Tokį namą išvydo Zikarai
„Myliu Zikarą ir jo namus“, – prisipažino Juozo Zikaro name-muziejuje dirbanti Rasa Ruibienė.
Šis namas Kaune, Žaliakalnyje, ant skardžio, yra Nacionalinio M.K.Čiurlionio dailės muziejaus padalinys. Nuo jo atsiveria nuostabi panorama į Kauno senamiestį, raudonus stogus, bažnyčių bokštus.
Kaip tik šiuo metu muziejus kviečia architektūra besižavinčius lankytojus. Tai išskirtinė proga pamatyti namą tokį, kokį 1932 metais jį išvydo Panevėžio rajone, Paliukuose, gimęs profesionaliosios skulptūros pradininkas J.Zikaras ir jo šeima: žmona Anelė Tūbelytė-Zikarienė bei keturi vaikai.
Pasakojama, kad J.Zikaras visai nenorėjo palikti Panevėžio, bet apsigalvojo pamatęs Kaune šią nuostabią vietą.
Namas – vaikų džiaugsmui
R.Ruibienė pasakojo, kad muziejaus medinis namas iš išorės buvo beveik neremontuotas, tad kildavo ir neramių minčių, ar tik jis nesugrius.
Užtat paskelbiant šiuos metus J.Zikaro metais, buvo atlikta namo restauracija.
Kol kas į muziejų negrąžinti baldai ir daiktai, todėl kaip ant delno – autentiškos detalės: langinės, langų elementai, rankenėlės, į sieną įleistos stumdomos durys, krosnys, ornamentuotos ventiliacijos angos. Stengtasi išsaugoti ir slenksčius, grindų dangą.
Baigiantis šiam mėnesiui muziejus vėl užsidarys, o lankytojus jau kvies su grąžinta ekspozicija. Bet tuomet daugelis iš šių detalių tiesiog pasislėps.
Kol kas galima erdviai pavaikščioti po namą viduje ir įsitikinti, kad jis buvo įrengtas vaikų džiaugsmui. Juk kas smagesnio gali būti keturiems išdykėliams nei šėlti ir vienas kitą vaikyti ratu neatsitrenkiant į sieną.
Sutiko už visus atkentėti
R.Ruibienė prisiminė, kaip ji pati pirmą sykį peržengė Zikarų namų slenkstį.
Skulptoriaus dukra Alytė Zikaraitė pirmame namo aukšte, tėvo dirbtuvėje, buvo įrengusi tėvo darbams skirtą nedidelį pusiau slaptą muziejų. Daugiau nei prieš du dešimtmečius ji parašė testamentą, kad po jųdviejų su vyru Jonu Misurevičiumi mirties visa tai palieka M.K.Čiurlionio muziejui.
„Buvo taip. Mane iškviečia muziejaus direktorius ir sako: „Eik ir pažiūrėk, kas per ekspozicija. Girdėjome, kad toji Zikaraitė labai aštraus charakterio.“ Sutikau už visus atkentėti“, – juokėsi R.Ruibienė.
Bet paaiškėjo, kad A.Zikaraitė – tiesiog puiki. Tiesa, ironiška, netgi sarkastiška, bet ne kitų atžvilgiu, o savo.
„Išoriškai atrodė paprasta, bet sieloje – gili inteligencija. Niekuomet nesu pasijutusi jos pažeminta“, – prisiminė muziejininkė.
Vaikus būtų nuo pavadžio paleidęs
Muziejus buvo atidarytas prieš du dešimtmečius lapkritį, J.Zikaro 120-ųjų metinių proga.
Jau tuomet R.Ruibienė žavėjosi J.Zikaro darbais: „Laisvės“, „Knygnešio“ skulptūromis, pirmosiomis lietuviškomis monetomis, Jono Basanavičiaus, Simono Daukanto, Vinco Kudirkos, Antano Smetonos, Jono Šliūpo portretiniais biustais, bareljefais, buvo skaičiusi jo mokinių, bičiulių prisiminimų.
Pastarieji pasakojo, kad savo mokiniams J.Zikaras pirkdavo maisto ir drabužių, vesdavosi namo pavalgyti. Jis sakydavo, kad talento nesuteiks, bet išmokys dirbti.
Užtat R.Ruibienei labai knietėjo sužinoti, o koks gi jis buvo tėvas?
„Ji atsakė, kad šeimos tėvu buvo Zikarienė. Tai ji padūkusius vaikus imdavo į nagą. O Zikaras buvo šeimos motina – daug leidžiantis, atleidžiantis“, – skulptoriaus dukters pasakojimus prisiminė R.Ruibienė.
Ji šypsojosi, kad J.Zikaras savo išlepintus ir padūkusius vaikus būtų visai nuo pavadžio paleidęs.
Tautą apgins tik patys
Bet keletu klausimų J.Zikaras turėjo itin tvirtą stuburą, vienas jų – tai tautiškumas. Auklėjo vaikus šalies patriotais, bet jokiu būdu ne nacionalistais.
Šiuos žodžius R.Ruibienė paprašė A.Zikaraitę paaiškinti tiksliau.
A.Zikaraitė jai papasakojo, kaip kartą tėvas susisodino ketvertuką valgomajame ir pasakė norintis labai rimtai pasikalbėti. Prašė, kad jį išgirstų.
„Savo krauju auklėjau jus ne tam, kad negerbtumėte savo tautos“, – tarė skulptorius.
Sūnūs net nuo kėdžių pašoko gindami, kad tautą myli, ja didžiuojasi. J.Zikaras atsakė, kad taip nėra, kol žmogus nepagarbiai šneka apie kitas tautas. Didi tauta kitų nemenkina.
„Jei savo tautą mylite, tai kitų žmonių nežeminsite tautiniu pagrindu. Ir nelinksėsite galvomis, jeigu jus žemins. Nes niekas tautos neapgins, išskyrus jus – savo pačių tinkamu elgesiu“, – taip vaikus mokė J.Zikaras.
Pusantros valandos – kaip nieko
O kuo labiausiai domisi muziejų lankantys vaikai ir suaugusieji, kuo skiriasi jos pasakojimai?
„Pasiteirauju, kiek laiko nusiteikę manęs klausytis. Ekskursijai skirtos 45 minutės, bet pusantros valandos – kaip nieko, prabėga nepastebėjus“, – šypsojosi R.Ruibienė.
Mat baigusi savo pasakojimą išgirsta daugybę klausimų.
Tuo patikėti lengva ir korespondentei – nesinori, kad pasakojimas baigtųsi. Taip ekspresyviai, šiltai charizmatiškoji R.Ruibienė pasisakė apie J.Zikarą ir Lino Mikutos dokumentiniame filme „Laisvės paminklo kūrėjas Juozas Zikaras“.
R.Ruibienė sutiko, kad stengiasi kuo jausmingiau atskleisti skulptoriaus gyvenimą ir darbus.
„Galima būtų pasakoti ir valdiškai. O valdiško žmogaus ko klausi? Tokios ekskursijos vadinasi „tik greičiau namo“, – juokėsi.
Ji sakė per 40 metų, kai dirba muziejininke, gal tik porą kartų labai jau greitai pabaigė ekskursiją.
Įsitikina, ar tik nemiega
Su vaikais R.Ruibienė kalba apie džiaugsmingesnius skulptoriaus gyvenimo momentus. Tylenius pakalbina, įsitikina, ar jie nedrąsūs, ar miega atmerktomis akimis.
„Pasitaiko ir tokių vaikų, kad patys čiauška, tik klausykis“, – šypsojosi.
Viena iš atrakcijų – įvesta tradicija pavaišinti mylimus svečius arbata su sausainiais. Vaišinami visi, nes kiekvienas mylimas. Mažiesiems lankytojams tai itin patinka.
Muziejininkai vaišina A.Zikarienės mėgtu skanumynu iš Peterburgo laikų – duona su medumi ir graikiniu riešutėliu.
Suaugusieji, muziejuje besilankantys ne pirmą sykį, patys ėmė nešti lauktuvių – medaus ar arbatžolių.
„Tai simboliška, nes ir Zikarai buvo besidalijantys. Ypač Zikaras nepraeidavo pro verkiantį žmogų, alkaną vaiką. Dėl to Zikarienė ir supykdavo, bet susitaikė – jos širdis buvo tokia pat dosni“, – kalbėjo R.Ruibienė.
Nešte į vakarušką
Suaugusiesiems R.Ruibienė daugiau kalba apie skulptoriaus išgyventus sunkumus.
„Gyvenimas Zikarą, oi kaip šlifavo. Iš septynių vaikų jis vienas išgyveno, bet toks pasiutęs! Tiems, kas dejuoja, kad sunku, noriu atmerkti akis: didžiuliame varge užaugęs Zikaras išsiugdė ne tik pagarbą kitiems, bet ir savigarbą“, – kalbėjo.
Jo humoro jausmas buvo ypatingas.
R.Ruibienė pasakojo, kad J.Zikaras mokėjo griežti smuikeliu. Bernai į vakarušką jį nešte nunešdavo, kad batų neišsipurvintų – tokia buvo jo sąlyga.
Padėjęs smuikelį, J.Zikaras norėdavo pašokti, bet šokti jam velniškai nesisekė. Numindydavo merginoms kojas. Jos tai žinojo, žinojo ir pats J.Zikaras.
Jis savo dukrai pasakojo, kaip kartą eina poros šokiui susirasti ir mato: tokia graži mergaitė, betgi nenori, kad kojas mindytų. Bėgtų slėptis, bet per vėlu.
J.Zikaras prieina, pabučiuoja ranką ir klausia, ar galėtų pašokdinti jos kaimynę. Mergaitė sutrikusi: kaimynės išsilakstė. J.Zikaras paima kėdę ir ima su ja šokti.
Juk kėdei kojų nenumindysi!
Viską pasako skulptoriaus darbai
Paklausta, ar tik J.Zikaro neidealizuoja, R.Ruibienė atsakė, kad tobulų žmonių nėra. Susipykdavo su žmona, bet – tik tarpusavyje. Viešai nėra vienas kito pažeminę.
„Net Zikaraitė, šiaip jau reikli kitiems, apie tėvą nė vieno blogo žodžio nėra pasakiusi“, – tikino muziejininkė.
Ji tęsė, kad viską pasako J.Zikaro darbai, įkvepiantys laisvei ir lietuvybei, jo mokiniai, bičiuliai.
„Ar kalbėdamas apie „Knygnešio“ skulptūrą idealizuoji autorių? Juk knygnešių dėka išsaugojome raštą. O žymių žmonių biustai – kas pasakys, kad jie nesvarbūs?“ – kalbėjo muziejininkė.
Jos manymu, „Laisvės“ skulptūrai kurti J.Zikaras buvo pats tinkamiausias ne tik dėl to, kad buvo pirmasis profesionalus skulptorius, bet ir dėl to, kad lietuvybė jam buvo svarbi kaip oras.
Pro plyšį į mamos veidą
R.Ruibienė prisiminė, kad „Laisvės“ skulptūros sovietinė valdžia nedrįso viešai griauti, nes ji neturėjo jokio antisovietinio simbolio. Tiesiog mergaitė su plazdančia suknele ir vėliava rankoje.
Todėl 1950 metų liepą prieš pat dainų šventę skulptūrą apkalė lentomis. Tikino, kad ji bus tiktai valoma.
„Veideliui pozavo Zikaro mokinė Marija Ramanauskaitė. Jos vyras atvesdavo sūnų Kęstutį Statkevičių ir sakydavo: pažiūrėk pro plyšį į brangų mamos veidą. Nes kai nuims lentas, nebebus skulptūros“, – pasakojo R.Ruibienė.
Taip ir atsitiko. Vieną naktį „Laisvė“ buvo nugriauta, pjedestalas susprogdintas ir ištemptas ekskavatoriais.
„Tai buvo žiaurus griovimas. „Laisvė“ išlieta Berlyne, bet ir tai skilo per liemenę, grandinę, vėliavos kotą“, – kalbėjo muziejininkė.
16 metų mūsų „Laisvė“ buvo paslėpta Karo muziejaus rūsiuose.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Namas, kuriame gyveno skulptorius su šeima, sulaukė restauracijos. J.Zikaro namų-muziejaus nuotr.
2. Mažiems smalsuoliams leidžiama paliesti kokią skulptūrėlę.
3. Vaizdas į senamiestį kadaise pakerėjo J.Zikarą.
4. Zikarus sujungė laisvės dvasia. Tautiškumo idėjas jie perdavė savo keturiems vaikams.
"Panevėžio kraštas", 2021 05 26
