Džiaugiasi sulaukusi brolio
Panevėžyje sportuojantys jaunieji ukrainiečiai dviratininkai neslepia pasiilgę namų ir artimųjų, tačiau dabar atrodo labiau atsipalaidavę ir linksmesni nei per pirmą mūsų pokalbį balandžio pradžioje. Nuotaiką smarkiai pagerino pergalės kare su rusais.
Ukrainos dviračių treko rinktinės narė Ala Bileckaja pasigyrė išmokusi lietuviškai suskaičiuoti iki dešimt ir keletą parduotuvėje praverčiančių frazių. Vis dėlto labiausiai mergina džiaugiasi, kad Panevėžyje jau sportuoja jos jaunesnysis brolis Artiomas, taip pat perspektyvus dviratininkas.
Kaip anksčiau rašėme, kovo mėnesį bėgdami nuo karo Artiomas su savo draugu dviratininku buvo įstrigę rusų okupuotame miestelyje netoli Charkivo.
„Kol čia brolio nebuvo, labai liūdėjau, bijojau, kad nepavyks jo iš ten išvežti, mat kito berniuko mama pasakojo, kad rusai pristatę daug patikros punktų – nepraleis ar dar ką negero padarys. Laimei, mūsų kariai išvadavo miestelį ir jie galėjo išvykti“, – pasakojo A.Bileckaja.
Charkive berniukus pasitikę Alos pažįstami su krūva daiktų ir dviračiais įsodino į Lvivą važiuojantį traukinį. Ten juos savaitei priglaudė svetimi žmonės, paskui atvyko treneriai ir išsivežė pirma į Lenkiją, o iš ten – į Panevėžį.
Pradeda apie politiką – pokalbis nutrūksta
Tačiau Alos ir Artiomo tėvai tebėra rusų okupuotame Zaporižės srities Tokmako mieste.
Mergina teigė iš tėvų sužinojusi, kad po vadinamojo „referendumo“ aneksuotoje Zaporižės srityje rusai po Naujųjų ketina ukrainietiškus pasus pakeisti rusiškais, o vietoj grivinos įvesti rublį.
„Žinoma, niekas su tuo nesutinka ir nori išvykti, bet rusai neišleidžia arba išleidžia tik sumokėjus didžiulius pinigus. Mano tėvai tiek pinigų neturi. Dėl to labai jaudinuosi, tėvams irgi sunku psichologiškai. Tikiuosi, kad Ukrainos kariuomenė iki Naujųjų išvaduos tas teritorijas“, – kalbėjo A.Bileckaja.
Mergina pasidžiaugė, kad rusai bent jau neskriaudžia jos tėvų, tik porą kartų iškrėtė namus ieškodami ginklų. Sužinoję, kad Alos tėvas anksčiau yra dirbęs ekshumuojant per karą palaidotų vokiečių karių palaikus, rusai tikėjosi rasti kokį šautuvą. Aišku, nerado. Ala apgailestavo, kad pastaruoju metu jai vis sunkiau prisiskambinti tėvams, nes rusai blokuoja ryšį.
„Kai tik pradedame kalbėti apie politiką, pokalbis iškart nutrūksta, matyt, rusai klausosi, apie ką šnekame“, – sakė mergina.
Iš miestelio lėkė laukais
Alos brolio Artiomo tądien, kai susitikome su ukrainiečiais dviratininkais, arenoje nebuvo, nes jis treniruojasi su kita sportininkų grupe.
Užtat dviračio pedalus treke mynė Artiomo draugas Valentinas Vargarakinas, su kuriuo buvo įstrigę miestelyje netoli Charkivo. Iš bombarduojamo miesto abu vaikinus į savo namus tada parsivežė Valentino mama, tačiau greitai jų miestelį užėmė rusai, todėl jie nespėjo išvykti į šalies vakarus.
„Su Artiomu mūsų namuose gyvenome kelis mėnesius, buvo baisoka. Laukėme, kol viskas nurims, paskui negalėjome išvykti iš miestelio, nes buvo susprogdinti tiltai per upę, galop suradom apvažiavimą per laukus“, – prisiminė Valentinas.
Vaikinas patenkintas gyvenimo ir treniruočių sąlygomis Panevėžyje. Sportininkų bendrabutyje jis gavo atskirą kambarį, susidraugavo su lietuviais sportininkais.
Spalio pabaigoje Panevėžio arenoje vykusiame Lietuvos jaunių ir jaunučių dviračių treko čempionate Valentinas iškovojo 500 metrų sprinto lenktynių aukso medalį.
Varžybas nutraukdavo sirenos
Aukštaitijos sostinėje kaip namie jaučiasi Danylo Kiričenko. Vaikinas teigė, kad jau atvykęs į Panevėžį nuotoliniu būdu baigė dvyliktą klasę, o dabar Margaritos Rimkevičaitės profesinio rengimo centre mokosi kompiuterių tinklų derintojo specialybės.
Sportininkas nuolat susiskambina su į Lenkiją nuo karo pabėgusiais tėvais. Porą kartų mama su tėvu buvo atvykę į Panevėžį pasimatyti su sūnumi.
„Tėvams ramiau žinant, kad aš čia saugus, o man ramiau, kad jie gyvena saugioje šalyje. Visi norime grįžti namo, nors Charkive dabar pavojinga“, – kalbėjo Danylo.
Jų namas pačiame Charkivo centre kol kas nenukentėjo nuo bombų, nors kelios sprogo kone po langais.
Spalio gale grupė Panevėžyje sportuojančių ukrainiečių dviratininkų netgi buvo išvykę į Ukrainos čempionatą – jis vyko užnugaryje.
„Ukrainos žmonės jau priprato prie karo, jeigu taip galima sakyti. Ir per čempionatą Lvive porą kartų kaukė oro pavojaus sirenos, varžybas nutraukdavo ir visi eidavome į rūsį. Praėjus pavojui grįždavome į treką toliau lenktyniauti. Buvo nelengva“, – pasakojo D.Kiričenko.
Aplankė tėvus Lenkijoje
Charkivietis Vladislavas Denisenko teigė, kad jis dar labiau susidraugavo su lietuviais sportininkais, išmoko lietuviškai padėkoti, pasisveikinti.
Su kitais ukrainiečiais dviratininkais jis lankėsi Vilniuje, Kaune. Labiausiai jį nustebino tai, kad nedideliame Anykščių mieste visur zujo žmonės.
„Kasdien sekame naujienas iš Ukrainos. Kai mūsiškiai perėjo į puolimą ir pradėjo vyti rusus, visų mūsų nuotaika labai pagerėjo. Galbūt ir karas greičiau pasibaigs“, – vylėsi V.Denisenko.
Vaikinas sakė, kad nemažai jo pažįstamų su ginklais rankose gina Ukrainą nuo okupantų.
Sportininkas neslepia pasiilgstantis namų ir artimųjų. Kartą jau buvo nuvykęs aplankyti Lenkijoje įsikūrusių tėvų ir dviejų jaunesnių brolių. Šį mėnesį dar kartą juos aplankys.
Čempionate Lvive jis iškovojo net 4 aukso medalius. Vaikinas įsitikinęs, kad pergales atnešė sunkios treniruotės Panevėžio arenos treke.
Sulaukė žmonos ir dukterų
Ukrainiečių dviratininkų treneris Serhijus Telitsynas pasigyrė, kad varžybose Lvive jo auklėtiniai nuskynė visų rungčių čempionų laurus.
Aukštas vietas jo auklėtiniai užėmė ir kiek anksčiau įvairiuose Vokietijos ir Čekijos miestuose vykusiose varžybose, kuriose rungėsi pajėgūs Europos dviratininkai. „Manau, Panevėžio trekas mums buvo laiptas į dar didesnius laimėjimus“, – įsitikinęs treneris.
Pašnekovas sakė, kad detalių dviračiams anksčiau parūpindavo Lietuvos dviračių sporto federacija, o dabar patys gali nusipirkti už mūsų šalies Vyriausybės jiems skiriamus pinigus.
Sporto centro bendrabutyje S.Telitsynas gyvena nebe vienas: prieš kelis mėnesius į Panevėžį atvyko jo žmona Marija su dviem dukromis. Prieš tai jos buvo apsistojusios Lenkijos pasienyje – Bialystoke.
„Bendrabučio virtuvėje žmona mums ir dviratininkams gamina valgį, padeda ir treniruotėse, nes ji taip pat yra trenerė“, – sakė S.Telitsynas.
Dviratininkų trenerio ir jo žmonos 20-metė duktė Tania nuotoliniu būdu studijuoja viename Ukrainos universitete, o 13-metė Sofija mokosi kalbėti lietuviškai ir lanko vieną iš Panevėžio gimnazijų.
Išvyko trumpam prižiūrėti penkių jaunesnių brolių
S.Telitsynas sakė, kad dabar dviratininkams yra tarpsezonis, varžybos nevyksta, todėl daliai savo auklėtinių leido pakeliauti po Europą: vieniems pasižiūrėti lenktynių, kitiems aplankyti artimųjų.
Pas artimuosius išvyko ir Ukrainos dviračių sporto čempionas Michailas Jaroslavas Dudko.
„Jo motina nuo karo pabėgo į Lenkiją. Dabar ji su reikalais grįžo gimtinėn, o Michailas nuvyko į Lenkiją prižiūrėti savo penkių jaunesnių brolių“, – paaiškino treneris.
Jis neslėpė, kad nuolat girdi dviratininkų kalbas apie namų ilgesį ir greitesnę karo pabaigą. Tačiau visi supranta – to dar reikia sulaukti.
„Mes jums labai už viską dėkingi, bet buvimas svečiuose jau truputį slegia. Reikia turėti ir sąžinės“, – tarsi teisinosi aštuonis mėnesius Panevėžyje gyvenantis ir dirbantis treneris.
Vyras prisiminė, kaip visi kartu tiesiog sprogo iš džiaugsmo sužinoję, kad Ukrainos kariai pradėjo vyti rusus iš Charkivo srities ir vaduoti vieną po kito kaimus bei miestelius.
„Kasdien laukiame gerų naujienų iš Ukrainos, bet visą dieną nežiūrėsi televizoriaus ar interneto, reikia ir dirbti“, – sakė treneris.
Jis neslėpė nuolat besibaiminantis, kad Rusijos dujų šantažas ir gąsdinimai atomine bomba nesustabdytų Amerikos ir Europos šalių pagalbos jo kenčiančiai šaliai.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Ukrainos kariams išvadavus V.Vargarakino gimtąjį miestelį, vaikinas atvyko sportuoti į Panevėžį.
2. V.Denisenko jau spėjo pakeliauti po mūsų šalį bei išmoko lietuviškai padėkoti ir pasisveikinti.
3. A.Bileckaja džiaugiasi sulaukusi brolio, tačiau nerimauja dėl okupuotoje gimtinėje likusių tėvų.
4. D.Kiričenko Panevėžyje ne tik sportuoja, bet ir mokosi kompiuterininko specialybės.
5. Treniruotės Panevėžio arenos treke ukrainiečiams dviratininkams jau dabar atneša saldžių pergalių.
A.Švelnos nuotraukos
