„Sveikas. Patekom Pokrovske į apšaudymą, visi gyvi, tik aš praradau koją. Iki, nebegaliu kalbėti, seselė liepia atiduoti telefoną“, – tokį sakinį telefonu išgirdęs apmiriau ir puoliau skambinti kitiems keturiems lietuviams savanoriams, su kuriais prieš dieną mačiausi Charkive.

Nervinausi, nes jų telefonai tylėjo. Po kiek laiko visgi vienam pavyko prisiskambinti. Šis paprašė apie įvykį informacijos neviešinti nei socialiniuose tinkluose, nei žiniasklaidai, nes tai gali pakenkti artimųjų sveikatai. Tuo pačiu patvirtino, kad vienam iš jų skubiai buvo operuojama koja, antram skeveldra nesunkiai sužeidė delną, kiti yra apsvaigę bei apkurtę nuo sprogimo.

„Mirties šmėkla aplenkė mane praėjus vos trims dienoms nuo gimtadienio, taip jau sutapo, kad pastaruosius tris gimtadienius sutikau Ukrainoje“, – sakė vienas iš penkių lietuvių savanorių, gulinčių Dnipro ligoninėje.

Rusams apšaudžius Pokrovsko miestą Donecko regione, žuvo penki civiliai, o tarp 60 sužeistųjų buvo penki mūsų tautiečiai. Nelaimę atnešė dvi galingos „Iskander“ raketos.

Lemtingas bombos sprogimas

Per antrą sprogimą nukentėjo vien lietuviai, tuo metu nuošalioje vietoje krovę vaistus bei kitus daiktus, atvežtus kariškiams. Pirmas sprogimas įvyko pusvalandžiu anksčiau ir arčiau gyvenamųjų namų, todėl pasėjo daugybę aukų.

„Iš mūsų nieko nebūtų likę, jei ne mūrinė siena, už kurios bomba ir sprogo. Kai išgirdome siaubingą griausmą, akimirksniu visi kritome ant žemės, į krūmų šakas susibraižydami veidus ir rankas. Ausyse spengė, jaučiausi apkurtęs, aplink tiršti juodi dūmai. Apsigraibiau savo kūną – sveikas, tik ant rankos keli kraujo lašeliai. Pradėjome šaukti vienas kito vardus, visi atsiliepė, o kai išgirdome balsą: „Koja, mano koja“, supuolėm jo gelbėti“, – tęsė pasakojimą bičiulis.

Jam skeveldra pataikė į delną, tačiau sausgyslių nepažeidė ir po operacijos sugis. Tačiau kitam bendram bičiuliui nepasisekė – skeveldra taip sužalojo koją, jog ją teko amputuoti.

Skubiai uždėję varžtį draugai lietuviai sulankstyta, be langų, tačiau veikiančia mašina jį nugabeno į ligoninę, kur ir buvo atlikta amputacija. Kitiems buvo atlikti rentgeno tyrimai, patvirtinę, kad į plaučius pateko kenksmingų parako dulkių.

Be to, visiems buvo nustatyta ir nedidelio laipsnio kontūzija, todėl kariniu šarvuotu automobiliu lietuvius buvo nutarta pervežti į saugesnę ir geresnę ligoninę Dnipre.

Lietuviai paramą veš ir toliau

Dieną prieš tragediją su visu penketu trumpam buvau susitikęs Charkive, jie perdavė iš Lietuvos radijo man įduotus šalmą, neperšaunamą liemenę, vaistinėlę bei kitas apsaugos priemones. Šnekučiavomės labai trumpai, nes jų laukė tolimas kelias link Donecko.

Su dviem penketuko nariais mačiausi pirmąkart, o vieną pažinojau neblogai, nes keletą kartų drauge vykome daryti reportažų iš kaimų, į kuriuos atlėkė gausias mirtis pasėjusios bombos. Abu buvome ypač sukrėsti vienoje gyvenvietėje, kurioje „Iskander“ bomba užmušė pusšimtį žmonių – niekuo su karu nesusijusių civilių.

Su dviem penketuko nariais mačiausi pirmą sykį, nors telefonu buvome kalbėję ne kartą. Su kojos netekusiu pusamžiu vyriškiu susipažinau Charkive prieš pusantro mėnesio, kai su savanoriais buvo kariams atvežęs paramą.

Tada su juo bei dar dviem lietuviais apsilankėme vienoje pafrontės gyvenvietėje, kurios vadovai pasidalijo idėja įrengti specialias slaptas patalpas, kuriose pailsėti iš fronto atvykę kovotojai galėtų išsimaudyti bei išsiskalbti drabužius. Ši idėja labai patiko koją praradusiam vyriškiui, jis apsiėmė Lietuvoje surinkti lėšų penkioms skalbimo mašinoms. Po to su juo kas kelias dienas susiskambindavome.

Dar geriau pažinojau į delną sužeistą savanorį. Su juo ne kartą drauge vykome į įvairias vietoves aprašyti rusų niekšybių. Sugijus rankai jis pažadėjo vėl atvykti, o paramą ukrainiečiams toliau vežti yra pasiryžę ir kiti ligoninėn patekę lietuviai.

Į Ukrainą vyks ir su protezu

„Nemanyk, kad koją praradęs aš čionai nebevyksiu. Kai sugis ir susigyvensiu su protezu, vėl sėsiu į mašiną ir lėksiu pas karius. Tu juk žinai mano šeimos istoriją – po to, ką iš sovietų karių teko patirti Antrojo pasaulinio karo metu ir pokariu, visada jaučiau Maskvai neapykantą, o kai rusai 2022 metais ėmė veržtis link Kyjivo supratau, kad atėjo laikas veikti. Tapau vieno pabėgėlių centro aktyvistu, vėliau ėmiau rinkti paramą, o dar vėliau pats ėmiau ją vežti“, – taip Dnipro ligoninėje kalbėjo sužeistasis.

Keturi tautiečiai Donecke buvo paguldyti į vieną palatą, jiems buvo statomos lašinės, leidžiami specialūs vaistai. Po kelių dienų jų būklė pagerėjo, buvo leista išeiti į lauką, todėl lietuviai atsisakė siūlymo pasilikti dviem savaitėms ir susiruošė kariškių sutaisytomis dviem mašinomis grįžti į Lietuvą.

Su kojos netekusiu bičiuliu pirmą dieną bendrauti pavyko labai neilgai, nes jam nuolat buvo leidžiami skausmą malšinantys ir raminamieji vaistai, tad trumpai prabudęs po keliolikos minučių vėl imdavo snūduriuoti. Nupirktų ir atneštų abrikosų, kurie čia ypač sultingi ir skanūs, atsisakė pasakęs, kad šiomis dienomis neturi apetito niekam.

Informacijos prašė neviešinti

Vyriškis, kaip ir kiti keturi čia gulintys tautiečiai, prašė nepasakoti įvykio smulkmenų ir neatskleisti pavardžių tol, kol negrįš į tėvynę. Savo partnerei sakė paskambinęs ir pranešęs, prašęs nesisieloti. Pranešė ir broliui, tačiau šio prašė neprasitarti ir nuo žinių apie jį ištikusią nelaimę saugoti senyvą ligotą mamą.

Bičiuliui užmigus suspausta širdimi pažvelgiau ir į kitus tris ligonius. Šalia lietuvio gulintis irgi nebeturėjo kojos: ji buvo nupjauta žemiau kelio. Priešais gulintis kitas karys užsienietis turėjo visas sveikas galūnes, tačiau jam skeveldros perskrodė sėdmenis. Trečio kario būsena buvo pati sunkiausia – jis buvo tiek apibintuotas, kad nesimatė nei akių, nei burnos.

Užklausta seselė paaiškino, kad kariui buvo sukelta dirbtinė koma tam, kad organizmas po sunkių sužeidimų ir operacijų pailsėtų.

Skyriaus vedėjas Anatolijus Galuščakas pasakė, jog į mikrofoną negali komentuoti lietuvio būklės, nes ligoninės vadovybė draudžia teikti informaciją. Tačiau atsisveikindamas profesorius tarė: „Jis pas mus buvo atvežtas po amputacijos, atliktos Pokrovske. Operacija atlikta gerai, jokių komplikacijų nėra, gyja gerai, nesisielokit.“

Kojos netekęs bičiulis po to buvo pervežtas į ligoninę Kyjive, iš kur parsigabens Lietuvos medikai.

Kiti savanoriai sprogimo išvengė

Pažadą neteikti žiniasklaidai jokios skubios informacijos tesėjau, nors keli kiti žurnalistai nukentėjusiųjų prašymą neviešinti įvykio ignoravo. Socialiniuose tinkluose ir uždarose diskusijų grupėse buvo paviešintos ir nukentėjusių asmenų pavardės, kilo diskusijos, ar ne per daug savanoriai rizikavo vykdami į Pokrovską, mat šia fronto kryptimi rusai puola bene aršiausiai.

Nukentėjusieji teigia, kad visus savo veiksmus derino su vietos kariškiais, į Pokrovską vyko gavę informaciją, kad yra saugu, tačiau priminė, jog kare gali atsitikti bet kas. Penketukas teigia ir toliau ketinantis vykti į Ukrainą, o apie visas įvykio detales savanoriai žada papasakoti grįžę į Lietuvą.

Tomis dienomis Charkive labai pasisekė ir kitiems trims lietuviams savanoriams. Jie apsigyveno viešbutyje, šalia kurio perėjoje sprogusi bomba užmušė praeivį ir jauną merginą troleibuso stotelėje, sužeidė 42 civilius. Lietuviai kaip tik tuo metu buvo suplanavę susitikimą prie viešbučio, tačiau užtruko pas tautietį karį pafrontėje.

Prierašai po nuotraukomis:

1. Sankryžoje degant raudonam šviesoforo signalui sustojusių mašinų vairuotojai buvo sunkiai sužeisti, nes sprogo atskridusi bomba.

2. Šiam vaikinui pasisekė, stiklo šukės akies nepažeidė.

3. Jauną merginą bombos skeveldros Charkive pražudė troleibuso stotelėje.

E.Butrimo nuotraukos