Dailei nugriebtų valandą iš matematikos pamokų
– Vasarą dauguma gyventojų atostogauja. Kaip tokiu metu atrodo dailininko kasdienybė bei kūryba?
– Aš neatostogauju – juk jau apie 10 metų dirbu Panevėžio miesto dailės galerijoje. Nors meninių edukacijų šiuo metu nedaug, veiklos pakanka iškabinant parodas.
– Ar vesdamas edukacijas pastebite, kad kūryba keičia žmones? Turbūt jose daugiau dalyvauja tie, kurie neturi sąlyčio su menu?
– Kūryba tikrai keičia žmones gana stipriai. Dažnai ateina būrys mokinių, niekada rankose nelaikiusių molio. Jei duotum piešti, žmonės sakytų: aš nemoku. O su moliu jiems susidoroti lengviau.
Edukacijos ir mane patį paskatino dar labiau įsigilinti į molį. Tik visko vienu kartu neužsėsi. Pastebiu, kad dailės pamoka mokykloje yra nuvaryta. Didinčiau šių pamokų skaičių labai smarkiai – atimčiau kokią valandą iš matematikos pamokų. O dabar kaip? Jei reikia nupiešti rutulį, vaikams leidžia jį surasti kompiuteryje ir nukopijuoti. Baisu.
Negali nusileisti ir nupiginti geriausių kūrinių
– Kaip sukdamasis samdomame darbe atrandate laisvą minutę savo kūrybai?
– Šiuo metu kuriu, kai turiu laiko. Juk dar reikia užsidirbti duonai. Bet gyvenime buvo gana ilgas laiko tarpas, maždaug 10 metų, kai verčiausi vien iš savo kūrybos.
Jeigu užsiimi tikru menu, pragyventi iš jo gana sunku, tad labiau turi „daryti“ komercinį meną. Ar galėsi užsidirbti iš kūrybos, ar ne, galima būtų prilyginti pasvarstymui, ar rytoj švies saulė, ar bus apsiniaukę.
Dirbant vadinamajame valdiškame darbe kurti nėra labai paprasta. Turi turėti nors vieną dieną atsijungti nuo visko ir pailsėti. Tam susitvarkau išeigines dienas. Jei pradėsi ir laiku nepabaigsi – darbą numesi. Prie kūrinio prisėdus po savaitės, išeis jau kitas darbas.
Anksčiau pragyventi iš meno būdavo lengviau todėl, kad buitinės kainos nebuvo taip sukilusios. Dabar, norėdamas tuo verstis, turi nuolat kūrinius pardavinėti ir užlaikyti tam tikrą kainą. Lengvai ir pigiai parduoti gali. Ypač gerus darbus.
Kai į dirbtuves ateina išsilavinęs pirkėjas, jis intuityviai žiūri į pačius geriausius kūrinius. Negali nusileisti ir jų nupiginti.
Jaunam gal paprasčiau taip gyventi. Vyresniam jau norisi stabilumo, todėl geriau, kai turi užnugarį – darbą.
Bet dirbti irgi naudinga – gauni patyrimų ir įspūdžių, matai ir vargo. Jeigu tik sėdėsi ir kursi, virsi vien savo sultyse. Gali prieiti iki depresijos, kai nežinosi, ar gerai kuri, ar ne.
Jaunam žmogui prasimušti nelengva. Svarbu turėti ir lėšų, samdyti kritikus, kad apie tave rašytų. Turi daryti ir gerus menus. Ir taip varyti bent jau 5–10 metų.
Gali pasirinkti ir kitą kelią bei dirbti ramiau. Nieko neatsitiks, jei kažkur nedalyvausi. Bet gal jausiesi daug geriau.
– Ar tuo metu, kai gyvenote iš meno, bandydavote pataikauti perkančiai publikai? Kaip sekėsi?
– Tais laikais bandydavau kažkiek įtikti, tačiau dabar to tikrai nedarau. Jeigu darbas netinka – tegul ir netinka. Kartais aliejiniais dažais nutapau gėlių. Sunku pasakyti, ar tai labiau komerciniai kūriniai. Mano tapyba pagal charakterį yra vadinamoji alla prima (kai dažai tepami ant dar neišdžiūvusio apatinio dažų sluoksnio). Kai kruopščiai iškrapštau ir ištapau darbą, jis man nebepatinka.
Anksčiau menininkai važiuodavo dirbti į kolūkius. Reikėdavo išpiešti kokią sieną kontoroje ar bibliotekoje. Tai būdavo lyg freskos imitacija. Pasidarai ant popieriaus piešinį – ir perkeli. Kolūkiečių nepiešdavau, dažniausiai – gamtos vaizdus.
– Kaip lietuvis meno pirkėjas skiriasi nuo pirkėjo iš užsienio?
– Lietuviai pirkėjai įprastai būna labai atsargūs. Jie ilgai apžiūrinėja darbą. Pirkėjas iš užsienio tiek paprastai nesvarsto. Jeigu jam tinka – jis iš karto ima.
Kokia gamta keliuose aruose?
– Kokios yra svarbiausios kūrybos sudėtinės dalys?
– Kūryboje turėtų būti idėja. Paskui – nuoširdumas. Trečiojoje vietoje – profesionalumas. Jeigu nėra idėjos, tai terlionė. Ji gali būti skirta interjerui papuošti.
Kartais pastebiu, kaip jauni žmonės, neperėję realizmo ir natiurmortų tapybos, bando kurti modernųjį meną. Tokiame nėra nei struktūros, nei gilumos. Kartais gal netyčia pataiko.
Vaizduojamuosiuose menuose, ypač tapyboje, žiūrovo nustebinti kažkuo nauju beveik neįmanoma. Gali interpretuoti vaizdinį. Kartais, kai ką nors nutapau, noriu nuvalyti. Parodau žmonai, o ji liepia palikti. Kitą dieną žiūriu – tikrai, visai geras kūrinys.
Pablas Pikasas sakydavo, kad, sukūrus darbą, jį ramybėje reikia palikti trims mėnesiams. Po to matysi, ar kūrinys geras, ar ne. Labai daug jų esu pertapęs. Gal tai ir yra kūryba. Ji tampa gyvenimo būdu ir jau nebegali to nedaryti. Tik gal reikia daugiau adrenalino.
Meno kritikai sutaria, kad visose rengiamose parodose meno yra apie 15 procentų. Bet niekas nežino, kas yra tie procentai, kas į juos įeina. Tai išaiškins laikas.
Man tapyba yra tarsi muzika. Ji labai įvairi. Yra ir džiazas, ir klasikinė muzika, ir užstalės dainos. Taip pat ir čia – kas kuo domisi.
Kai gali daryti ir taip, ir taip, svarstai, kur eiti toliau. Pasižiūrėjus muziejuje į mūkeles, matai, kad čia mūsų šaknys.
– Ką veikiate laisvalaikiu, kaip atsijungiate nuo kasdienės veiklos, o ir nuo kūrybos?
– Bėgant metams pastebėjau, kad nereikia ištisai „varyti“. Reikia ir gamtoje pabūti, ir darže pasikapstyti. Kai smegeninė laisva, tada ir kūryba eina.
Man patinka būti gamtoje: žuvauti, grybauti. Tai šventas reikalas, nors anksčiau ir daugiau važiuodavau į gamtą.
Gyvename nuosavame name, tačiau kokia gamta mieste, keliuose aruose... Nors galime vieną kitą pomidorą užsiauginti, laikome papūgą. Kasdien gamta šalia, kai ji ant peties čirška.
Tvarkingai surikiuoti besmegeniai
– Esate prisilietęs prie ne vienos dailės šakos: grafikos, tapybos, keramikos. Kas jums įdomu dabar?
– Dar kuriu objektus. Šiuos darau iš įvairių medžiagų. Jungiu ir su degtukais, ir su plunksnomis. Ir su ta pačia keramika.
– Panevėžio dailės galerijos parodoje „Aukštaitijos dailė 2022. Atviras“ pristatėte vieną iš objektų – kūrinį „Beveidžiai“. Apie ką yra šis darbas? Prisiminkite jo atsiradimo istoriją.
– Tuo metu Ukrainoje prasidėjo karas. Nekilo rankos ką nors veikti – buvo baisu, kad jau kitą dieną kažkas prasidės ir Lietuvoje. Dabar prie karo jau šiek tiek įpratome, nors taip ir negalima sakyti.
Bandžiau tapyti ir parodyti tą karą. Betgi nepaišysi kareivių su šautuvais – tai primityvu. Senesniam savo darbui turėjau įsigijęs daugybę degtukų. Tai sugalvojau sukurti „Beveidžius“ . Ant kartono uždėjau potėpį ir priklijavau du degtukus. Panašių sukūriau kelis šimtus. Parodai padariau visą jų bloką. Nežinau, ar čia menas, ar ne, man tuo momentu reikėjo taip kurti.
Žaidžiau maždaug mėnesį, o ant sienos kabinau apie aštuonias valandas. Matavau lazeriu, kad būtų tikslu.
Šio darbo nereikia sureikšminti: galbūt kitą dieną kitaip padaryčiau. Objektą patogu transportuoti ir kitoje erdvėje vėl kitaip pateikti. Beveidžių galima rasti visur. Ir politikoje, ir mene. Beveidis yra be smegenų. Jų yra daug, jie tvarkingai surikiuoti, bet kai darai pasikartojančius objektus, išeina tarsi ornamentas.
Tapybos ten nedaug. Galiu sakyti, kad pažaidžiau. Tačiau gyvenimas irgi yra žaidimas. Kai atsiriboju nuo tapybos, vėliau man būna lengviau tapyti.
Nesvarbu, ar būsi daugiau ar mažiau garsus
– Apie ką daugiausia kalbate savo kūriniais?
– Pačių naujausių darbų dar niekam nerodau. Mano kūrybos pagrindas ir variklis yra gamtos, kad ir nedidelis, motyvas. Mažas žmogutis gamtoje, jo vienišumas. Spalvų naudoju minimaliai. Man reikia užsikabinti už tam tikro motyvo. Žiūriu į nuotraukas, tyrinėju ir taip pradedu kurti abstrakciją. Gali pasitiesti dešimt lapų popieriaus, prisimaišyti tušo ir greitai privaryti.
Pavyzdžiui, parodoje dalyvauja tas, kuris per metus sukuria penkiasdešimt darbų, ir tas, kuris prieš parodą nutapo du lapus. Bet aišku, ir tuos du popiergalius galima geriau padaryti už tą, kuris gausybę visko sukuria.
Nežinau, kaip kursiu ateityje. Rėkiančios spalvos dabar man ne prie širdies. Ilgai užsiiminėjau grafika. Kūriau viską, išskyrus litografijas. Kai dukra Ieva buvo penkerių, tapėme kartu su ja. Ji piešdavo ant didelės drobės be jokios baimės. Ir parodą buvome surengę. Jai greitai sukaks šešiolika.
Nelabai seniai pasiūliau vėl piešti – ne, nebėra poreikio tapyti. Ji mokosi groti fortepijonu. Žmona sako, jog ir vieno tapytojo šeimoje užteks. Dabar paauglystė, tad visai kiti reikalai jai rūpi. Laikotarpis praėjo, bet ir gerai, vadinasi, taip turėjo būti.
Tai buvo patirtis. Galėjau temą išvystyti, kartu filmuotis, reklamuotis ir garsintis. Bet man nereikia. Tai būtų kone tas pats, kaip rodyti apatines kelnaites.
Ir kiek esu bendravęs su stipriais menininkais, beveik nė vienas nėra pasipūtęs. Susireikšminusių yra vienetai. Stiprus autorius ir taip žino, kad jis yra stiprus.
Lietuvos meno pyragas yra mažutis. Kai dėl jo pešamasi, dalijamasi ir stumdomasi, keistai atrodo. Įprastai konkuruoja vienos kartos žmonės. Bet koks gi skirtumas, būsi labiau ar mažiau garsus. Gal kitam labiau reikia to garsumo. Man ir taip gerai. Gali draskytis, bet man labiau norisi gamtoje pabūti.
– Sakoma, jog augindami vaikus tėvai kartoja savo gimdytojų auklėjimo modelius. O jūs?
– Tėvai manęs neskatino, neužsiimdavo. Mano motina, Regina Stančikienė, buvo muzikantė. Ji dainavo operetėje Kaune. Vėliau ištekėjo už mano tėvo – veterinaro Vytauto Stančiko. Jie sugrįžo gyventi į Panevėžį.
Mano senelis buvo ištremtas į Sibirą, tad mama negalėjo studijuoti konservatorijoje. Išsilavinimą ji vis tiek įgijo ir dirbo buvusioje Panevėžio Jono Švedo pedagoginėje muzikos mokykloje. Mokinys ateidavo į pamoką, ir ji mokydavo jį dainuoti.
Vėlai pradėjau domėtis menu. Dailininku sugalvojau būti 16 metų. Kai stojau į Šiaulių pedagoginio universiteto Dailės fakultetą, buvo keturi pretendentai į vieną vietą. Į Dailės akademiją Vilniuje net nebandžiau važiuoti – ten buvo milžiniškas konkursas.
Pradėjęs užsiimti menais, susergi ta liga. Jeigu kurį laiką nekuri, jauti, jog kažkas iš vidaus graužia, kad kažko nepadarei, esi kaltas. Nors už tai ir pinigų negauni, ir šeimos pajamas priemonėms išleidi.
– Ir visgi, apie ką daugiausia dabar sukasi Jūsų gyvenimas?
– Mano gyvenimas turbūt daugiausia sukasi apie šeimą.
Kai prisideda metų ir esi nebe lakstūnas, pradedi ją labiau vertinti. Jaunystėje vėl kitaip būdavo. Bet nesu namisėda, man reikia judesio.
Dar kartą kalbant apie kūrybą, iš jos daug laiko atima buitis: turi užsidirbti duoną, prižiūrėti namą, remontuoti automobilį, pjauti žolę.
– Dėkoju už pokalbį.
Prierašai po nuotraukomis:
1. 2. A.Stančikas pastaruoju metu sukūrė ne vieną objektą. Savo idėjoms įgyvendinti dailininkas naudojo įvairias medžiagas: plunksnas, kėdes, degtukus.
3. A.Stančikas nusifotografavo prie neseniai sukurto savo objekto „Beveidžiai“, jis Panevėžio dailės galerijoje bus eksponuojamas iki rugsėjo 3 dienos.
4. „Dvaro paukščiai“ .
5. „Lietinga diena“.
6. Ofortas „Pamokymas“.
7. „Laisvas kritimas“.
8. „Geltona“.
9. „Sūpynės“.
10. „Pavasaris“.
11. „Siena“.
Nuotraukos iš asmeninio A.Stančiko albumo
