Stebi atidžiu žvilgsniu

„Smagiausia, kai į pamokas ateina vyresnieji mokiniai ir aš nebeturiu ką veikti. Per kelerius metus jie būna jau visko išmokyti ir dirba savarankiškai“, – džiaugėsi keramikė Nerutė Čiukšienė.

Kūrėja gyvena Pasvalyje, bet sovietmečiu net 15 metų važinėjo sausakimšu autobusu vaikų mokyti į Panevėžį. Dabar ji Pasvalio muzikos mokykloje dėsto dailės programą.

Pašnekovė priduria, kad jos patarimų prireikia ir vyresniems vaikams. Atidus jos žvilgsnis turi pastebėti mokinių klaidas.

Pavyzdžiui, jei ugdytinis pamirš, kad molio skulptūrėlės turi būti tuščiavidurės, o mokytoja to nepastebės, vėliau lauks nusivylimas. Mat krosnyje degami darbai greičiausiai sprogs.

„Išimtume tik šiukšlių krūvą. Gaila būtų molio, elektros ir vaiko darbo“, – aiškino keramikė.

Jai yra tekę raminti mokinį, supainiojusį glazūras. Mat balta glazūra ir yra balta, bet iki degimo taip pat atrodo ir raudona spalva. Berniukas nuglazūravo žmogučio veidą neperskaitęs užrašų, o kai iš krosnies ištraukė darbą – veidas buvo visas raudonas!

Teko svarstyti, gal žmogeliui veidą nugairino šaltis, pūga ar vėjas.

Išdalija molio gabaliukus

N.Čiukšienė aiškina, kad vaikus išmokyti pagrindinių pradmenų – svarbus darbas.

Mums lankantis mokykloje, į klasę suguža moksleiviai, sėda į suolus. Mokytoja ima paruošto molio gabalą ir viela jį raižo į dalis. Kiek-vienas mokinukas gauna savo dalį.

Šįkart užduotis – nulipdyti Kalėdų Senelį arba nykštuką.

Ji atlaužia trečdalį vieno molio gabaliuko – tokius pat gabaliukus delnais pagniaužę ir kočėlais iškočioję mokiniai lipdys savo kuriamo personažo švarką arba paltą.

Prie jo klijuos galvą, vėlgi – būtinai tuščiavidurę, dės kepurę. Dar – kojas ir kitus atributus: maišą, sagas, batus... Geriau, jeigu nykštukas sėdės, antraip plonos kojytės gali neatlaikyti svorio.

Klasėje – jaukus darbinis šurmulys su vaikiškais pajuokavimais. Mokytoja patikrina, ar lipdomo personažo šonai ne per stori, ar ne per ploni, ar detalės gerai suklijuotos.

Lipdyti puodus – kankynė

Klasėje ant suolo sudėti ir kiti, taip pat dar neišdegti vyresnių vaikų sukurti darbai. Juos N.Čiukšienės mokiniai lipdė Mariaus Katiliškio viešojoje bibliotekoje klausydamiesi kraštietės poetės Agnės Žagrakalytės skaitomų eilėraščių.

Per šį susitikimą A.Žagrakalytė mokiniams papasakojo, kad pati sėmėsi keramikos paslapčių pas jų mokytoją. Rašytoja gėrėjosi gražiausių atspalvių glazūromis, nes jos laikais dominavo tik dvi spalvos – žalia ir mėlyna.

N.Čiukšienė sakė, kad į biblioteką kviečiami mažesnieji moksleiviai iškart sutiko.

„Mažesnieji labai aktyvūs, juos net pristabdyti reikia. O paaugliai, toks jų amžius, bijo persistengti“, – juokaudama lygino keramikė.

Pašnekovė šypsojosi, kad ji pati mokydamasi Panevėžio dailės mokykloje keramikos visai nemėgo. Jai nepatiko užduotys – atrodė tokios neįdomios!

O ir vėliau Dailės institute kankynė būdavo, kai reikėjo lipdyti puodus.

„Dėstytoja man įkalė į galvą, kad puodas yra puodas – nieko įdomaus. Užtat antrame kurse, kai reikėjo nulipdyti servizą, iš to neįdomumo padariau net du, mat buvau labai darbšti“, – prisiminė pašnekovė.

Moterys vien mėlynakės

N.Čiukšienė visoje šalyje garsėja savo keraminiais kūriniais. Bet kada jų pamatyti galima Panevėžio dailės galerijoje, Gabrielės Petkevičaitės-Bitės bibliotekoje, prie menininkės namų.

Keramikei nepatinka darbuose atspindėti blogį, skausmą, liūdesį. Nekuria tamsių, o tuo labiau juodų darbų.

„Ir kūryboje, ir gyvenime noriu, kad viskas būtų šviesu ir gražu. Pavaizduoti blogį man greičiausiai net nepavyktų“, – šypsojosi pašnekovė.

Bet argi nereikia atpažinti ir perteikti blogio? Kaip kitaip su juo kovoti?

To paklausta, N.Čiukšienė pripažino, kad kasdienybėje visko pasitaiko, bet ji vengia nemalonių situacijų, pykčių ar skausmingų, liūdnų temų. Dažniausi kūriniai – tai mėlynakės moterys, gyvūnai, angelai, šviečiančios skulptūros.

Kodėl moterys – tik mėlynakės? To pasiteiravus, kūrėja ir pati nustebo – savaime taip išeina, niekad nėra pagalvojusi.

Nesiryžo išskirti liūtų

„Viena boba vienaip, kita kitaip“, – tokios kritikos yra girdėjusi iš kolegos. Bet negi dėl to suksi galvą, tuo labiau kad kūrinius vertina ir užsieniečiai.

Tarptautiniuose simpoziumuose N.Čiukšienei krito į akis, kad užsieniečiai menininkai kur kas mieliau ir atviriau vieni kitiems rodo savo darbus, pasakoja apie idėjas ir darbo technikas, nesibaimina konkurencijos ar plagiato.

„Jokiame universitete tiek neišmoksi ir patirties negausi kaip simpoziumuose“, – įsitikinusi menininkė.

Paklausta apie savo išskirtinius darbus, N.Čiukšienė paminėjo „Saulės zuikučių gaudymą“. Tai – trys didžiulės žuvys su veidrodėliais ant metalinių kojelių. Iš tiesų tai moterys, o gavo žuvų pavidalą dėl formų panašumo. Juk žuvies uodega šiek tiek primena sijoną?

Keramikė ieškojo kuo gražesnių metalinių rėmelių veidrodėliams, tokius rado dviračių parduotuvėje. Bet dabar pašnekovė liūdnokai pajuokavo, kad reikėjo ieškoti ne veidrodžių, o nosinių įsivaizduojamoms ašaroms nubraukti. Mat viena iš trijų žuvų po simpoziumo liko Dailės galerijoje.

Toks pat išsiskyrimas grėsė ir N.Čiukšienės moliniams liūtams.

„Vieną ketinau dovanoti miestui. Bet kaip juos, taip susidraugavusius, išskirti? Na, ir palikau abu. Nesigailiu dėl to, nes būčiau pastačiusi savo kieme, kur gatvele praeina tik vienas kitas žmogelis“, – nesigailėjo pašnekovė.

Pabrėžia vardo pirmąją raidę

Moterų figūrėles galima iš vidaus apšviesti žvake ar lempa, nes lipdinys – tarsi kruopščiai sunertas nėrinys. Taigi ne veltui tėvai jai davė vardą, kurio šaknis asocijuojasi su nėriniais?

N.Čiukšienė prisiminė, kad Dailės mokykloje ją vadino Neringa, nes mokytojai nusprendė, kad negali būti tokio Nerutės vardo. Vėliau studijuojant Dailės institute kai kas ją vadino Nerute, o kai kas – Neringa.

Vardas išties retas. Pradinių klasių mokytoja dirbusi jos mama turėjo šaunią mokinę Nerutę. Mergaitė jai labai patiko ir jos vardu pavadino dukrą.

„Kai manęs nepažįstantiems žmonėms reikia užrašyti mano vardą, nuolat painioja su Verute. Atsibodo, kad nuolat painioja, todėl iš karto pabrėžiu „N“ raidę“, – šypsojosi pašnekovė.

O panevėžietė poetė Elvyra Pažemeckaitė yra labai gražiai aprašiusi jos vardą, jo kilmę lygindama su nėriniais.

„Ar pliką bobą esi piešusi?“

Mokydamasi Panevėžyje, N.Čiukšienė svajojo studijuoti tapybą. Bet menininkas Vilius Puronas kartą ją susitikęs pasiteiravo, kur ketina stoti.

Išgirdęs, kad svajoja apie tapybą, uždavė tiesmuką, bet labai taiklų klausimą: „Ar pliką bobą esi piešusi?“

„Iš kur aš būsiu ją piešusi? Išvis nebuvau piešusi jokio gyvo modelio“, – prisimindama šypsojosi N.Čiukšienė.

V.Puronas buvo visiškai teisus – per stojamuosius būtų reikėję piešti aktą, o ji net nebuvo bandžiusi.

Į Dailės institutą N.Čiukšienė įstojo iš trečio karto, bet tuomet jau buvo pamėgusi keramiką. Mat per stojamuosius vaikščiodavo po dirbtuves ir matė, kaip studentai dirba.

Tais laikais mokytis keramikos priimdavo vos keletą gabiausių, į vieną vietą pretenduodavo po 12–14 jaunuolių. Dar daugiau norėjo tapti drabužių modeliuotojais – daugiau nei 20 varžydavosi dėl vietos.

„Po pirmųjų nesėkmingų kartų per stojamuosius jaučiau didžiulį nerimą, o Dieve, jeigu ir vėl nepavyks? Bet tuomet ausyse suskambėdavo mokytojo Kazimiero Naruševičiaus padrąsinimai, kad esu gabi ir kad man pavyks“, – kalbėjo pašnekovė.

Į valgyklą – prasegtu chalatu

Studijuojant nemaloniai nuskambėdavo grasinimai studentams, kad, jei ką, bus išmesti. Bet gal viskas tik į gera – pirmakursiai tinginiauti tiesiog bijojo.

O tuomet N.Čiukšienei teko išmokti tapyti ir aktus. Pozuoti ateidavo gražūs, sportuojantys vaikinai ir merginos.

Ar sovietmečiu buvo jauku apžiūrinėti nuogą kūną? To pasiteiravus, N.Čiukšienė patikino, kad į pozuotojus studentai žvelgdavo kaip į modelius, o ir pastarieji visai nesivaržydavo.

„Būdavo, kad pozuojanti mergina ateina į valgyklą prasegtu chalatu“, – juokėsi pašnekovė.

Bet krūvis buvo didelis, o dėstytojai keisdavosi. Pripranti prie vieno dėstytojo darbo stiliaus, reikalavimų, o, žiūrėk, ateina kitas.

Autobusas įgriso iki gyvo kaulo

Po studijų N.Čiukšienė su taip pat panevėžiečiu vyru Vytautu apsigyveno Pasvalyje. Tikėjosi, kad tai tik laikina gyvenimo stotelė, bet įsikūrė name prie upės, įsirengė pavėsinę, dirbtuves.

Bet darbas buvo Panevėžyje, o važinėti tekdavo sausakimšu autobusu.

Sovietmečiu žmonės daug kur važinėjo, tikėdamiesi gauti nusipirkti dešros ar kiaušinių. Suspausta lyg silkių statinėje, N.Čiukšienė iš autobuso išlipdavo šlapia. Iki mokyklos reikėdavo pereiti parkelį.

Kaip tik todėl N.Čiukšienė dažnai peršaldavo, susirgdavo. Iš mokyklos vadovo išgirdusi pastabą, kodėl taip dažnai serga, moteris jautėsi nepelnytai įskaudinta. Negi kas nors savo noru serga?

O ir pertraukos tarp pamokų buvo tikras laiko gaišimas. Po 15 metų važinėjimo N.Čiukšienei pasiūlė vadovauti Pasvalio muzikos mokyklos Dailės skyriui.

„Važinėti autobusu buvo įgrisę iki gyvo kaulo, tad iš karto sutikau“, – kalbėjo keramikė.

Dabar skyriaus nebėra, likusi dailės programa.

Duženas ištraukė grėbliu

N.Čiukšienė pasakojo, kad iš pradžių gyvenimas nebuvo toks ramus. Dar nebuvo savo teritorijos aptvėrę tvora, o kieme pastatė keletą darbų.

Kartą netoliese kompanija kažką šventė, eidami pro šalį niekdariai pamatė tris molines moteris. Vieną jų parvertė, kitą sudaužė, o trečią nunešė į upę ir įmetė į vandenį.

„Turėk tu man tiek įtūžio ar pykčio, sveikatos, noro, kad nuvilktum apie 50 kilogramų sveriantį daiktą“, – stebėjosi kūrėja.

Atvažiavę policininkai nusprendė, kad skulptūrą kažkas pavogė, o šeimininkę išbarė.

„Ką jūs galvojate? Gal gyvenate Vokietijoje, Olandijoje? Pristatote kieme skulptūrų, o tvoros – ne“, – mokino ją pareigūnai.

Kad trečioji skulptūra upėje, prie kranto, pranešė kaimynas. Jis su šunimi vaikštinėjo paupiu ir pamatė duženas. Tuomet su V.Čiukšiu grėbliu ištraukė kūrinio dalis.

N.Čiukšienei buvo labai apmaudu dėl vandalų poelgio.

Ji nufotografavo duženas, o parodoje šias nuotraukas eksponavo po stiklu kartu su išlikusia trečiąja skulptūra.

Menininko žinia jums

Mano nuotaika – tai ir molinės moters nuotaika

Vienas brangiausių man darbų – „Liepos“ skulptūra. Tokį pavadinimą ji gavo dėl to, kad simpoziumas vyko prieš 25 metus, liepos mėnesį, Panevėžyje.

Šį kūrinį dovanojau miestui, ir dabar jis stovi Gabrielės Petkevičaitės-Bitės bibliotekoje, prie įėjimo. Puiku, kad nedulka kažkur fonduose, tikiuosi, pradžiugina skaitytojus. Juk darbus kuri ne tiktai sau, norisi, kad žmonės juos matytų.

Prisimenu, kaip didžiulį – 180x110x39 cm – darbą kūriau nuo 6 valandos ryto iki vakaro. Tekdavo palaukti, kol šlapias ir sunkus molis po truputį apdžius. Kitaip jis tiesiog sukristų.

Daug molio tuomet perminkiau rankomis, išgaudama įvairias spalvas. Atspalviai pasteliniai, nes degant darbą 1360 laipsnių temperatūroje ryškių spalvų nelieka.

Kas tai per temperatūra? Įsivaizduokite, kad pasiekus 1 tūkstančio laipsnių karštį, degimo krosnis viduje būna raudona, o šią ribą perkopus – taip įkaista, kad pabąla. Tokiame karštyje išdegti darbai lauke prastovi metų metus – jiems nebekenkia nei drėgmė, nei lietus. Molis tarsi sustiklėja.

Kūrinys pavyko toks, kokį ir buvau numačiusi lipdyti, nieko nekeičiau. Iš tiesų molinių moterų veido išraiška priklauso ir nuo mano nuotaikos, bet simpoziumuose ji visuomet gera. Atitrūksti nuo buities, rūpesčių, lieki tik su savo darbu, tad nėra ko liūdėti.

Prierašai po nuotraukomis:

1. N.Čiukšienės (kairėje) mokiniai bibliotekoje klausė kraštietės poetės A.Žagrakalytės (centre) skaitomų eilėraščių ir lipdė savo kūrinius. Mariaus Katiliškio viešosios bibliotekos nuotr.

2. N.Čiukšienė taip ir nepamėgo lipdyti puodų, jos vizitinė kortelė – nėriniuoti kūriniai.

3. 4. N.Čiukšienės išskirtinius molinius darbus iš karto atpažinsi.

5. Kol mokytoja pjausto molio gabalą į mažas dalis, mokiniai pasiruošia darbui.

6. Čiukšių namų kiemą puošia keramikės kūriniai. Šeimininkė kvietė į svečius atvykti vasarą, gėlynams žydint.

7. Dažniausiai N.Čiukšienė lipdo moteris, ištiesusias rankas apkabinimui, gyvūnus. Į vidų įdėjus žvakę arba lempą, kūrinys nušvis.

8. Šias linksmas skulptūras galima išvysti Panevėžio dailės galerijos kieme. A.Švelnos nuotraukos