– Beveik trejus metus dirbate gerokai didesnėse renovuotose patalpose su nauju priestatu. Kaip ir visiems, taip ir bibliotekininkams teko atlaikyti koronaviruso pandemiją. Ar skaitytojai po karantino grįžo?
– Kai grįžome į atnaujintas bibliotekos patalpas, darbo buvo tikrai daug – reikėjo spėti ne tik skaitytojams knygas išduoti, bet ir organizuoti parodas, renginius, surasti ir pakviesti pašnekovus, rašytojus, atlikėjus, leisti knygas ir kultūros žurnalą „Prie Nemunėlio“... Rokiškėnai buvo labai pasiilgę renginių, džiaugėsi, kad čia kur kas daugiau vietos, nereikia būti susispaudus.
Prieš tai turėtose kur kas mažesnėse patalpose į renginius atėję rokiškėnai kartais glausdavosi net gretimuose kabinetuose.
Nors ir čia per atidarymą salėje netilpome. Kėdžių turėjome, bet pritrūkome vietos joms pastatyti.
– Ir vos tik įsivažiavote su darbu, prasidėjo kovidas? Iš tiesų buvo labai baisu – liga nepažįstama, skiepų nėra, daugelis buvome tiesiog priversti dirbti nuotoliniu būdu. Ar jūsų veikla tuomet nebuvo nutrūkusi?
– Spėjome kaip reikiant padirbėti kelis mėnesius. O jau pavasarį visi darbuotojai dirbo iš namų. Dėl savo darbo jie atsiskaitinėjo kiekvieną dieną.
Aš vienintelė ateidavau į biblioteką. Kartais užsirakindavau, užlipdavau į savo kabinetą ir dirbdavau. Buvo daug popierinio darbo, pavyzdžiui, parengti darbo per karantiną taisykles. Tokių darbų visi nemėgsta, bet niekur nuo jų nedingsi.
Lankytojams taip pat buvo uždrausta įžengti į mūsų patalpas. Sulaukdavau skambučių telefonu. Buvo žmonių, kurie nenorėdavo suprasti, kodėl neišduodame jiems knygų. Prašydavo paduoti per langą, piktindavosi, atseit negi mums gaila?
Mes mielai būtume knygas išdavę, bet buvo tokie nurodymai.
– Mintyse įsivaizduoju, kaip vaikštote po naujas, bet tuščias patalpas, nužvelgiate knygas lentynose... Kokie jausmai apimdavo?
– Be abejo, jautėsi liūdesys. Biblioteka renovuota, šventiškai atidaryta, o skaitytojų priimti negalime. Be to, juk nežinojome, kiek laiko kovidas laikys sustingusį pasaulį. Tokioje nežinomybėje nusmelkdavo ir bloga nuojauta: o kas, jeigu tiek vargusi, taip sunkiai persikrausčiusi biblioteka nebeatsidarys?
Bet ilgainiui suvaržymai laisvėjo, pirmosios į biblioteką grįžo skaitytojus aptarnaujančios darbuotojos. Pradėjome karantinuoti knygas – dezinfekuoti ir palėpėje laikyti 72 valandas. Skaitytojams perduodavome knygų paketukus per specialią dėžę. O užsisakydavo telefonu.
Buvo daugybė neaiškumų, ir nieko nepaklausi.
– Paminėjote atsikraustymą. Tiesiog instinktyviai nemėgstame kilnotis iš vienos vietos į kitą, nes stengiamės išvengti persikraustymo rūpesčių. O kaip persikrausto biblioteka? Kur dėjotės per renovaciją? Grįždami turėjote pagalbininkų ar savo rankomis kiekvieną knygą parsigabeno bibliotekos darbuotojai?
– Vežiojome mikroautobusu patys. Klausiate apie savanorius? Supraskite, kad jei knygas kas nors sumes į krūvą, kaip jas reikės atsirinkti? Juk jas reikia sudėlioti pagal abėcėlę. Be pačių bibliotekininkų, niekas kitas to nepadarys.
Patys darbuotojai taip pat ardėme, vežėme ir vėl surinkinėjome knygų lentynas.
Bet už viską baisiau buvo neturėti savo pastovios vietos. Kol vyko renovacija, iš pradžių išsikėlėme į patalpas šalia banko ir į vadinamąjį namą su bokšteliais. Darbuotojai knygas skaitytojams iš ten atnešdavo maišeliuose.
Po to šias patalpas teko palikti, nes savivaldybė šiuos „bokštelius“ pardavė. Mums skyrė vietą pirties pastate šalia bažnyčios. Patalpa gera, didžiulė, bet kūrenant pirtį temperatūra pakildavo, o tokie pokyčiai knygoms labai kenkia.
– Esu įsitikinusi, kad žmogus iš prigimties tingi būtybė. Ar rokiškėnai neatprato nuo skaitymo ir renginių? Pas jus lankiausi šeštadienio popietę – vaikai žaidė kompiuteriais, bet skaitytojų nesutikau...
– Iki pandemijos su filialais aptarnaudavome maždaug 40–42 procentus rajono gyventojų. Dabar – 46 procentus rokiškėnų.
Šeštadieniais skaitytojų paprastai sulaukiame, nes knygų mokslams užeina ir pas tėvus grįžę studentai. Greičiausiai taip sutapo – rugsėjo pradžioje jie dar tik išvažiuoja į aukštąsias mokyklas.
O štai į renginius iš tiesų ateina mažiau lankytojų nei iki pandemijos. Veikiausiai vis dar baiminasi kovido, todėl renginius organizuojame ir Pauliaus Širvio vardu pavadintame kiemelyje.
Būna ir tokių susitikimų, renginių, kai salė ir vėl būna pilnutėlė. Pavyzdžiui, Juozo Keliuočio 120-ųjų gimimo metinių pažymėjimas arba susitikimas su kunigu Algirdu Toliatu sulaukė labai daug dėmesio. Tai ne atsitiktinumas, jo knygos pas mus tarp tų, kurios labiausiai skaitomos.
– Ar keičiasi mėgstamiausi autoriai? Labiau renkasi lietuvių rašytojų knygas ar užsienio klasiką? Juk klasika – patys reikšmingiausi, pavyzdiniai kūriniai... O gal skaitytojai dabar jau kitos nuomonės? Ką skaito jaunimas?
– Dėl kunigo Toliato tarėmės su Klasikinės muzikos festivalio organizatorėmis seserimis Simona ir Justina Zajančiauskaitėmis, nes susitikimas vyko per šį festivalį.
Iš lietuvių rašytojų rokiškėnai labai vertina Irenos Buivydaitės, Kristinos Sabaliauskaitės kūrybą.
Keista tai, kad anksčiau ieškoję knygų apie keliones, dabar mūsų skaitytojai renkasi detektyvus, kriminalus. Mes patys nesuprantame – kodėl? Galbūt įvykiai pasaulyje juos šitaip paveikė?
O jaunimas mažai skaito. Tiesa, ir jauni, ir vyresni skaitytojai vis dažniau renkasi garsines knygas, jas klauso, pavyzdžiui, važiuodami automobiliu.
Kartą viena jaunoji skaitytoja pasakė, kad baigė klausyti Levo Tolstojaus „Aną Kareniną“. Knygos veikiausiai net nebūtų skaičiusi, taigi bent išklausė.
– Rugsėjo pradžioje vyko konferencija, skirta rašytojui Juozui Keliuočiui. Kuo šis renginys buvo išskirtinis?
– Keliuotį pažymime kas 5 metus, o šiuos metus paskelbėme Keliuočio metais. Įteikėme jo vardo literatūrinę premiją aktoriui Petrui Venslovui – už jo parengtas autorines literatūrines programas ir kūrinių įgarsinimą.
– Jau esu rašiusi apie jūsų bibliotekos vaikų ir jaunimo skyriaus sukauptą, mano akimis, įspūdingą pelėdų kolekciją. Atkreipiau dėmesį, kad Venslovui buvo įteikta Vidmanto Zakarkos išdrožta pelėda. Ar tai atsitiktinumas? Juokaudama paklausiu, ar nesibaiminote, kad dėl šios pelėdos su darbuotojomis gali kilti konfliktas?
– Aš irgi su skulptoriumi juokavau, kas bus, kai šio skyriaus bibliotekininkės išvys prizą, juk ir jos norės pelėdos! Kai darbuotojos įėjo ir salėje pamatė pelėdą, jų akys padidėjo!
Tiesiog pelėda yra išminties, rimties, o kartu ir paslapties simbolis. Pagalvojome, kad aktoriui ji labai tiks.
– Kuo jus labiausiai žavi žurnalisto, rašytojo, vertėjo Keliuočio asmenybė? Ar dar įmanoma surasti naujų jo gyvenimo ir asmenybės atspalvių?
– Visiškai nemokėdamas prancūziškai Keliuotis išvyko studijuoti į Sorbonos universitetą Paryžiuje. Jis išvyko parvežti į Lietuvą modernios europietiškos kultūros. Nusisamdė žmogelį, kad jį išmokytų prancūzų kalbos. Norėjo kuo greičiau klausyti ir suprasti paskaitas, todėl jam atrodė, kad mokysis pernelyg ilgai. Tuomet pasisamdė poetą, dar lankė kursus, klausėsi, kaip kalba paryžiečiai, skaitė laikraščių tekstus.
Buvo 23 metų, rūpėjo viskas. Studijavo filosofiją, literatūrą, žurnalistiką, meną ir sociologiją.
Kavinėje susipažino su ispanų tapytoju Pablu Pikasu, susitiko su rašytoju Filipu Klodeliu, Oskaru Milašiumi, apie Lietuvą rašiusiu Žanu Makleru.
Bet vietoj planuotų penkerių metų Paryžiuje praleido tik trejus. Taip nutiko, nes stipendiją jam teikusiai katalikų akademijai nepatiko, kad Keliuotis rašė straipsnius ir į lietuvių spaudą, todėl paramą nutraukė.
– Bibliotekoje – Keliuočio stalas, lazda, akiniai, biustas, paveikslai, leidiniai, gimtinės nuotrauka, radijas su grotuvu. Kaip pas jus pateko šie asmeniniai daiktai? Ar skaitytojams jie įdomūs?
– Juos padovanojo Keliuočio brolio Alfonso Keliuočio dukros: aktorė Aušra Keliuotytė ir laikraščio redaktorė Rasa Keliuotytė. Taip pat – ir apie 160 vinilo plokštelių kolekciją. Kai Keliuotis grįžo į Lietuvą, jas atsiuntė bičiuliai iš Paryžiaus. Plokštelėse – didžiausiose pasaulio studijose įrašyti klasikos koncertai.
Pasitaiko ir nepatiklių skaitytojų, yra pasiteiravę, ar šis grotuvas iki šiol tikrai veikia. Uždėjome plokštelę – tikrai!
Šių plokštelių leidžiame pasiklausyti ir per edukacijas.
Asmeniniai garsių žmonių daiktai visuomet patrauklūs. Skaitytojams, ypač mažiesiems, gal ir maga juos bent piršteliu paliesti, bet žino, kad tai – eksponatai.
Palaikome ryšius su Keliuočio dukterėčiomis. Kai jo gimtinėje Joniškio kaime vėtra išvertė didžiulį uosį, su Rasa pasodinome uosiuką. Jis prigijo!
– O kokios dar veiklos prigijo bibliotekoje? Kokios naujovės pritraukia rokiškėnus?
– Pas mus, sensorinėje erdvėje, lankosi Dienos centro jaunuoliai. Klausosi meditacinės muzikos, ką nors jiems paskaitome, parengiame nesudėtingų užduočių.
Po kelių savaičių vėl ateina – ir vėl jiems tarsi viskas naujai atrodo.
Skaitytojams maga išmėginti virtualios realybės akinius. Juos užsidėjęs patenki po vandenynu, vaikštai labirintais. Man labiau patinka vandens pasaulis.
Išskirčiau edukacinę programą „Akmenų sriuba“. Nei ugnies, nei tikros sriubos nebūna, bet pasakojimas apie karį ne vieną sugraudina.
Vasarą organizavome lėlių teatrų festivalį kartu su latviais. Suaugusieji su vaikais žaidė, piešė, o laboratorijoje atliko bandymus su šalčiu.
Per karantiną darbuotojai nuotoliniu būdu mokė skaitytojus naudotis kompiuteriais, internetu. Bet ir dabar ateina rokiškėnai su prašymais sukurti elektroninį paštą, padėti pasirašyti sutartis, užsisakyti ir nusipirkti lėktuvų bilietų.
Dar sulaukiame susidomėjimo, kai iš Amerikos atskrenda Jonas Dovydėnas įteikti savo tėvo Liudo Dovydėno įsteigtos premijos. Pastaroji buvo skirta panevėžietei Ievai Dumbrytei už praėjusių metų romaną „Šaltienos bistro“.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Rokiškėnai taip pasiilgę renginių, kad į susitikimus Juozo Keliuočio viešojoje bibliotekoje ateina net su mažais vaikais. L.Rušėnienės ir Rokiškio Juozo Keliuočio viešosios bibliotekos nuotraukos
2. Šeštadienio popietę jaunimas susėdęs prie bibliotekos kompiuterių – vieni žaidžia, kiti mokosi.
3. A.Matiukienė brangina J.Keliuočio surinktą ir jo dukterėčių bibliotekai dovanotą vinilinių plokštelių kolekciją.
4. Per renginius biblioteka skamba nuo vaikų juoko, bet šįkart jie susikaupę ties savo darbu.
5. Vieną iš kabinetų puošia kraštiečio Raimondo Gailiūno tapytas paveikslas.
6. Knygų lentynos su ukrainietišku akcentu – geltona saulėgrąža.
7. Asmeninius J.Keliuočio daiktus ir jo portretą gali pamatyti kiekvienas norintis.
L.Rušėnienės ir Rokiškio Juozo Keliuočio viešosios bibliotekos nuotraukos
