Prieš du mėnesius Ukrainos įsiveržimas į Rusijos Kursko regioną buvo netikėtas tiek Maskvai, tiek Vakarų sostinėms. Kyjivas vylėsi, kad toks armijos galios demonstravimas paskatins vakariečius duoti daugiau ginklų, o Kremlių – derėtis dėl taikos. Tačiau taip nenutiko, Rusija paspartino puolimą Donbase ir sutelkė 45 tūkst. karių Kurske.

Tai trigubai daugiau, nei yra įsiveržusių ukrainiečių, todėl ekspertai abejoja, ar šiems pavyks ilgai išsilaikyti Kurske. 30 km nuo pasienio nutolusiame 260 tūkst. gyventojų turinčiame Sumų mieste šnibždamasi, kad Kurske situacija labai sunki, daug žūva.

Kartu baiminamasi, kad po saviškių pasitraukimo Maskva gali skaudžiai keršyti miestui. Mat įsiveržimas tapo savotišku antausiu carui Putinui, žadėjusiam Ukrainą užimti per tris dienas.

Nyksta ištisos gyvenvietės

Sumų apšaudymas prasidėjus Kursko operacijai padažnėjo dvigubai. Priešas naikina energetikos objektus, apšaudo ligonines, senelių namus, mokyklas, traukinių stotis.

Dar blogesnė padėtis arčiau pasienio esančiose gyvenvietėse, kurios dėl padažnėjusių bombardavimų baigia pavirsti niekieno žeme arba vadinamąja pilkąja zona. Daugiau nei šimtui kaimų buvo nurodyta evakuotis į Ukrainos gilumą, ten iš Sumų buvo perkelti visi vaikų namai.

„Spėju, kad Sumų miestas ateityje nunyks ir jame liks vien karinė bazė bei keliolika tūkstančių žmonių. Baiminamasi, kad keršydama už Kursko operaciją Maskva gali įsakyti subombarduoti Sumus taip, kaip ir Charkivą. Aš su žmona planuoju iš čia nešdintis“, – kalbėjo taksistas Viktoras, griežtai atsisakęs būti nufotografuotas.

Gyventojų nesumažėjo

Su tokia nuomone nesutiko regiono kultūrinį gyvenimą aprašančio tinklalapio „Cukr“ redaktorė Vladyslava Guseva, pareiškusi, kad nei ji, nei jos bičiuliai iš Sumų bėgti neplanuoja. 26 metų mergina neslėpė, kad dalis žmonių ir dalis įmonių iš miesto išvyko, tačiau į jį atsikraustė kiti, kuriasi naujos įmonės, o panikos mieste tikrai nėra.

Savaitę pagyvenęs panikos aš irgi nepajutau, nors oro pavojaus sirenos gaudė dažnai, o kelias paras teko gyventi be elektros, vandens, interneto, o kartą dingus elektrai įstrigau lifte. Be to, kvėpuoti teko labai užterštu oru dėl apylinkėse vykstančių gaisrų. Šių pagausėjo dėl to, kad per priešo apšaudymus užsidega išdžiūvusios žolės, o nuo jų medžiai, namai.

Gyventojų mieste nesumažėjo, nes išvykusius pakeitė kariškiai ir atvykėliai iš pafrontės kaimų.

Dirba ir mokosi rūsyje

Apie didėjančią baimę gyventi Sumuose kalbėjo statybos technikumo direktorė Vitalia Chamyšanska. Į technikumą atskriejo „Iskander“ raketa, sugriovusi naujausią mokyklos dalį. Laimė, niekas nežuvo, nors greta esančiame bendrabutyje gyvena trisdešimt studentų – vaikų namų auklėtinių. Pastarieji toliau čia gyvena, tačiau nuo to laiko miega bendrabučio rūsyje, o praktiniai užsiėmimai studentams vyksta dirbtuvių rūsyje.

Nuo skeveldrų tada nukentėjo ne tik kitoje gatvės pusėje esanti cerkvė, bet ir mokyklos teritorijoje stovintis paminklas Antrojo pasaulinio karo partizanui. Kodėl iš mieste esančių septynių technikumų buvo subombarduotas būtent šis, lieka mįslė.

Jis iki karo vadinosi Kursko, o prieš dvejus metus buvo pervadintas į Pergalės. Pastaruoju vardu buvo pervadinta ir Kursko gatvė, einanti tiesiai į minėtą Rusijos miestą. Ant dalies namų kabo nauji pavadinimai, o ant dalies tebespokso senos lentelės su užrašu „Kursko prospektas“.

Vieni kitais nepasitiki

Tiek civiliai, tiek kariškiai Sumuose buvo labai nekalbūs, teisinosi, kad čia dominuoja rusakalbiai, turintys giminių anapus sienos, todėl niekuo negalima pasitikėti. Tuo teko įsitikinti ir man pačiam, kai fotografuojant vieną sugriautą pastatą dokumentų tikrinti atskubėjo policininkai ir saugumiečiai, kuriuos iškvietė sunerimę praeiviai.

Policininkai sakė turintys duomenų, kad mieste gyvenantys Rusijos mylėtojai pranešinėja Maskvai vietas, kur glaudžiasi kariškiai ir stovi karinė technika, o ten vėliau atskrenda bombos. Mano atvykimo į Sumus dieną dvi raketos pataikė į Šv. Pantelemono ligoninę ir užmušė dešimt žmonių, ligoninės darbuotojų bei pacientų.

Kapinėse trūksta vietų

Miesto centre esančiose kapinėse įrengtoje Didvyrių alėjoje pristigo vietos žuvusiems kariams, todėl keleriopai didesnė alėja buvo įrengta užmiestyje esančiose kapinėse.

Ten teko išgirsti širdį veriančią Lenos Kučevol raudą – vienturtį 36 metų sūnų Oleksejų neseniai palaidojusi mama glostė žuvusiojo nuotrauką ir garsiai verkė. 57 metų moteris su ašaromis akyse dėkojo Lietuvai už paramą ir prašė toliau palaikyti jų kovą.

Paramos fondo „Mira Help“ vadovas Igoris Marčenka tvirtino, kad pirmus karo metus Sumams didžiausią paramą tiekė lietuviai. Pačias didžiausias siuntas atgabeno Olego Šurajevo fondas „1K.lt“. Jis pristatė paramos už 3,5 mln. eurų ir beveik pusė krovinių atiteko Sumams. Šiuo metu parama iš visų šalių yra sumažėjusi, o iš Lietuvos ją atveža vien vilniečio Mindaugo Kasperūno vadovaujamas fondas „Daiktai frontui“.

Prierašai po nuotrauka:

1. Dviejų raketų susprogdintos Sumų Šv. Pantelemono ligoninės direktorius Volodimiras Pocelujevas.

2. Vyresnysis seržantas Vadimas irgi pageidavo mašinų.

3. Kursko gatvė prieš dvejus metus buvo pervadinta į Pergalės, tačiau ant namų vis dar kabo seni pavadinimai.

4. Sumų kapinėse prie kare žuvusio sūnaus kapo raudojo L.Kučevol.

5. Sumų prieigas juosia prieštankiniai „drakono dantys“.

6. Kritusiems kariams skirtą Didvyrių alėją teko išplėsi dvejose kapinėse, nes žūstančiųjų labai daug.

E.Butrimo nuotraukos