BRONIUS
Nelabai po parodas vaikštau, bet patinka amatininkų dirbiniai. Daug jų pamatau mugėse ir šventėse. Labiausiai domina mediniai dirbiniai, parkuose apžiūriu visas skulptūras. Gaila, bet nei pats, nei niekas iš giminės tokiais amatais nesiverčia, neturime tos gyslelės.
Jei galėčiau rinktis, pasirinkčiau skaptuoti ką nors iš medžio. Tada toks gyvybės ratas įsisuka – pasodini medį, kai užauga nupjauni, tada pjaustai, apdirbi jį.
Manau, kad sudėtingiausi amatai yra skulptorių ir akmentašių. Kiek meistrystės, jėgos ir įgūdžių reikia turėti, norint ką nors perteikti akmenyje. Nemanau, kad liaudies amatai kada nors nunyks. Vis tiek jie bus kažkam artimi ir reikalingi.
ELENA
Prieš kelias dienas prie manęs priėjo du jauni vyrai ir paklausė, kaip gyvenu. Atsakiau, kad neblogai, bet jie sako, kad neturėtų būti lengva. Molinį namuką, porą megztų kojinių ir kumštines pirštines padovanojo. Viskas rankų darbo. Sakė, kad turguje iš močiučių visa tai nupirko. Štai kur tikri amatai – vieni mezga, turguje pardavinėja, kiti nuperka ir gerus darbus atlieka.
Dabar jokio amato nesirinkčiau, patinka tiesiog gamtoje vaikštinėti. Visą gyvenimą mokykloje dirbau mokytoja, mokinių darbus tūkstančiais tekdavo taisyti, todėl nebebuvo laiko kitai veiklai.
Manau, sunkiausia yra gaminti iš metalo. Į geležį perkelti idėją kur kas sudėtingiau, nei ką nors išdrožti iš medžio.
Liaudies amatai dabar kaip tik atgaivinami, įgauna antrą kvėpavimą. Štai Anykščių rajone vienos sodybos savininkė priima įvairiausių problemų kamuojamas moteris: tiek kalėjusias, tiek įklimpusias į kvaišalų liūną, ir moko jas velti iš vilnos. Darbas gydo, padeda atsikratyti dvasios bėdų.
INGA
Labiausiai patinka buityje lengvai pritaikomi praktiški dirbiniai – moliniai indai, vazos, mediniai šaukštai ir panašiai. Mugėse dažnai jų nusiperku.
Norėčiau išmokti lipdyti iš molio. Tai būtų susiję su indais. Manau, kad sunkiausia išmokti pinti krepšius. Tai sudėtingas ir kruopštumo reikalaujantis darbas, tačiau dabar tokie iš vytelių pinti krepšiai, ko gero, jau niekam nereikalingi. Prie išnykstančių amatų dar priskirčiau ir akmentašius. Paminklų kapinėse reikia, bet skulptūrų ir kitų dirbinių iš akmens gal jau nebe.
RAMUNĖ
Patinka moteriški rankdarbiai – servetėlės, iš šiaudų pinti dirbiniai – kad ir šiaudiniai sodai. Jei turėčiau galimybę rinktis, tai būtų susiję su maisto gamybos paveldu – duonos kepimu ir panašiai.
Teko dalyvauti keliuose edukaciniuose renginiuose. Vienas vyko Kupiškio krašte ir buvo kalbama apie Kūčių vakarienės patiekalų ruošimą, Telšiuose dalyvavau žemaitiško vyno ir sūrio degustacijoje.
Jei savo rogėse sėdi, tai joks amatas neturėtų atrodyti sunkus. Man gal juostų pynimas būtų sudėtingas. Lankiausi Kraštotyros muziejuje vykusiame tautodailininkų darbų pristatyme ir man pasirodė, kad pinti juostas labai sunku. Šiaip viskas patinka, tik galbūt mažiau mėgstu dirbinius iš medžio ir metalo.
JANINA
Mėgstu liaudiškas lovatieses, nes pati anksčiau buvau audėja. Daug metų dirbau Panevėžio gamykloje „Linas“. Nors audimo staklės buvo elektrinės, tačiau daug ką tekdavo atlikti rankomis. Kokių tik raštų neausdavome!
Jei turėčiau galimybę, vėl grįžčiau austi. Prieš kokius 50 metų dalyvavau Lietuvoje vykusiame „Auksinių rankų“ konkurse, užėmiau pirmąją vietą ir gavau 50 rublių prizą.
Manau, kad vienas iš sunkiausių amatų yra keramika. Neužtenka vien gerai molį išminkyti, reikia dar sugebėti ką nors gražaus nulipdyti, po to viską išdegti. Tai daug kruopštumo reikalaujantis darbas, bet dabar niekas jo nebevertina.
Liaudies amatai neišnyks. Jei žmogus mėgsta ką nors gaminti, tegul tas amatas ir gyvuoja.
Prierašai po nuotraukomis:
1.. Elena.
2. Inga.
3. Ramunė.
4. Janina.
A.Švelnos nuotraukos
