„Kaip liūdna, kad mūsų kaimas taip ištuštėjęs, visai gyventojų nebelikę, mokykla uždaryta“, – ne taip seniai nusiskundė gimtosiose vietose apsilankiusi viena mano vaikystės draugė, jau daug metų gyvenanti didmiestyje.
„Tai grįžkime visi gyventi į savo gimtinę, parsikvieskime vaikus, anūkus, ir vėl gyvenimas užvirs, nereikės skųstis“, – juokais pasiūliau receptą.
Šitą pokalbį atsiminiau būtent dabar, kai vyksta aštri rokiškėnų kova už gimnaziją – jos senosios vietos ir vardo išsaugojimą.
Laikau save rokiškiete – esu iš šito rajono. Kaip savos Panemunėlio mokyklos atstovei teko važinėti ir į Rokiškio mokyklas – senojoje vidurinėje dalyvavau mokslo dalykų olimpiadose, sporto varžybose, o tada dar naujoje mikrorajono – skaitovų konkursuose. Žinoma, didesnį įspūdį padarė senoji, juk ją baigė ir pasiliko rajone mokytojauti dabar jau amžinatilsį mano mama. Metais anksčiau šią gimnaziją baigė ir garsioji operos dainininkė Irena Jasiūnaitė.
Taigi pagal šią liniją turėčiau aiškiai palaikyti istorijos saugotojų pusę, kuriai bene garsiausiai atstovauja Vilniaus rokiškėnų klubas. Jis siekia išsaugoti idealą – kad gimnazija liktų istoriniame pastate su istoriniu J.Tumo-Vaižganto vardu. Tik tokiu būdu, kaip įsitikinę kraštiečiai, būtų perduodama patriotizmo estafetė kitoms kartoms.
Taip, tai kilnus siekis. Bet jį būtina derinti prie dabarties.
Sostinėje gyvenant bepigu dėtis dideliu patriotu ir komanduoti tiems, kurie liko savo gyvenimo kurti gimtinėje. Pamiršus esminį dalyką – tu gi pats išvykai į didmiestį geresnio gyvenimo ieškodamas.
Būtent dėl migracijos vis daugėja vaikų Vilniuje, o Rokiškyje – vis mažėja. Likusieji čia nori gyventi patogiai, tad jiems ir spręsti dėl neišvengiamų mokyklų reformų.
Vien dėl idėjos vidury pamokų varinėti mokinius ir mokytojus iš vieno miesto galo į kitą, tegul ir ne itin tolimus atstumus, atrodo pakankamai absurdiška.
Dar absurdiškiau būtų tai, kad pasirinkus gimnaziją palikti senajame istoriniame pastate, dvi progimnazijos tarsi susiglaustų į vieną miegamajame miesto rajone. Tegul miestas ir nėra didelis, bet imant visus jo pakraščius, nepatogumas daugumai mokinių būtų akivaizdus.
Ar šitaip priverstinai nuolatiniais sprinteriais tapę mokiniai ir jų tėvai nekeiksnotų visai dėl to nekalto, seniai kapuos ramybę suradusio kunigo? Ar tada kilnus tikslas neatsisuktų prieš pačius patriotus, nepadarytų daugiau žalos nei naudos?
Kažkaip keistai žmonės prisirišę ir prie vardų. Jei gimnazija įsikurs naujajame pastate, tai jai jau nebegalima suteikti J.Tumo-Vaižganto vardo? Tai bus šventvagystė senojo pastato atžvilgiu?
O gal tada progimnazijai, liksiančiai senajame pastate, kartu su pastatu palikime prakilniojo rašytojo vardą, o gimnazijai perduokime irgi gražų – „Romuvos“.
Nauda bus akivaizdi – su J.Tumo-Vaižganto vardu mokiniai tautos deimančiukų pradės ieškoti nuo ankstesnių klasių, ne tik nuo gimnazijos brandos.
Šiaip jau J.Tumas-Vaižgantas šiuo metu, pamiršus ankstesnį teritorinį šalies padalijimą, labiau sietinas su Anykščių rajonu ir Svėdasais, bet, aišku, toks prakilnus vardas niekam nekenkia. Rokiškio rajone, gal netgi daugiausiai Panemunėlyje, šis rašytojas lankydavosi nepaprasto žmogaus – kunigo Jono Katelės dėka. Būtent J.Katelės nuopelnai Rokiškio kraštui – neišmatuojami.
Jau tada Europa išgirdo, kad šioje provincijoje jau XX amžiaus priešaušryje gyveno raštingi žmonės – ir ne tik vyrai, bet ir moterys. O kur dar pirmasis lietuviškas vaidinimas, kuriam pjesę specialiai parašė pats Vaižgantas?
Panemunėlio miestelio mokyklai buvo suteiktas J.Katelės vardas. Bet mokyklai trūkstant vaikų ji buvo uždaryta. Su visu vardu...
Visais laikais viską lemia asmenybės. Jei mokyklose nebus puikių pedagogų, net ir nuostabiausiu vardu pavadinta gimnazija naudos menkai teduos.