– Kovidas daug ką pakeitė pasaulyje, bet jūs tvirtai laikotės – į Rokiškį beveik keturi dešimtmečiai sukviečiate profesionalius šalies teatrus. Pernai festivalis vyko rudenį, o šiemet – kasmetinis, galima pajuokauti, kad „eilinis“, 38-asis, ką tik baigėsi. Planų nesujaukė net Rusijos karas prieš Ukrainą. Kaip jums tai pavyksta?
– Iš tiesų, nebuvo metų, kad festivalis „Vaidiname žemdirbiams“ nevyktų. Labai jau užsispyrę mes... (Juokiasi.) Į rudenį buvome perkėlę būtent dėl kovido, o šiemet pavyko – grąžinome į pavasarį.
Nerimo buvo daug. Sausį, kai pradėjome dėliotis repertuarą, supratome, kad festivalį reikia stumti kuo toliau į balandį. Numanėme, kad kovidas vargu ar atsitrauks iki pavasario, kad veikiausiai bus suvaržymų. Bet per uždarymą net kaukių nebereikėjo.
O prasidėjęs karas irgi nepalengvino mūsų užduoties sukviesti žiūrovus.
– Kaip žiūrovai reagavo į situaciją? Neužsisklendė savyje manydami, kad spektakliams, pramogoms dabar ne laikas? Ar nereikėjo kurio nors iš 18 repertuare įrašytų spektaklių atšaukti dėl neišpirktų bilietų?
– Visiems reikėjo poros savaičių atsigauti, nes karas sukėlė šoką. Bet supratome, kad reikia toliau gyventi, veikti, o teatras – bene geriausia priemonė gelbėtis nuo slogių minčių.
Skirtumas tik toks, kad dabar bilietų nebeišperka prieš mėnesį, nebestovi eilėse. Apsisprendžia, galima sakyti, spontaniškai – prieš porą dienų iki spektaklio ar net visai prieš renginį. Bet taip yra ne tiktai Rokiškyje, visur.
Supratome, kad tiesiog pasikeitė žiūrovų įpročiai ir kad jie ateis.
Ir iš tiesų, pernai sulaukėme maždaug 2 tūkstančių žiūrovų, o šiemet – 3 tūkstančių.
– Ar sutapimas, kad ir per ankstesnius festivalius tematika būdavo plati, bet linksmesnė – nuo paprastų Spintos istorijų iki Sokrato ironijos ir mokymų, spektaklių-vizijų. O šiemet daugelis spektaklių – apie skaudžią mūsų ir kitų tautų istoriją? Daugelis – tikrai ne pramoginiai.
– Šiemet spektakliai byloja apie žmogiškumą, viltį, gyvenimo prasmę, žmogaus pasirinkimus. Po kiekvieno buvo apie ką pagalvoti, oi, kaip buvo ką po jų veikti!
„Miškelis“, „Dievų miškas“ ar „Atminimo malda“ – apie tremtį, naikinimą, tikėjimų supriešinimą. Turbūt nėra Lietuvoje šeimos, kuri nebūtų to patyrusi.
Žiūrovai juos itin gerai įvertino, galbūt todėl, kad menas, taip pat ir teatras, sukrečia, bet kartu atsako į žmonių patiems sau užduotus klausimus, padeda susivokti savyje ir aplinkoje, atsirinkti, kas yra tiesa, o kas – dezinformacija.
Šiemet geriausiu spektakliu pripažintas Klaipėdos jaunimo teatro spektaklis „Miškelis“.
Taip nusprendė ir festivalio komisija, ir žiūrovai.
Pagal dramaturgo Mindaugo Nastaravičiaus pjesę Valentino Masalskio režisuotas spektaklis – labai masalskiškas, savito braižo. Jis pasakoja apie 1941-aisiais įvykdytas žudynes Rainiuose ir apie vienos šeimos gyvenimą po jų. Namuose su vaikais gyvena moteris, o vyras slapstosi. Istorija supurto, nes tikrai taip buvo.
Nuo pirmų minučių prisiminiau anytos pasakojimą. Jos tėvas pokariu 2 metus slapstėsi išsikastame bunkeryje. Vaikai atnešdavo jam valgyti.
Jis išgyveno, bet kokia baisi to kaina, kokia siaubinga realybė! Panašios istorijos tiesiog negali palikti abejingų.
Šiuo spektakliu Masalskis, kaip pats sakė, norėjo priminti apie užmirštą istorijos puslapį, skirti jam deramo dėmesio, kad nebūtų taip, jog atbėgam, atiduodame pagarbą, ir toliau nubėgam, kad žiūrovai tai išjaustų.
– Meną visuomet perfiltruojame per save, savo išgyvenimus, svajones, baimes. Netiesiogiai, bet spektaklius žiūrime per šiandienos įvykių prizmę. Taigi visai natūralu, kad karo akivaizdoje būtent tokius spektaklius žiūrovai geriausiai priima. Kuris spektaklis jus pačią labiausiai sukrėtė, po kurio ilgiausiai mąstėte?
– Lietuvos rusų dramos teatro spektaklį „Atminimo malda“ buvau mačiusi dar iki festivalio. Dabar žiūrėjau jį antrą kartą, bet verkiau nė kiek ne mažiau.
Tai istorija apie Ukrainos kaimelyje gyvenančius ukrainiečius, rusus, žydus. Jų tikėjimai skirtingi, todėl gyvena visi kartu, bet mirti išeina į skirtingas kapines.
Ukrainietė aktorė Jevgenija Gladij nugalėjo geriausio moters vaidmens nominacijoje. Jos tėvai ir dabar yra Kijeve.
Valentinas Novopolskis, įvertintas už geriausią nepagrindinį vaidmenį šiame spektaklyje, kalbėjo, kad nesvarbu tautybė – yra žmogiški poelgiai ir nežmogiški. Norėtųsi turėti vilties, kad vis dėlto nugali pirmieji.
Be spektaklių, dar išgirdome tiek gyvų istorijų iš pirmų lūpų. Labai išgyvename dėl šio teatro aktorių. Daugelis jų turi Lietuvos pilietybę ir palaiko Ukrainą, jie nekalti dėl karo.
Dar mane nustebino ir sukrėtė „Miškelis“.
Ypatingais aplodismentais žiūrovai apdovanojo Kauno valstybinį lėlių teatro spektaklį „Dievų miškas“ pagal Balio Sruogos romaną. Labai stipru.
– Sunku įsivaizduoti, kaip lėlėmis pasakojama apie koncentracijos stovyklą...
– O kaip kitaip pavaizduoti tiek daug lavonų scenoje? Ne veltui jis apdovanotas Auksiniu scenos kryžiumi.
Apie žmogiškumą, pamatines vertybes kalbėjo ir kiti spektakliai. Kokia prasmė ėsti vienam kitą? Verčiau malšinti vidinius demonus, mėgautis meile ir gerumu. Ryškiausiai apie tai – Klaipėdos dramos teatro „Demonuose“.
Šiemet visi spektakliai buvo labai geri, žiūrovai labai gerai įvertino – 90–97 balais. Jeigu iš 100 žiūrovų tik keletui spektaklis nepadarė įspūdžio, tai visiškai natūralu.
Mačiau jų šypsenas, girdėjau padėkas – mums tai kaip medus.
– Turėjote galimybę išvysti kraštietę – režisieriaus ir festivalio entuziasto Jono Korenkos dukterį Mariją Korenkaitę. Ji atvyko su Atviro rato spektakliu „Karantino dienoraščiai“ ir Keistuolių teatru – vaidino spektaklyje vaikams „TaipNE“.
– Visuomet džiaugiamės ją matydami. Vaikai jai skyrė pagrindinį prizą, kaip ir komisija.
O „Karantino dienoraščiai“ – viltingas spektaklis su absurdiška realybe. Tai situacijos, kurias turėjome įveikti prasidėjus kovidui – nuotolinis darbas ar nuotolinis mokymasis tapo mums gyvenimo pamokomis. Tik dabar galvoji: „Vajė, argi tikrai buvo taip blogai?“
Bet iš tikrųjų taip ir buvo – išbandymas medikams, mokytojams, vaikams.
– Ar buvo spektaklių, kurių labai norėjote festivalyje, bet neprisikvietėte?
– Yra salės aukštis, plotis, gylis. Kartais neįmanoma parodyti spektaklio dėl techninių galimybių. Bet dėl to nesame prastesni. Festivalis – unikalus reiškinys, ir tuo didžiuojamės.
Labai norėjau, kad rokiškėnai pamatytų Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatro „Šv. Speigą“, deja, tai neįmanoma.
Užtat panevėžiečiai atvežė kitą Aleksandro Špilevojaus spektaklį – „Irano konferenciją“ pagal Ivano Vyrypajevo pjesę. O Kauno nacionalinis dramos teatras parodė to paties režisieriaus spektak-
lį pagal to paties dramaturgo pje-sę – „Jaudulys“.
Pastarąjį žiūrėjau 2 kartus ir išgyvenau tą patį jausmą. Drąsiai žiūrėčiau ir trečią kartą, tik jau su dukra. Tai modernus, šiuolaikiškas spektaklis, pritraukiantis jaunimą į teatrą.
Mačiau jaunuolių, žiūrėjusių „Jaudulį“ mūsų festivalyje, degančias akis – taip auginama teatrą mylinčių žiūrovų nauja karta.
Festivalyje buvo 4 vaikams skirti spektakliai, o vienas jų – Kauno valstybinio lėlių teatro „Pasaulėliai“ – kūdikiams. Kelinti metai dalyvauja Kauno šokio teatras „Aura“.
– Išskirtiniai buvo festivalio atidarymas ir uždarymas?
– Taip, nes grojo sostinėje šiuo metu gyvenantis ukrainiečių profesionalus instrumentalistas Andrejus Chmutas. Jis kuria su pasaulinio lygio atlikėjais, o Lietuvoje koncertavo su Andriumi Mamontovu.
Į uždarymą jis pasikvietė Nigerijoje gimusį, bet Ukrainoje 12 metų gyvenantį ir kuriantį Džordžą Ivezą.
Prierašai po nuotraukomis:
1. „Atminimo maldoje“ pagrindinį vaidmenį atlieka ukrainietė J.Gladij.
2. „Karantino dienoraščiai“ privertė aiktelėti: „Argi taip blogai buvo?“
3. Klaipėdos jaunimo teatro spektaklis „Miškelis“ pakerėjo ir festivalio žiūrovus, ir komisiją.
4. Demonai gyvena mumyse, bet galime juos išvaryti. Apie tai bylojo Klaipėdos dramos teatras.
5. Kūdikių pasauliai gal mažyčiai, bet tokie žaismingi ir spalvingi! („Pasaulėliai.“)
6. Oskaro Koršunovo / Vilniaus miesto teatras rodė „Terapijas“.
7. Kauno valstybinio lėlių teatro „Dievų miškas“ – sukrečiantis, stiprus spektaklis.
8. V.Baltrūnaitei-Kirstukienei žiūrovų padėka – tarsi medus.
9. A.Špilevojaus režisuotas spektaklis „Jaudulys“ išsiskyrė šiuolaikiškumu. Jis itin patiko jauniems žiūrovams.
10. Linksmi, padykę – tokie Keistuolių teatro aktoriai ir spektaklyje „TaipNe“.
11. Vilniaus mažasis teatras atvyko su spektakliu „Dviese sūpuoklėse“.
12. „Aura“ šokiu kalbėjo apie „Ištrintas duris“.
13. Emocijos veržėsi Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklyje „Sieros magnolijos“.
Sigito Daščioro nuotraukos
