nelaukė, ką tarnyba pasiūlys, pati pravėrė kavinės „Kavos dėžutė“ duris ir pasiprašė darbo. Jos savininkai Agnė ir Kristofas ukrainietę iš karto priėmė, dar ir parėmė.
„Jie labai malonūs, atjaučiantys, net stengiasi kalbėti mano kalba, viskuo vaišina“, – Alina džiaugiasi, kad papuolė į nuostabiai šiltų žmonių kolektyvą.
Išėjęs ieškoti vandens neteko kojos
Natalijai rasti darbo nepavyksta. Kaip specialistė ji būtų reikalinga, bet nemokant lietuvių kalbos buhaltere nepadirbsi.
„Sustreikavo mamos sveikata, vežioju ją pas gydytojus“, – sako, kad dabar yra užimta artimiausio žmogaus priežiūra.
Sofija į lietuvišką mokyklą neina, mokosi ukrainietiškoje nuotoliniu būdu.
Mokytojai prisijungia iš įvairių vietų, nes dirbti mokykloje nebegali. Šalia jos nukrito bomba, o skeveldros nuniokojo ir mokyklos pastatą.
„Ačiū Dievui, iš artimųjų kare niekas nežuvo, bet sužeistų yra“, – atsidūsta senoji.
Jos giminaitis ėjo vandens, šalia sprogo raketa ir nutraukė koją. Laimė, sužeistasis nenukraujavo, laiku jį nuvežė į ligoninę. Kojos likučius amputavo.
„Mano studijų draugas gyvena 15 kilometrų nuo sienos su Rusija, visai netoli jų Belgorodo. Buvo su mama nuosavo namo virtuvėje, kai į pastatą rėžėsi raketa. Abu kontūzyti, bet liko gyvi, o iš namo tik šipuliai“, – pasakoja laimingą istoriją Alina.
Kitas pažįstamas 23 metų vaikinas išėjo savanoriu į Ukrainos pajėgas ir jo jau nebėra, užmušė rusų raketa.
Iš okupuotų vietų teko bėgti per Rusiją
Pastarosiomis savaitėmis, kai Rusija nusitaikė į visos Ukrainos infrastruktūrą, ne visada pavyksta susisiekti su gimtinėje likusiais ar į ją grįžusiais draugais bei giminaičiais.
„Ne visada gali įkrauti telefonus, ne visada būna ryšys. Vieni draugai ką tik grįžo į Charkivą, bet net skambinant girdisi, kad ten vis dar šaudo, draugai ir neslepia, kad į miestą nuolat krenta raketos“, – sako Alina.
Ji pasakoja apie studijų draugą, gyvenusį okupuotame, dabar jau išvaduotame Kupenske. Jauniems vyrams ten buvo didžiulė grėsmė, kad prievarta paims į rusų armiją ar tiesiog nužudys kaip nepritariantį Putino režimui. Pabėgti iš okupuotos teritorijos nebuvo šansų, tad vaikinui pavyko pasprukti per Rusiją, į ją okupantai mielai įleido. Ukrainietis nuvažiavo į Maskvą, iš ten į Sankt Peterburgą, o iš jo – į Lietuvą.
„Iš okupuotų teritorijų ukrainiečiams buvo tik vienas kelias – į Rusiją. Močiutės giminaičiai bėgo iš rusų užimto Volčansko, jie galėjo judėti tik į Rusijos gilumą. Važiavo visa kolona automobilių, šešias mašinas priekyje rusai susprogdino. Giminaičiai išsigando, bet važiavo toliau ir pavyko. Padarę didžiulį lankstą galiausiai pasiekė Latviją. Ten prie sienos rusai iš žmonių bjauriai tyčiojasi, išvažiuojančius šlykščiai terorizuoja. Reikia viską ištrinti iš telefonų, kad ir ko beklaustų, o kamantinėja ilgiausiai, turi neprasitarti, kad esi prieš karą. O kas belieka? Žmonėms gelbėtis reikia“, – giminaičių patirtis atpasakoja Alina.
Ir jauni, ir seni meldžiasi už prezidentą
Mergina sako, kad visi jos pažįstami šimtu procentų tiki, kad laimės.
„Mes suprantam, kad per tris dienas karas nesibaigs, reikia visų pagalbos, bet pergale tikim besąlygiškai. Mūsų prezidentas – super. Mes už jį meldžiamės. Mes labai didžiuojamės savo šalimi ir savo žmonėmis“, – abi sesės išsako savo nuomonę.
Gyvenusieji Charkive, žino ką reiškia priimti karo pabėgėlius.
Kai 2014 metais Rusija okupavo Donecko ir Luhansko sritis bei Krymą, jų miestą užplūdo ukrainiečiai pabėgėliai iš anų regionų, nenorėję gyventi po rusiška vėliava.
Vėliau jau iš okupuotų teritorijų ukrainiečiai nebegalėjo įvažiuoti į Ukrainą.
„Pasauliui atrodo, kad karas prasidėjo šių metų vasarį, o juk ne, karas prasidėjo aštuoneriais metais anksčiau, kai į mūsų rytines žemes įžengė rusai. Vyko tikras karas, tik mažesniu masteliu“, – primena Natalija.
Iš rusakalbių sulaukė piktų įžeidimų
Galina skuba pasidžiaugti mūsų tautiečiais – lietuviai ne tik tiesia pagalbos ranką, bet yra širdingi, moka atjausti ir rūpintis nelaimės ištiktaisiais.
„Aš čia jau net draugių lietuvių turiu“, – džiaugiasi senoji.
„Su močiute jos kalba rusiškai. Mes visos mielai kalbėtume ukrainietiškai, bet tenka kalbėti rusiškai“, – apgailestauja jaunoji Alina.
Seserys su jaunais žmonėmis šneka angliškai.
Ukrainietės nenoriai, bet prisipažįsta, kad mūsų šalyje susidūrė su nedraugiškais rusakalbiais, tikriausiai vietiniais rusais.
„Pačioje pradžioje, kai per pagalbą ukrainiečiams organizuojančią feisbuko grupę ieškojau buto, sulaukiau ne vienos įžeidžiančios replikos. Kitą kartą, jau Panevėžyje maisto parduotuvėje, kai su mobiliuoju telefonu norėjome išsiversti, kas parašyta etiketėje, priėjusi rusakalbė mus apšaukė, liepė nešdintis“, – pasakoja Natalija, bet ji supranta, kad visokių žmonių visur esama.
„Mums Panevėžys patinka labiau nei Vilnius“, – patikina seserys.
Sostinėje siauros senamiesčio gatvelės ir gausybė žmonių joms kėlė nerimą, galbūt taip jautėsi dėl karo sukeltos psichologinės traumos.
„Iki šiol neįprantame, kad vakarais ir savaitgaliais Panevėžys tuščias, centre nėra žmonių, Charkive savaitgaliais būdavo pilnos gatvės“, – palygina jos.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Visad maloniai besišypsančią ukrainietę A.Martynenko (antra iš kairės) nuolatiniai „Kavos dėžutės“ lankytojai jau įsidėmėjo.
2. A.Martynenko (stovi) su seserimi Sofija, mama Natalija ir močiute Galina puoselėja negęstančią viltį sulaukti pergalės ir grįžti namo.
A.Švelnos nuotraukos
