Atspėkite, kas šiuo nelengvu metu brango labiausiai?
Sakote, maistas? Degalai? Elektra? Šiluma?
Ne, neatspėjote.
Labiausiai brango laikraščio pristatymas skaitytojui.
Didžiuosiuose miestuose, mūsų atveju – Panevėžyje – pristatymas brango taip, kad sveiku protu jau nebeįmanoma to suvokti.
Valstybės įmonė Lietuvos paštas prieš pat Naujuosius mums mestelėjo šokiruojančią dovanėlę – pranešė raštu, kad vieno laikraščio egzemplioriaus pristatymas kainuos beveik 80 centų (be dviejų centų)! Pernai pristatymas kainavo 17 centų. Pirmą skaičių padalinkime iš antro skaičiaus ir sužinosime rekordinio pabrangimo dydį.
Taigi mūsų laikraščio pristatymas pabrango beveik penkis kartus!
Lygiai už tiek – 80 centų – mes prenumeratoriams parduodame savo laikraštį, o per išankstinę akciją pardavėme tik po 49 centus. Skaičiuokime: dabartinė mūsų laikraščio prenumeratos kaina, ne vieną papiktinusi brangumu, yra 80 eurų metams. Per metus išleidžiame ne mažiau kaip 100 „Panevėžio krašto“ egzempliorių, taigi faktiškai vienas numerio egzempliorius įkainotas 80 centų.
Tad išvada: visus gautus prenumeratos pinigus turėsime sumokėti vien tik Lietuvos paštui. O iš kur gauti pinigų spaustuvei – ji pernai savo įkainius kėlė du kartus, pastarąjį kartą – metų pabaigoje? Kaip išmokėti redakcijos darbuotojams atlyginimus?
Teisybė, dar yra pajamos už reklamą, skelbimus, bet jos labai menkos. Valdžioms neparsiduodame, jas kritikuojame, todėl iš savivaldybių jokių reklamos pinigų negauname.
Kodėl nebankrutuojame? Todėl, kad valstybė dar vis remia spaudos platinimą kaimuose. Paskutinėmis metų dienomis šalies valdžia iš dalies sutiko kompensuoti ir platinimą rajoniniuose miestuose – mūsų atveju tai yra Kupiškis, Biržai, Pasvalys ir Rokiškis, taip pat miestais laikomi Ramygala, Subačius, Obeliai, Pandėlys, Vabalninkas, Joniškėlis.
Tačiau ir tokia parama yra tik ašaros – pristatymas į šiuos miestus net ir su kompensacija šiemet pabrango dvigubai.
Kodėl vyriausybė nusprendė pristatymo išvis nekompensuoti didžiuosiuose šešiuose miestuose? Todėl, kad, jos įsitikinimu, čia jau veikia konkurencijos dėsniai – redakcijos gali pasirinkti tiek brangesnį, tiek ir pigesnį laikraščio platintoją.
Tačiau bėda ta, kad reikėjo bent šiek tiek palaukti, nes realiai rinka čia irgi neveikia – mums nėra daugiau ką samdyti, tik vienintelį monopolininką Lietuvos paštą.
Teisybė, Panevėžyje yra dar vienas platintojas, bet jis net į kalbas nesileidžia, nes taip pat leidžia laikraštį ir mus laiko konkurentais. Ta redakcija netgi atsisakė išspausdinti mokamą paprastutį skelbimą, kad ieškome laikraščio išnešiotojų.
Jei ta redakcija paprašytų, mes nemokamai jiems tokį skelbimą išspausdintume, nes manome, kad garbinga konkurencija – tai ne smaugti vienas kitą, o varžytis profesionalumu, geresniu laikraščio turiniu, įdomesniais straipsniais.
Laikraščių leidėjų asociacija, kuriai priklausome ir mes, visus metus bandė įtikinti šalies valdžią, kad laikraštis, tegul kai kam ir atgyvena, bet dar yra labai reikalingas. Ypač jis reikalingas tiems žmonėms, kurie negali už jį mokėti daugiau nei už duoną ar bulvių rezginėlę.
Pavyzdžiu galime rodyti kaimynes – Latviją ir Estiją. Jos jau prieš keletą metų susitvarkė taip, kad prenumeratos pristatymas tiek kaime, tiek mieste yra iš pagrindų remiamas valstybės.
Suprantame – visos tos labai staigios ir žvėriškos kainų mėsmalės priežastis yra karas.
Betgi bėdos su Lietuvos paštu prasidėjo kur kas anksčiau, todėl turime teisę teigti, kad vienas iš didžiųjų prenumeratos pristatymo problemos kaltininkų – ši gremėzdiška valstybės įmonė. Ji savo pačios pasityčiojimui reformas pradėjo per pačią pandemiją – pernai rudenį permainų katilas užrūko ir ėmė visus dusinti Šiauliuose, o sausį pasiekė ir Panevėžį.
Tada mūsų redakcija sulaukdavo per dieną kone pusės šimto skambučių, o su jais ir keiksmų bei prakeiksmų. Dažnas prenumeratorius tvirtino, kad laikraštį leidžiame mes, todėl privalome atsakyti už pavėluotą pristatymą, o dažnai – ir už nepristatymą.
Tenka prisiimti svetimą kaltę. Bet ją prisiimant tenka taikytis ir su tuo, kad pamažu tirpsta prenumeratorių ratas. Jie tiesiog neatlaiko tokio pašto tyčiojimosi.
Buvome kantrūs ir laukėme, kol gi tas Lietuvos paštas baigs savo reformą ir pradės dirbti žmoniškai. Praėjo jau metai, bet nedaug kas pagerėjo. Tiesiog piktų skambučių į redakciją sumažėjo todėl, kad žmonės nuleido rankas.
Užvakar skambino biržietis – sakė, kad laikraštį gauna vakarais arba kitą dieną. Vakar skambino panevėžietė – sakė negavusi paskutinio šventinio „Panevėžio krašto“ numerio, o būdavę, kad laikraštį ir sniege įmurdytą rasdavo.
Solidi įmonė už tokį aplaidumą turėtų mokėti baudas, betgi ne monopolininkas Lietuvos paštas – jis paslaugų teikimo sutartį surašo taip, kaip jam geriau. Nepasirašai – tavo reikalas, tada jau laikraštį pats cypdamas kaip šuniukas pristatyk savo skaitytojui.
Ir išties – mums nieko kita neliko, kaip tik pačiai redakcijai imtis laikraščio pristatymo Panevėžyje. Metų pabaigoje laiko visai nebebuvo, versdamiesi per galvą puolėme rengtis tam.
Žinoma, grobikas paštas mūsų prašymo grąžinti prenumeratorius neišgirdo – sau pasiliko tuos, kurie laikraštį užsisakė pašto skyriuose.
Taigi prašome visus prenumeratorius, užsisakiusius laikraštį pašte Panevėžyje: jeigu jums laikraštis bus pristatomas pavėluotai, eikite į paštą ir atsiimkite pinigus – jis juos privalo jums grąžinti. O tada ateikite pas mus į redakciją ir prenumeruokite iš naujo – mes jums laikraštį pristatysime tikrai pavyzdingiau.
Aišku, rengdamiesi platinimo darbams, susidūrėme ir su labai pagerėjusio gyvenimo grimasomis – retas kuris, net ir vargingiau gyvenantis, benori prisidurti per mėnesį kokį šimtą eurų už du kartus per savaitę išnešiojamą nedidelį pluoštelį laikraščių. Kam keltis auštant, geriau jau pamiegoti ir gauti pašalpą.
Taigi šį pirmąjį metų „Panevėžio krašto“ numerį Panevėžyje jums į pašto dėžutes įmes ne tik samdomi platintojai, bet ir patys redakcijos darbuotojai. Jei iš nepatyrimo vėluosime, juk brėkšta dabar labai vėlai – kol kas dovanokite.
Bet kokiame, net ir labai nedideliame kare, svarbiausia – nepasiduoti.