Vaizdui svorį suteikia žodis
Panevėžio fotografijos galerijoje biržiečio rašytojo ir fotografo Alio Balbieriaus paroda „Jono Meko žemė“ buvo atidaryta su didele porcija literatūrinio meno.
Tiesiog vietoj ilgų sveikinimo kalbų ir autoriaus pasakojimų apie eksponatus buvo skaitoma Jono Meko kūryba.
Ant sienų – nespalvotos nuotraukos. Jei imtum atskirai po vieną, gal net nebūtų kur akiai užkliūti: nykoki kaimiškų, regis, niekuo neišskirtinių vietovių vaizdai, apžėlusių senų kapinių kryžiai, nutrupėję šulinių rentiniai, lygumom bėgantys žvyrkeliai, dar stulpai, akmenys, pake-
lės medžiai... Bet kai visa tai sieja J.Meko vardas, tie paprastučiai reginiai įgauna gerokai svaresnę prasmę. Žiūrovo akis ilgiau užsibūva ties ką tik suartos žemės grumstais, ties belapėm medžių šakom, kelio ženklu, data ant lauko akmens, juolab kad prie kiekvienos nuotraukos autorius pridėjęs po ištrauką iš garsiausio Biržų krašto avangardisto dienoraščių, eilėraščių, eseistikos.
Retas dalykas šiandieninėje pseudopatriotizmo masėje
„Čia yra 19 metų su priebėgiais fotografuota J.Meko žemė: aplink jo gimtinę Semeniškius ir tos vietos, tie kaimai, kur suminėti jo dienoraštyje“, – prieš literatūrinius skaitymus parodos autorius paaiškino savo santykį su J.Meku.
Anot A.Balbieriaus, tie dienoraščiai jį labiausiai ir nustebino. Kaip nustebino J.Mekas, savo pelenus jau po mirties grąžindamas į gimtąją žemę.
„Toks lietuviškas patriotizmas, sakyčiau, yra retas daiktas šiandieninėje pseudopatriotizmo masėje“, – kalbėjo fotografas.
Jis prisipažino, kad paprastai tokių dalykų, ką matome šioje ekspozicijoje, nefotografuoja, dažniau daro daiktų serijas, o pastaruoju metu palinko prie peizažų, fotografuojamų su dronu.
Už J.Meko sako „užsikabinęs“ 2003 metais, kai su draugu važinėjo po Biržų kraštą ir pirmą kartą užklydo į Semeniškius. Draugas tada pasakė, kad štai čia yra J.Meko tėviškė, parodė lauką, kuriame kadaise stovėjo Mekų giminės sodyba.
„Štai ta nelabai ryški, gal kad juostelė prastai buvo išryškinta, nuotrauka su debesiukais, prieky styrančiom žolėm ir yra anuometis pirmas tų vietų įspūdis“, – aiškina autorius.
Sako jau tada, nuspaudus keletą kadrų, šmėstelėjo mintis padaryti kokį nors ciklą, juk J.Mekas vis dėlto legenda.
Taip jis metų metus su foto-aparatu vis sukiojosi aplink Semeniškius ir archyve kaupė labiausiai pavykusius kadrus.
Pirmiausia esu rašytojas
A.Balbieriui J.Meko pažinimas prasidėjo gerokai anksčiau nei užklydus į avangardisto tėviškę.
„Pirmiausia esu rašytojas, o tik paskui fotografas, rašinėju nuo aštuntos klasės“, – priminė parodos autorius.
Jam pirmiausia į rankas pakliuvo trys J.Meko poezijos knygos, išleistos užsienyje ant prasto popieriaus – lapus reikėjo pačiam susipjaustyti. Perskaitė. Už kai kurių tekstų užsikabino, jie jį paveikė. Užsikabino ir už kitų autoriaus knygų, tėviškės, vėliau ir filmų.
„Kuo J.Mekas mane asmeniškai stebino? Savo renesansiniu universalumu, savo požiūriu į gimtąją žemę. Atrodytų, juk po gyvenimo Niujorke turėtų būti dzin kažkoks užkampio kaimas, Semeniškiai, kur viskas griūva, nyksta. Dar stebino ir tuo, kaip pas jį viskas susiderino: iš vienos kišenės ryškiai išlindusi žagrė, o kitoje kišenėje – fliuxus. Tas savas žagres daugelis intelektualių menininkų linkę slėpti, o jis niekad nesigėdijo kaimo, atvirkščiai, net pabrėždavo savo kilmę. Iš pradžių net specialiai rašė „Valstiečių laikraščiui“, ne kokiam „Literatūrai ir menui“. Šitas jo derinys man atrodo pats nuostabiausias“, – dalijosi mintimis.
Parodos atidaryme J.Meko kūrybą skaitė panevėžietė poetė Elvyra Pažemeckaitė, fotomenininkai Evaldas Ivanauskas ir Marija Čičirkienė, muziejininkė iš Biržų Edita Lansbergienė ir pats parodos autorius.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Gyvendamas Niujorke J.Mekas savo tekstuose nuolat minėjo gimtąsias vietas, apie žemę, kurioje užaugo, rašė su pastabumu ir didele meile.
2. E.Ivanauskas ir E.Lansbergienė parodos atidarymo metu skaitė J.Meko kūrybos ištraukas. A.Švelnos nuotr.
3. Surūdiję kryžiai senosiose Semeniškių kaimo kapinėse. 2007 metai.
4. Semeniškiai: iš lizdo išskrendantis baltasis gandras. 2010 metai.
5. A.Balbierius. Fotografija „Kelias iš Mieleišių Biržų link“ daryta 2007 metais.
6. Paskutinės Garšvų kaimo sodybos griuvėsiai su gandralizdžiu. 2008 metai.
7. A.Balbierius. „Išnykusios Garšvų kaimo sodybos šulinio svirtis per jazminų žydėjimą“. 2009 metai.
