– Vitalijau, naujausios jūsų knygos pavadinimas – „Kupriškis“, bet tai eilėraščių knyga. Prieš kelerius metus, kai pas jus viešėjome, vedžiojote po didžiulį sodą, rodėte aukštus medžius, nepjautas pievas, kurioje glaudžiasi laukiniai gyvūnai, varnalėšas sulig žmogaus ūgiu, pasakojote apie bites, kaip jas reikėjo prisijaukinti...
– Ir dabar ką tik buvau prie avilio... Taip, knygą pavadinau „Kupriškis“, o kaip dar galėjau pavadinti? Formaliai žiūrint, aš gimęs Vaškuose, dar tiksliau – Joniškėlio ligoninėje. Bet čia yra mano senelių sodyba, augau gal nuo 6 mėnesių iki mokyklos. Po to čia būdavau per vasaras.
Kai grįžau čia gyventi, su kiek-vienais metais man gražiau ir gražiau... Vis kažkas paauga, vis kažkas išdygsta. O kas nors nugriūva... Viskas natūraliai keičiasi, rankų nekišu.
Išdygsta ir varnalėšos, tai vienoje, tai kitoje vietoje. Nieko nėra nuolatinio ir nekintančio.
Knyga – apie visa tai.
– Kai knygos pavadinime yra tiktai vietovardis, natūraliai manote, kad joje bus to kaimo ar miestelio istorija, suskaičiuoti viensėdžiai, žmonės, šuliniai. Šia prasme bent jau mane nustebinote.
– Tai poezijos knyga, sudaryta iš dviejų dalių. Viena – apie Kupriškį būnant toli nuo jo, antroje – eilėraščiai, parašyti būtent čia. Jie apie viską, ką tik nori, bet parašyti Kupriškyje, dviejų galų troboje su gonkų raižiniais, klėtyje ar svirne.
– Ar poezijos knygai ne per proziškas pavadinimas?
– Nemanau... Man kaip tik skamba labai poetiškai! Šiuo klausimu esu subjektyvus ir čia su manimi nepasiginčysite, ko gero...
– Net neketinau...
– Ko gero, tai antra lietuvių literatūroje knyga po Sauliaus Šaltenio „Duokiškio“, kur irgi pavadinimas – vietovardis, bet knyga ne dokumentinė, o grožinė.
Istorinių knygų apie kaimus, miestelius, be abejo, išleista daug.
Vaškų Vandos Zaborskaitės bibliotekoje jau vyko knygos pristatymas. Susirinko žmonės, kurie pamena mane iš vaikystės, nes kartu arba netoliese augo.
Pavyzdžiui, atvyko dvi mano vaikystės draugės – Irutė ir Genutė. (Seserys kalbininkės Irena Kruopienė ir Genovaitė Kačiuškienė, – aut. pastaba.) Jos profesorės, turi regalijų, o man kaip buvo Irutė ir Genutė, taip ir liko.
Man vietovardis buvo labai svarbu. Tai taškas, kuris, nenorėčiau, kad išnyktų. Bent jau šitokiu būdu jis bus paminėtas ir išsaugotas. Nuo žemės jis persikėlė į knygą ir, net jei žemėje neliks, tai bent iš knygos neprapuls.
– Todėl pavadinimas ir nėra, sakykime, „Meilės laivas“?
– Ir ne „Meilės laiptai“. (Juokiasi.) Knyga skirta visiems šopiams, šopienėms, šopyčiams ir šopiukams – daugeliui kartų, kurie čia gimė, augo ir gyveno, visoms istorijoms, kurias aš pats prisimenu arba kiti man yra pasakoję.
Šios istorijos – perėjusios per mane, o kai kurios mano paties sukurtos.
Niekam dėl mano kūrybos nekilo klausimų, kodėl taip, o ne kitaip. Jei dar reikėtų ką nors aiškinti, būtų kažkas negerai. Tekstas turi būti savarankiškas ir pats apie save viską pasakyti. Aš juk paskui juos iš paskos neprilakstysiu.
– Pristatymas vyko irgi jums savoje aplinkoje – kultūros centre Vaškų bibliotekoje jūs veikiausiai dažnas svečias?
– Renginį ir organizavo bibliotekininkė Aldona Oniūnienė. Juo kartu prasidėjo ir Nacionalinė bibliotekų savaitė Pasvalio rajone.
Mano reikalas buvo parašyti, o visa kita... Leidyba jau yra komercija, o šioje srityje esu silpnas ir visiškai netalentingas. Tad dvi šaunios moterys iš Vaškų – Aldona Oniūnienė ir Asta Bendoraitienė – kažkodėl sugalvojo mane „priversti“ leisti knygą. Pats nebūčiau to padaręs.
Juodvi žinojo, kad turiu tekstų, buvo skaičiusios. Neleido ramiai gyventi, kol neatrinkau eilėraščių, o pačios rūpinosi finansavimu, maketavimu, iliustracijomis, leidyba, pristatymu – visais organizaciniais reikalais.
– Viena knygos dalis – žvilgsnis į Kupriškį, kol dar gyvenote Klaipėdoje, Šilutėje... Kiek metų skiria šiuos eilėraščius nuo pačių naujausių, patekusių į knygą?
– Tai nėra knyga, kurią žmogus atsisėda ir parašo impulso pagautas. Kai kurie eilėraščiai rašyti prieš 40 metų. Toks diapazonas. Naujausias – rašytas praėjusį balandį.
– Kaip jaučiatės skaitydamas prieš keletą dešimtmečių sukurtus eilėraščius? Kaip juos dabar vertinate, priimate?
– Kartais kaip svetimus... Jei buvo gerokai anksčiau rašytas ir jau primirštas, dabar šviežiai perskaitęs – žiūriu kritiškai. Be to, esu toks žmogus, kad vakare atrodo, jog neturiu nė vieno kūrinio, verto parodyti, o kitą rytą atrodo, kad netilps į knygą.
– Ne veltui sakoma, kad rytas už vakarą gudresnis. Iš vakaro save kritikavus, turbūt smagu rytą nustebti: „Ogi visai nieko“?
– Kūrybinės kančios dar vis tebekankina. Dabar atrodo, kad kai ko nereikėjo dėti, reikėjo atrinkti visai kitus eilėraščius. Norėčiau vos ne papildyto antro leidimo.
Bet čia nieko naujo – kūrybos žmones tokios abejonės nuolat lydi. Niekur nuo jų nedingsi.
Pirmoji dalis labiau nostalgiška. Prieš 30 ar 40 metų kas gi galėjo pagalvoti, kad sugrįšiu?
Vienu metu atrodė, kad nebėra kam čia gyventi, kad jau viskas prarasta, kad viskas baigėsi ir viskas sugrius. Visokių buvo nuotaikų.
Bet toks, kaip vaikystėje, Kupriškis nebebus. Nes nebėra tų žmonių, darbų, papročių.
– Ir jūs jau nebe vaikas.
– Ir aš jau nebe vaikas. Ir karvių niekas nebelaiko, ir arkliai nebereikalingi, o anksčiau kaimo be jų neįsivaizdavai. Ir interneto nebuvo, o dabar yra... Viskas keičiasi. Po 40 metų ir žmogui rūpi visai kiti dalykai nei anksčiau.
Bet nepasakyčiau, kad knyga dėl to būtų trūkčiojanti. Man kaip tik atrodo, kad ji vientisa.
– Jei nebūtų taip susiklosčiusios asmeninio gyvenimo aplinkybės, veikiausiai ir nebūtumėte grįžęs į Kupriškį. Viskas savaime susidėliojo?
– Kas būtų, jeigu būtų? 7 metus tai tikrai dėjau pastangas, kad atkurtume ir įtvirtintume šalies nepriklausomybę. Buvau įsitikinęs, kad tokių progų praleisti negalima, dirbau nuosekliai.
– Tuo metu buvote pirmuoju Šilutės rajono tarybos pirmininku, dabar tai prilygsta mero pareigoms. Bet gal, perkopę per 50-metį, tiesiog nusprendžiame leistis upės nešami? Kiekgi galima irtis prieš srovę? O staiga ima ir paaiškėja, kad ir nereikėjo jėgų eikvoti?
– Iki kokių 35 metų buvo aktyvi politinė veikla. Po to laukiau, kol vaikai baigs mokyklą. Kai jie išsivažinėjo, niekas anuose namuose manęs nebelaikė, o Kupriškio trauka visuomet buvo.
Šiaip esu fatalistas, gyvenimas mane paima ir padeda, kur reikia. Turbūt tai teisinga.
– Pasakojote, kad vasarą pas jus svečių netrūksta. Be abejo, smagu kokią savaitę braidžioti po pievas, nuklysti į miškus, dairytis į debesis... Kas kita – gyventi žiemą, kai anksti temsta, šalta, kai reikia krosnį kūrenti, nėra patogumų.
– Kitiems tai būtų nepakeliama, gal netgi neįmanoma. Bet kas gyvenime turi savo privalumų ir savo trūkumų – negausi iš karto visko.
Bet kiek aš pamenu, mūsų sodyboje taip ir buvo gyvenama, man tai visiškai natūralu. Kokie nors superpatogumai čia būtų svetimkūniai.
Pagal senus radinius sprendžiu, kad šioje sodyboje buvo dirbama su labai aukštomis temperatūromis – arba degama keramika, arba metalas lydytas.
Kažkada mūsų kaimui buvo priskirtos 8 šeimos, iš jų 7 – Šopių. Dabar likusi mano sodyba ir šalia – negyvenama.
Mirties slaugytojas
Aš gyvenu su mirtimi po vienu stogu,
Ji krenkščia, žiovaudama
Dūsta ir lazda stuksena,
Oi baisiai didelė, stora ir smirda,
O jeigu nuotaika gera, – ji paisto niekus.
Va taip aš gyvenu.
GALIU:
Gražiai surinkęs susidėt svarbiausius daiktus
Ir eit neatsigręždamas tolyn,
Gal ir be tikslo, galbūt prapultin,
Kas ten ką žino, kas bus pakely,
Tik aš nesikeliu, guliu kaip pagalys,
Jei aš išeisiu, – mirtį kas slaugys?
Kupriškyje, 2015 lapkričio 5
Naktininkas
O vakare
Kai matos saulė dar,
Ir jau mėnulis matos,
Grįžtu į gryčią dviem galais,
Nusikeliu nuo aukšto naktį
Ir išvynioju.
Paleidžiu ją kamaroj,
Kad priprastų prie savęs,
Tada per priemenę
Laukan.
Kol išsisklaido ji aplink namus,
Aš viščiukus surankioju iš obelų
Ir sunešu į kūtę.
Nakties kraštais sodybą apkamšau,
Egles su varnomis užkloju,
Į prūdą duoną trupinu žuvims,
Kad žvaigždėmis danguj jos atsišviestų,
Po seną latvio dvarą vaidenuos,
Pelėda ūkauju
Ir miegu patvory šuniu.
Pavargęs pakraščius nakties suieškau,
Iš lėto suvynioju, užkeliu ant aukšto,
Paskui einu į klėtį ir tamsoj
Miegodamas sapnuoju dieną.
Klaipėdoje, apie 1982-uosius
Ne į mugę, iš mugės važiuojam,
Nors, atrodo, tas pats žvyras po ratais,
Plaukia debesys, blindės linguoja,
Tik po ratais ne žvyras, o metai.
Oi į mugę važiavom, tai juokėmės,
Šaukėm per galvas – ką pirksim tikėjomės.
Mūsų balsus kaip pienės pūkus
Nusinešė pakele vėjas.
Paskui kažkur paskaičiau –
„Daug vandens nutekėjo“ –
Apsisuko tiek vėjų ir metų aplink,
Nenusipirkome ko tikėjomės.
Kupriškyje, 2021 vasario 26
Prierašai po nuotraukomis:
1. Per V.Šopio knygos pristatymą skambėjo eilėraščiai, o scenoje savo eilės laukė gitara.
2. V.Šopiui buvo smagu susitikti su kraštiečiais: (pirmoje eilėje) Irena Kruopienė, Genovaitė Kačiuškienė, Aldona Oniūnienė, Asta Bendoraitienė, (antroje) Lijana Baikaitė-Jakubonienė ir Alvydas Baika.
3. Šioje Kupriškio sodyboje daugiau nei 500 metų gyveno kelios Šopių kartos.
4. Aukštų medžių supamoje sodyboje daugybė jaukių vietų, kur šeimininkas gali pasišnekėti su svečiais.
5. Rašytojui labai gražūs šie per ilgus metus išsaugoti gonkų raižiniai.
6. Bitės – atgaiva sielai.
A.Švelnos ir A.Bendoraitienės nuotraukos
