Sulaukė paryžiečių aplodismentų
„Džiugu, kad lietuvių dainos daro didžiulį įspūdį užsieniečiams. Tai jautėme koncertuodami Paryžiuje, Šv. Magdalenos bažnyčioje. Mes patys gal jau kiek apkerpėję, nebepakankamai jas vertiname“, – svarstė Pasvalio kultūros centro mišraus choro „Canticum novum“ (iš lotynų kalbos „Nauja giesmė“) vadovas Rimvydas Mitkus.
Prancūzijoje pasvaliečiai su kitais 8 šalies chorais atliko dainų švenčių tradicijos pradininko Juozo Naujalio motetus ir kūrinius iš kitų metų Lietuvos dainų šventės repertuaro. Jie buvo palydėti garsiais aplodismentais ir susižavėjimo šūksniais.
„Tokiais koncertais Paryžiaus publika susipažįsta su mūsų šalies dainų švenčių tradicija, kitąmet jai sukaks 100 metų. Ir mes, choristai, atliekame šią svarbią misiją“, – šypsojosi R.Mitkus.
Paklaustas, kokie jausmai prabunda širdyje, kai choras uždainuoja tokioje didžiulėje erdvėje, pašnekovas abejojo, ar tai įmanoma žodžiais apsakyti.
„Ši bažnyčia milžiniška, turbūt didesnė už mūsų oro uostą, be to, pasaulyje garsėjanti savo istorija ir puikiais vargonais“, – kalbėjo jis.
Chore dainuoja beveik penkios dešimtys narių, o į Paryžių vyko pusė jų. Skaičius nebuvo ribojamas, bet choristai yra mėgėjai, taigi dirbantys. Vieni negalėjo palikti darbo, kiti – šeimos reikalų.
Dabar jau vargu ar ryžtųsi
Krinčine gimęs ir užaugęs 34 metų R.Mitkus „Canticum novum“ mišrų chorą įkūrė lygiai prieš dešimtmetį. Jis įvertintas aukščiausiu mėgėjams skiriamu apdovanojimu – „Aukso paukšte“.
Paklaustas, kaip pavyko tokiam jaunam suburti ir sustyguoti darnų kolektyvą, pašnekovas nusijuokė ir prisipažino, kad dabar vargu ar ryžtųsi tokiai avantiūrai.
Ir kaip surasti palyginti mažame mieste tiek daug dainingų žmonių?
„Atrodo, kad jau visi galintys dainuoti išgraibstyti, bet, žiūrėk, ima ir ateina naujų narių. Jei choras visai neatsinaujintų, būtų blogai, nes niekas jaunyn neina“, – atviravo vadovas. Choristų amžiaus amplitudė labai plati – nuo 18 iki maždaug 60 metų. Yra važinėjančių iš aplinkinių miestelių, net Panevėžio.
R.Mitkus džiaugėsi, kad branduolys susiformavęs nuo pirmų repeticijų. Net nepagalvotų, kad pralėkė dešimtmetis, jei ne išdavikės nuotraukos.
„Šiek tiek narių atsisijojo, bet turime ir tokių pavyzdžių, kai žmonės pradėjo dainuoti patys abejodami, ar pavyks, o dabar jie – choro pagrindas“, – pasakojo krinčinietis.
Daugelis choristų buvo baigę muzikinius mokslus, bet neturėjo terpės susivienyti bendrai idėjai.
Mišrių chorų situacija graudi
R.Mitkus apgailestavo, kad Panevėžio apskrityje situacija dėl mišrių chorų tiesiog graudi. Tai itin išryškėja kas 4 metus vykstant chorinės muzikos konkursui ir reitinguojant chorus prieš Dainų šventę.
„Apskrityje mūsų mišrus choras yra vienintelis, turintis pirmą kategoriją. Tai pavojaus signalas, kad nematyti šviesos tunelio gale“, – nuogąstavo vyriškis.
Bėda būna, kai mėgėjai buriasi į kolektyvus ne siekdami realaus rezultato, o norėdami smagiai praleisti laiką.
„Be abejo, kaip įprasta sakyti, Valiusei reikia Alekso, tiksliau, bendravimo, draugystės. Bet man svarbu, kad choristams nebūtų gėda dainuoti scenoje“, – patikino jis.
„Canticum novum“ programa – gan sunki, reikalaujanti išmanyti muzikinį raštą.
R.Mitkus kaip pavyzdį minėjo Karlo Jenkinso sudėtingą kūrinį „Ginkluotas žmogus: mišios už taiką“.
Draugystės vaisius – muzika
Ar „Canticum novum“ choristai galėtų prilygti profesionalams?
To paklaustas, R.Mitkus svarstė, kad apskrityje bene vieninteliame Muzikiniame teatre dirbantys muzikantai iš to valgo duoną.
Jis tęsė, kad keletas narių išties galėtų įsilieti į profesionalų chorą.
Pašnekovas džiaugėsi, kad su jais bendradarbiauja edukologijos universiteto mišrus choras „Ave vita“, pasaulyje žinomas multiinstrumentalistas Saulius Petreikis ir pastarojo vadovaujamas „World Orchestra“.
„Su Sauliumi pirmiausia esame labai geri draugai, o mūsų bičiulystės vaisius – muzika. Nėra geresnio jausmo nei tas, kad tavo kūryba ne guli stalčiuose, o skamba koncertuose“, – šypsojosi pašnekovas.
Abiejų vyrų kūriniai buvo įtraukti į praėjusios Dainų šventės repertuarą, skambės ir ateinančioje.
Įgavo visai kitą prasmę
R.Mitkus tęsė, kad S.Petreikio žmona Dovilė Petreikienė jau kuris laikas buvo parašiusi žodžius dainai „Brolis“, bet kūriniui vis nerado tinkamos melodijos.
„Už jūrų marių saulė tekėjo, / ten mano brolis varnu nuskriejo. / Skrido dienelę, skrido naktelę, /o dalužė vis negailėjo“, – taip prasideda įspūdingas kūrinys.
„Po to, kai Rusija užpuolė Ukrainą, Saulius atsivežė šį Dovilės tekstą, ir mudu sukūrėme jam muziką. Karo kontekste kūrinys, kuriame prašoma brolį greičiau sugrįžti, per akimirką įgavo visiškai kitokią prasmę“, – sakė R.Mitkus.
Daina buvo įrašyta LRT studijoje, ją galima perklausyti videotekoje.
Krinčinietis tęsė, kad lietuviškai nemokanti ukrainietė dirigentė, išgirdusi šią dainą, paprašė tekstą išversti į jos gimtąją kalbą.
S.Petreikio brolis Donatas Petreikis taip pat yra kompozitorius.
Choristai subtiliai pasveikino
Paklaustas, ar karas, neramumai pasaulyje, asmeninės nelaimės labai paveikia choristų nuotaikas, R.Mitkus atviravo, kad visiems pasitaiko sunkesnių dienų. Choristai ne išimtis, juk jie irgi ne robotai.
Kartais ir pats jaučiasi pavargęs, bet repeticijos, kai pasimiršta visos bėdos, rūpesčiai, padeda atsigauti.
„Nesu matęs pikto dainuojančio choristo. Jei tokių būna, chore jiems ne vieta“, – sakė krinčinietis.
O visai neseniai, kai jam ir žmonai, profesionaliai dirigentei, gimė sūnus Ąžuolas, choristai parengė ypatingą staigmeną.
„Niekam nesakiau, kad susilaukėme sūnaus, bet choristai iš kažkur sužinojo. Aš jiems liepiu dainuoti vieną kūrinį, o jie staiga užtraukia „Žemėj Lietuvos ąžuolai žaliuos“, – šypsojosi R.Mitkus.
Laiką planuoja minučių tikslumu
Paklaustas apie kitas veiklas, R.Mitkus atviravo, kad tai jam neįdomi tema. Be meno vadovo pareigų Pasvalio kultūros centre, jis dėsto Vytauto Didžiojo universitete bei Lietuvos teatro ir muzikos akademijoje, vaikus moko Pasvalio muzikos mokykloje, vargonuoja, akompanuoja, groja fortepijonu, klavišiniais instrumentais.
„Jei apsistočiau tik ties kuria nors veikla, ties vienu žanru, pasijausčiau kaip uždarytas kambaryje. Būtų nuobodu ir psichologiškai sunku. Muzikantui nieko nėra blogiau nei virti savo sultyse“, – kalbėjo.
Dėl savo darbo jam gyventi tenka per dvi vietas – Krinčine ir sostinėje – po kelias paras. Bet R.Mitkus patikino, kad kelios veiklos – įprastas dalykas jo ir kolegų gyvenime.
Ir kelias, vedantis iš sostinės į Pasvalį ir atgal, nėra vienintelis, nes važinėti į koncertus tenka po visą šalį. Tai nelengva, bet išsprendžiama, jei laiką susiplanuoji minučių tikslumu.
„Nėra griežto darbo grafiko, namo grįžtu naktimis, bet kitaip gyventi nesugebėčiau. Negalėčiau dirbti kontoroje po 8 valandas“, – juokėsi pašnekovas.
Užmigdavo ant tėvo kelių
Pasvalio muzikos mokykloje R.Mitkus turėjo vargonų klasę. Džiuginantis šio darbo rezultatas tas, kad vienas iš ugdytinių pasirengęs vykti toliau mokytis į Šveicariją.
Vargonai pašnekovui yra viena svarbiausių sričių. Jis prisiminė, kad ligoninėje dirbdavusi mama kartais budėdavo paromis, todėl bažnyčioje vargonavęs tėvas jį vesdavosi į choro repeticijas.
Berniukas jausdavosi devintame danguje, kai tėvas leisdavo paspaudyti vargonų klavišus.
Kartais jis taip ir užmigdavo ant tėvo kelių.
Kai tėvas mirė, R.Mitkus buvo dar nepilnametis, bet bažnyčioje sėdo į tėvo vietą prie vargonų.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Prieš dešimtmetį Pasvalyje subūręs mišrų chorą, R.Mitkus dabar tai prilygina jaunatviškai, bet sėkmingai avantiūrai. A.Švelnos nuotr.
2. Viešėdami užsienio valstybėse pasvaliečiai choristai aplanko žymias vietas.
3. R.Mitkaus rankų energingiems mostams paklūsta būrys dainininkų. Jo paties kūriniai skamba dainų šventėse.
4. LRT studijoje buvo įrašyta „Canticum novum“ atliekama daina „Brolis“. Prasidėjus karui Ukrainoje, ji įgijo naują prasmę.
5. Pasvaliečiams nėra kada miegoti ant laurų, jų laukia koncertai ir repeticijos.
6. „Aukso paukšte“ apdovanotas „Canticum novum“ – Panevėžio apskrityje vienintelis mišrus choras, turintis pirmą kategoriją. Jo repertuaras reikalauja išmanyti muzikinį raštą.
Asmeninio albumo nuotraukos
