Sustoja ir pavieniai turistai, ir dviratininkai žygeiviai
Ant aukščiausio Subačiaus statinio, iš dalies restauruoto, o viduje dar tvarkomo geležinkelio stoties vandens bokšto plevėsuoja vėliava su Vyčiu. Ji matyti iš tolo.
Bokštas, kadaise buvęs reikalingas tiekti vandenį gariniams garvežiams, yra Subačiaus įsikūrimo ir gyvavimo liudininkas. Dabar jis miestelį garsina ir kaip unikalus muziejus.
„Kad bokštas iki šiol nenugriautas, yra subatėno Valdo Šateikos nuopelnas. Tai jis sugalvojo ir visą bendruomenę sutelkė istorinį statinį išsaugoti“, – sako vietinė gyventoja Neringa Klimavičienė.
Anot jos, bokštas vienareikšmiškai yra miestelio lobis.
Nors jis duris atvėrė visai neseniai, tik pernai, jau dabar sulaukia nemažai lankytojų. Prie bokšto sustoja ir pavieniai turistai, ir dviratininkų žygeivių grupės.
„Tikiuosi, kad jis taps mūsų vizitine kortele“, – antrina V.Šateika.
Kovojo, kad nesunaikintų
Vyras pasakoja vandens bokšto istoriją.
Kai 1873 metais buvo nutiesti bėgiai Radviliškis–Daugpilis, netrukus Subačiuje išdygo ir vandens bokštas, reikalingas gariniams garvežiams aptarnauti.
Iš pradžių jis buvęs medinis, stovėjo beveik prie pat bėgių, vėliau perstatytas iš raudonų plytų šiek tiek tolėliau.
Su geležinkeliu vienaip ar kitaip buvo susiję daugelio subatėnų gyvenimai, vien geležinkelio darbuotojų čia gyveno per šimtą.
Yra išlikęs žinomo tarpukario fotografo P.Šinskio, tuomet gyvenusio Subačiuje, reportažas iš to momento, kai 1928 metais buvo rekonstruojamas senasis vandens bokštas.
Garinius garvežius pakeitus dyzeliniais, vandens bokštas tapo nebereikalingas.
V.Šateika 2009 metais per Vasario 16-ąją suorganizavo, kad ant istorinio statinio būtų iškelta Trispalvė. Tuo metu bokštas dar priklausė Lietuvos geležinkelių bendrovei.
„Po to bendrovė nutarė avarinės būklės bokštą sunaikinti“, – pasakoja pašnekovas.
Pro stiklines duris matosi
Jo sujudinta subatėnų bendruomenė ėmė ieškoti būdų, kaip nuo Subačiaus įsikūrimo gyvuojantį statinį išsaugoti. Pavyko išsikovoti, kad bokštas būtų perduotas Turto bankui, o vėliau pereitų į Kupiškio savivaldybės ūkiskaitą.
„Dabar mes bokštą turim pagal panaudos sutartį su savivaldybe“, – aiškina vyras.
Subatėnų pastangomis gautas finansavimas bokštui restauruoti, pernai jis atvėrė duris lankytojams.
V.Šateika sako, kad bokšto muziejaus kūrimas dar tik vyksta.
„Pasirūpinom, kad durys būtų stiklinės – net jei nebūtų kam atrakinti, iš dalies daug kas pro stiklą matosi.
O viduje sočiai įdomybių: išlikusi visa senoji vandens pumpavimo įranga, du rezervuarai, vienas ėmęs vandenį iš Viešintos upės, kitas iš šulinio. Sraigtiniais laiptais galima pakilti iki pat stogo.
Pamatė pasaulio ir grįžo atgal į gimtinę
Apie tai, kaip patriotiškai nusiteikę subatėnai išgelbėjo Subačiaus simbolį, kalbamės ir su visai kitos srities vietiniu aktyvistu, profesionaliu krepšininku ir sporto treneriu 32 metų Sauliumi Likša.
Pagyvenęs įvairiose pasaulio šalyse jis grįžo į Lietuvą, bet ne į kurį nors didmiestį, o į gimtąjį Subačių.
„Todėl, kad čia žmonės nerealūs, yra bendras tarpusavio supratimas, kai ką nors organizuoji, visi geranoriškai prisideda. Subatėnai labai draugiški, tuo Subačius ir išsiskiria“, – tikina jaunas vyras.
Jo manymu, tokios gyventojų savybės ir padėjo išsaugoti vertingą istorijos liudytoją.
Kas veidrodį, kas kilimėlį
Su S.Likša susitinkame tik prieš dvi savaites Subačiuje atidarytame sporto klube.
Jis įkurtas S.Likšos iniciatyva, su bendruomenės pritarimu ir gyventojų pagalba.
„Žmonės sunešė ką galėjo, kiti talkomis prisidėjo, valė ir dažė patalpas, dažė sporto inventorių“, – pasakoja apie geranoriškus subatėnus.
Klubo patalpos nedidukės, tik du kambarėliai. Įėjimas laisvas, už treniruotes nieko mokėti nereikia. Tik prašymas užsirašyti į treniruočių sąrašą, kad nesusidarytų eilė.
Patalpos atrakintos nuo ryto iki vakaro, S.Likša čia visad nebūna, užlekia tik protarpiais, kai turi laiko tarp darbų.
Jei kam reikia patarimų, kyla klausimų, treneris visada randa laiko pagelbėti.
Klube prižiūrėtojo nėra, bet niekas nieko nesugadina, nesulaužo.
„O kaip kitaip? Patys padėjo įrengti, tad stengiasi saugoti lyg savo“, – giria vietinį jaunimą.
Pasižvalgęs po pasaulį pasirinko gimtinę
Mums atvažiavus naujajame sporto klube S.Likša kilnoja svarmenis, daugiau nieko nėra. Vyras paaiškina, kad sportuojantys pradės rinktis vakarop. Abiturientų tądien greičiausiai nebus, nes jiems šiandien Paskutinis skambutis.
Jam pamokos gimnazijoje jau baigėsi, po valandos turės lėkti į Kupiškį, sporto mokykloje dirba krepšinio treneriu. Vėliau turės dar kelias privačias treniruotes kaip sporto instruktorius.
„Iš Subačiaus išvažiavau studijuoti kūno kultūros, o baigęs universitetą gavau kvietimą profesionaliai žaisti krepšinį užsienyje“, – glaustai pasakoja savo biografiją.
Paklajojo nemažai: gyveno Danijoje, Vokietijoje, Italijoje, Prancūzijoje, Anglijoje. Po antrosios pandemijos bangos žaidė Norvegijoje.
„O paskui čia grįžau darbuotis ir ugdyti jaunimą“, – šypsosi aukštaūgis treneris.
Augdamas jis matė, kad Subačiuje trūksta dėmesio sportui.
„Teko viską pasiekti pačiam, savo jėgomis. Žinau, kaip sunku mažame mieste tobulėti, tad mačiau čia nišą veiklai. Noriu parodyti jaunimui, kad viskas įmanoma“, – optimizmu džiugina jaunas subatėnas.
Filmą apie Subačių žiūrėkite rubrikoje „Vaizdo reportažai“.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Į Subačių garsinantį renovuotą vandens bokštą jau užsuka ir ekskursijos.
2. Užsimotas nugriauti, bet subatėnų išgelbėtas vandens bokštas dar vis tvarkomas, bet duris smalsuoliams jau atvėręs.
3. Gyventi gimtinėn grįžęs krepšininkas S.Likša džiaugiasi subatėnų iniciatyvumu ir vienybe.
4. Nuo geležinkelio kurtis pradėjęs naujasis Subačius išsaugojo vandens bokštą – savo gyvavimo pradžios istorinį simbolį.
A.Švelnos nuotraukos
