Tarsi demonstruoja madas
Panevėžietės 86 metų Irenos Šaduikytės spintoje kabo kelios dešimtys įvairių spalvų švarkų bei kostiumėlių ir prie jų priderintų palaidinių.
Ryškūs, iš prabangesnių medžiagų pasiūti klasikiniai kostiumai skirti eiti į bažnyčią, o kuklesnieji – į parduotuvę.
Moteris turi dar ir prie kiekvieno kostiumėlio tinkančių skrybėlaičių kalną.
Prie šių derina įvairiaspalvius vilnonius paltus ar puspalčius.
Visus apdarus ji pasisiuvo pati.
„Jaunystėje būdavo kai kas pasako, jog esu puošeiva, labai išsipusčiusi, bet aš taip nemanau. Kokia būčiau siuvėja, jei pati savo siuvinių nedėvėčiau?“ – šypsosi moteris.
Siuvo net ir vestuvines
Siūti jai yra didelis malonumas. Būdama paauglė to amato mokėsi privačiai pas gerą siuvėją. Siuvo ir saviems, ir svetimiems, net šeimos vyrus apsiūdavo nuo galvos iki kojų. Yra siuvusi ir puošnių vestuvinių suknelių.
Pirmąją siuvimo mašiną jai padovanojo brolis. Jos nebeturi, daiktas susidėvėjo, tad nusipirko naują, modernesnę, atsiūlėjančią zigzagu.
Siuvimas visą gyvenimą buvo tik pomėgis, iš jo duonos nesipelnė, tik šiek tiek prisidurdavo.
Siuva ji ir dabar, tik gerokai mažiau, dažniau drabužius pataiso.
Klienčių, prašančių proginių suknių, jau senokai nebėra. Nekaip apmokamą siuvėjo amatą nukonkuravo dėvėtų drabužių parduotuvės.
Gudrybė, kaip tarp drapanų nepasiklysti
Kelių atspalvių vyšniniai, mėlyni, žali, violetiniai, smėliniai, žydri, rožiniai, kreminiai, samaniniai, raštuoti ir vienspalviai, su įaustu blizgučiu, įmuštom rožėm, marginti lapais – akys nespėja lakstyti nuo vieno prie kito I.Šaduikytės rodomo drabužio.
„Medžiagos čia pigios, dažniausiai pirktos gabalais, o ne iš vientiso rietimo“, – paaiškina.
Kad taupiau būtų, yra pasisiuvusi keletą palaidinių, kurių priekis iš geros medžiagos, o nugara iš paprastesnės, juk dėvint po švarku jos nesimato.
Kai atsirado dėvėtų drabužių krautuvėlės, panevėžietė jose ieškodavo didelių dydžių drabužių iš įdomesnių audinių. Parsinešusi išsiardydavo ir pasisiūdavo ką nori pagal save.
„Kaip galėčiau skųstis, kad nėra kuo apsirengti, kai šitiek kostiumų kabo? Visi jie man gero dydžio“, – džiaugiasi ir nedaug besikeičiančia figūra.
Visoms ji gali duoti patarimą: nekaupkite spintose išaugtinių drabužių, tada ir nepasimesite jų gausoje.
Kiekvieno sekmadienio vakarą I.Šaduikytė eina į pamaldas Katedroje, tad kostiumėlio spalvą išsirenka pagal tos dienos nuotaiką.
Į parduotuvę nebėga bet kaip, būtinai puošiasi irgi švarku, tik mažiau šventišku.
Beveik visi jos turimi švarkai skiriasi tik spalva, o modeliai labai panašūs, nes siuvėja sau prisitaikė tai, kas labiausiai tinka pagal figūrą.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Jaunystėje I.Šaduikytė dažnai puošdavosi pačios pasisiūtu tautiniu kostiumu.
2. Skirtingų spalvų švarkus moteris rengtis pasirenka pagal nuotaiką.
3. I.Šaduikytė iš namų visad išeina pasipuošusi pačios siūtais apdarais.
4. Su puošniaisiais švarkais siuvėja dažniausiai eina į bažnyčią, kuklesnius velkasi keliaudama į parduotuvę.
A.Švelnos nuotraukos
