Grįžo ten, kur buvo pastebėta
Panevėžio teatre „Menas“ nuo praėjusios vasaros meno vadove pradėjo dirbti režisierė Monika Klimaitė-Daunienė, jau spėjusi į save atkreipti dėmesį ypač dinamiškais ir raiškiais pastatymais, kuriuose dažnai žiūrovui nevalia sėdėti atsipūtus, tenka ir pačiam įsitraukti į veiksmą.
Gimusi ir augusi, režisūros bakalauro studijas baigusi Klaipėdos universitete, magistrą – Plimuto universitete Didžiojoje Britanijoje, stažavusis Niujorke ir Beirute, šokio judesį tobulinusi Danijoje, garsiajame Odino teatre, dabar ji diriguoja mūsų miesto aktoriams.
Kodėl Šiauliuose užaugusi, sostinėje gyvenanti režisierė pasirinko Panevėžį?
Prieš 5 metus, tuojau po studijų, mergina su pirmaisiais sceniniais eskizais pasirodė Juozo Miltinio dramos teatre, pastatė „Baseiną (be vandens)“ ir iškart juo atkreipė visų dėmesį.
Partneriu laiko žiūrovą
– J.Miltinio teatre, jaunųjų režisierių dirbtuvėse, buvote pastebėta ir įvertinta. Kuo tuomet nustebinote? Kokias scenines inovacijas pateikėte? Pavardinkite tuos kitoniškumus. Kaip žiūrite į žiūrovų pritraukimą šokiravimu? Ar jums tai būdinga?
– Prisipažinsiu, labai sunku analizuoti savo darbus tame „kitoniškumo“, „išskirtinumo“ kontekste, nes jei atvirai, pati tokio „konteksto“ sau niekada nepriskiriu. Atvirkščiai, dažnai pamąstau, kad mano darbai nėra niekuo išskirtiniai ar stebinantys. Na ir šiaip neanalizuoju pastatytų savo darbų, nes tai jau – interpretacijos interpretacija. Analizuoji prieš ir per procesą, o tada jau darbas priklauso žiūrovui ir čia jau jam reikia skirti šitą užduotį.
Kalbant apie spektaklio „Baseinas (be vandens)“, pagal šiuolaikinio anglų dramaturgo Marko Ravenhillo pjesę, formą – ji artima dabar vis labiau populiarėjančiam vadinamajam „storytellingo“ (istorijų pasakojimo) žanrui, jo pateikimo formai – kai pagrindinis akcentas tampa pasakojama istorija. O tas pasakojimas scenoje tampa performatyviu tekstu su minimaliu įveiksminimu.
Didelė spektaklio dalis buvo perteikta performatyviu-muzikiniu kalbėjimu. Aktoriai tekstą atliko kartu su muzika, ne dainuodami, tačiau išlaikydami muzikinį ritmą. Spektaklis, atrodė, buvo labai paprastas: keturi aktoriai sėdi prieš žiūrovus, jiems pasakoja istoriją, keliauja laiku – įterpiant judesio scenas, staiga įšoka į vieną ar kitą pasakojime atsirandantį personažą.
Pagrindinis scenos partneris aktoriams buvo žiūrovas, tad įprasto, klasikinio, draminiam teatrui būdingo bendravimo ar dialogo tarp aktorių čia nebuvo. Tai taip pat buvo bandymas sujungti kelias teatrines formas – draminį, judesio teatrą, performanso meną.
Apie šokiravimą. Aš asmeniškai niekada nesistengiu specialiai šokiruoti žiūrovo. Nemanau, kad tai reikalinga, ypač šiuo metu, kuomet vargu ar dar galima ką nors ir kuo nors šokiruoti. O šokiravimas dėl šokiravimo, dėl noro būti pastebėtam – tai tarsi pigiausia paaugliška „petarda“, tik garsas, o vaizdo nėra. Tuo metu gal ir krūpteli, tačiau greitai ir užmiršti.
Visai kas kita, kai tas „šokiravimas“ įvyksta netyčia, dėl vienos ar kitos scenos taiklumo (kartais atsitiktinai, o kartais specialiai ištinkantis tam tikro laiko ir vietos kontekste), aktualumo. Kai tą „šokiravimą“ kiekvienas žiūrovas išgyvena mažomis nuostabos, susivokimo, atradimo akimirkomis, kai ištinka tas „eureka“ momentas: „Taigi taip ir yra! Kaip aš anksčiau nepagalvojau apie tai!“
Susipažino su nepažintais metodais
– Jūsų kitoniškumas tikriausiai mokslų ir stažuočių užsieniuose pasekmė? Kokių patirčių iš Anglijos, Amerikos, Libano parsivežėte? Ką davė stažuotė Danijos teatre?
– Labai įvairių – nuo praktinio darbo patirties, teatrinės metodikos, naujų teatrinių formų, krypčių iki susipažinimo su įvairiausiais kitų šalių ir kultūrų režisieriais bei aktoriais, jų darbo pobūdžio ir aplinkos pažinimo.
Studijuodama Didžiojoje Britanijoje (pirmą kartą Plymuto universitete per ERASMUS mainų programą, antrą – Karališkoje centrinėje oratorystės ir dramos mokykloje Londone, kur baigiau magistro studijas) praplėčiau teatro regos lauką – visapusiškai. Čia aš susipažinau ir išmokau naujų, man tuo metu dar nepažintų, metodikų: kolektyvinės kūrybos, kontaktinės ir performatyvios improvizacijos, meninio tyrimo ir kitų.
Dar trečiame bakalauro kurse Plymuto universitete atradau judesio teatrą – dalyvavau dviejų savaičių intensyviuose kursuose su žymia judesio teatro trupe „Gecko“.
Čia sužinojau apie tokį Eugenio Barbą ir jo nedidelio Danijos miestelio senoje fermoje įkurtą Odino teatrą. Atsirado proga dalyvauti ten vykstančiuose intensyviuose kelių savaičių mokymuose, kuriuos vedė pats judesio teatro meistras E.Barba (jis – legendinio J.Grotowskio mokinys, o vėliau – kolega) ir Odino teatro trupės aktoriai.
Odino teatras – unikalus. E.Barba, neįstojęs į teatro akademiją, surinko kitų tuo metu neįstojusių asmenų kontaktus ir pakvietė juos burtis į teatro trupę ir teatro amato mokytis patiems, savarankiškai. Taip atsirado Odino teatras.
Kiekvienas šio teatro aktorius turi išvystęs, sukūręs savo specifinės praktikos metodiką: balso technikos, istorijos pasakojimo, muzikos ir judesio sintezės ir t. t. Kiekvienas savo metodikomis dalinosi ir vis dar tebesidalina (nors jiems visiems jau per 60 metų), kuria spektaklius. Tiesa, moko jie ne tik vienas kitą, bet ir viso pasaulio teatro praktikus, studentus. Be galo įkvepiantis atsidavimo savo profesijai, nuolatinio savęs ugdymo ir kolektyvinio tobulėjimo pavyzdys.
Iš Amerikos – tarptautinės režisierių laboratorijos, vykusios Linkolno centro teatre Niujorke, parsivežiau siektiną pavyzdinio darbo su aktoriais patirtį.
Tuo metu buvau tik baigusi magistro studijas, spektaklių statymo, repeticijų praktikos dar praktiškai neturėjau (išskyus studentiškus atvejus). Tad niekad nepamiršiu vieno momento su garbiu Brodvėjaus teatro bei Holivudo kino aktoriumi (jam tuo metu buvo apie 60 metų, man – 24-eri). Ėmiausi sudėtingos medžiagos – H.Ibseno „Kai mes mirę nubusim“, ją kiek vėliau įgyvendinau ir Kauno nacionaliniame dramos teatre, tik čia patirtis kardinaliai kitokia.
Atsimenu, dieną prieš savo pirmąją repeticiją paėmiau visų aktorių, dalyvausiančių mano repeticijoje, gyvenimo aprašymus ir puoliau į paniką – visi ilgą laiką dirbantys Brodvėjaus ir kituose prestižiniuose Niujorko teatruose. Išsigandau – kaip reikės su tooookiais meistrais dirbti? Ką aš jiems galėsiu pasakyti?
Tai štai, ateinu gerai pasiruošusi, suformuoju užduotį pagrindiniam aktoriui. O jis išklausęs sako: „Na, nesutinku. Bet gerai, dabar padarysiu kaip tu nori, o paskui pasakysiu savo.“ Praeina scena. Jis tyli. Sakau: „Na, tai ką tada norėjot pasakyti?“ O jis: „Žinai, nieko. Visgi tu buvai teisi.“
O dabar, praėjus jau penkeriems metams po šios repeticijos, vis dar labai retai teatre sutinku tokių aktorių, kurie nuoširdžiai, net jei ir iš pradžių nesutinka, priimtų ir išbandytų tavo kaip režisierės pasiūlytą idėją ir tik tada prieštarautų, nesutiktų, ginčytųsi.
Man siekiamybė – dirbti su pagarba vienas kitam ir procesui, dėl vieno bendro tikslo, o ne dėl skirtingų asmeninių paskatų ar dėl šiltos etato vietos.
Mūsų miesto žiūrovai nesustabarėję
– Koks pasirodė Panevėžio teatras „Menas“? Anksčiau čia nebuvote? Ar panevėžietiškas molis, tai yra aktoriai, iš kurių režisierius lipdo sceninį veiksmą, paslankus?
– Pirmą kartą į Panevėžio teatrą ,,Menas“ atvykau 2016 metais kurti Moljero ,,Miestelėno Bajoro“. Procesą iki šiol atsimenu kaip gerą, kūrybišką ir konstruktyvų laiką. Aktoriai buvo visiškai įsitraukę, be galo atviri ir kūrybiški. Net keista buvo, kad viskas taip sklandžiai. Tai buvo tikriausiai mano pirmas darbas su tiek aktorių – dirbau su visa trupe, vienuolika aktorių tuo metu buvo.
Teatro aktorių trupė yra savo srities profesionalai. Jie yra atkaklūs, darbštūs, imlūs, lankstūs (profesinio meistriškumo prasme) ir atviri. Aktoriai kiekvienas savaip labai kūrybiški, pilni idėjų. Gal kartais kai kuriems ir pritrūksta motyvacijos ar profesinių žinių troškimo, tačiau, nepaisant to, atrodo, kad jie viską padarytų ir sugebėtų, ir tai tik laiko ir aplinkybių, o ne trūkumų klausimas.
– Pastatymai Panevėžyje. Apie jūsų į gyvenimą čia jau išleistus spektaklius, jų kitoniškumą, santykį su žiūrovu. Gal mūsų mieste ne viskas galima, gal tenka būti santūresnei, gal provincijos žiūrovai labiau sustabarėję?
– Nemanau, kad Panevėžio žiūrovai yra išskirtinai santūresni ar ,,sustabarėję“. Apie juos taip tikrai negalvoju.
Tiesą pasakius, kurdama spektaklį retai galvoju apie tai, ką galima ar ko negalima rodyti žiūrovams, todėl jų niekada ir neskirstau į vienokius ar kitokius. O bendrai dėl santūrumo ar tam tikro konservatyvumo tikriausiai reikėtų kaltinti ne žiūrovus, o teatrą. Tikiu, kad paklausa priklauso ir yra neatsiejama nuo pasiūlos.
„Mene“ esu sukūrusi du spektaklius, pirmas – Moljero „Miestelėnas Bajoras“, o antras – neseniai „išėjęs“ spektaklis paaugliams „Musių valdovas“ W.Goldingo romano motyvais.
Spektaklyje visiems gerai pažįstamas klasikos kūrinys įgauna visai kitą – šiuolaikiniam paaugliui ar net vyresniam žiūrovui atpažįstamą analogą. Negyvenama sala, džiunglės virsta 1990-ųjų stilistikos kiemo aikštele. Kieme, kaip ir saloje, galioja tam tikros taisyklės, kurias nustato ne kas kitas, o kiemo vaikai, čia veikia tik jiems žinoma sistema, hierarchinė klasifikacija ir garbės bei principų kodeksai.
Svarbu tai, kad spektaklyje, priešingai nei romane, veikia ne tik vyriškos, bet ir moteriškos lyties atstovai, siekiant neišskirti ir nenuteisti vienos ar kitos lyties ir sukurti visavertiškai funkcionuojančią bendruomenę. Aplinkybės, į kurias papuola vaikai, „padeda“ atsiskleisti primityviausioms ir kartu brutaliausioms žmogaus savybėms, vaikai kovoja ne tik vienas su kitu, bet kartu ir su savimi. Tai, kas nutinka vaikams kieme, vyksta kiekvienam iš mūsų mus supančiose aplinkose, mūsų socialiniuose „kiemuose“.
Kad žiūrovai patogiai nesėdėtų...
– Pasakykite kelis sakinius ir apie kitur statytus netradicinius spektaklius, kai į veiksmą įtraukiate žiūrovus.
– Užpernai Klaipėdoje kartu su Šeiko šokio teatru įgyvendinau apie dvejus metus nešiotą ir austą idėją – imersinį spektaklį-pasaką suaugusiems ,,Who the f**k is Alice“ pagal L.Kerolio kūrinį ,,Alisa stebuklų šalyje“.
L.Kerolio kūrinyje visa įdomybė yra pati Alisa ir jos kelionė. Skaitant kūrinį įdomu susitapatinti su pagrindine veikėja ir bent vaizduotėje išgyventi tai, ką išgyvena ji. Todėl imdamasi šio kūrinio galvojau apie tai, kaip padaryti, kad žiūrovai turėtų galimybę bent trumpam patirti šią kelionę, užuot stebėję ją. Taip kilo mintis atiduoti žiūrovams pagrindinį Alisos vaidmenį ir sukurti interaktyvią „stebuklų šalį“.
O kad ,,Alisa“ patogiai nesėdėtų žiūrovų salėje, teko ieškoti formos, kaip ją išjudinti. Spektakliui įgyvendinti pasirinkau imersinio teatro žanrą. Jo pagrindiniai, skiriamieji bruožai yra šie. Pirma, žiūrovai dažniausiai dėvi kaukes (ši taisyklė sukurta ir įvesta Didžiosios Britanijos imersinio teatro trupės „Punchdrunk“, kaukė – tai šios trupės kodas, vėliau atsirado daugiau „kaukių pasekėjų“, bet tai nėra privaloma). Antra, žiūrovai yra mobilūs – judantys erdvėje, dažniausiai iš vienos patalpos į kitą, bet mobilumas gali būti įvairus. Pvz., mūsų spektaklyje „Who the f**k is Alice“ žiūrovų „mobilumą“ siekėme išgauti keičiant jų žiūrėjimo kampą (lygį) ir, aišku, fiziškai, erdviškai jiems keičiant pozicijas, todėl visas spektaklio veiksmas vyko įveiklinant Klaipėdos dramos teatro scenos grindis „plundžerius“, juos segmentais iškeliant, nuleidžiant ir t. t. Trečia, imersiniame spektaklyje žiūrovams taip pat skiriami tam tikri vaidmenys ir funkcijos. Mūsų spektaklyje žiūrovas tapo pagrindiniu veikėju – Alisa.
Spektakliu siekiau sukurti keistą, iškreiptą šių dienų pasaulį, kurio kiekvienoje srityje – teisinėje, moralinėje, socialinėje, politinėje vyksta absurdiški reikalai ir pamatyti, patirti jį kitomis aplinkybėmis, kitu – siurrealistiniu pavidalu.
„Stebuklų šalis“ – tai vieta, kurioje kvestionuojami stereotipai, normos, fikcijos ir realybės santykis, taisyklės ir pati sistema. Tai vieta, kurioje Češyro katinas bando visiems priminti tiesą, kurią užmiršome, kad „normalių nebūna“ ir kad „mes visi čia kvaištelėję“. Tik klausimas, kuriame pasaulyje – „stebuklų-fikcijos“ ar „tikrovės“ daugiau absurdo ir siurrealizmo?
Kaip eksperimentą žada ir „Pragarą“
– Gal jau turite planų paeksperimentuoti ir su panevėžiečiais žiūrovais, išversti juos iš koto sceniniais netikėtumais? Sako, kad jūs kunkuliuojate idėjomis ir superiniais sumanymais...
– Nežinau, kaip dėl to „išvertimo iš koto“ pavyks, bet planų paeksperimentuoti tikrai yra. Jau vasario mėnesį kartu su butoh šokio teatro choreografe, šokėja Sakurako planuojame pradėti imersinio spektaklio pagal Dantės Aligjerio „Pragarą“ repeticijas.
Spektaklis savo forma bus gana panašus į jau mano statytą imersinį spektaklį Klaipėdoje ,,Who the f**k is Alice“. Kviesime žiūrovus į interaktyvią (žiūrovų mobilumo prasme) kelionę po XXI amžiaus pragaro muziejų.
Tad eksperimentas bus ne tik mums, kūrėjams, bet ir žiūrovams.
Spektaklis bus įgyvendintas įvairiomis formomis – čia bus ir interaktyvios garsinės bei šviesų instaliacijos, butoh šokio scenos, šiek tiek draminės vaidybos, performatyvaus veiksmo. Žiūrovai turės galimybę ne tik stebėti spektaklį „iš vidaus“, bet ir būti tiesiogine jo dalimi, dalyvauti jame, nes čia, kaip ir ,,Alisoje“, žiūrovams vėl atitenka pagrindinė rolė – paties poeto Dantės alterego. Tad tų, kurie išdrįs leistis į kelionę po „Pragarą“, laukia tikrai įdomi patirtis.
O vasaros pradžioje planuojamas jungtinis projektas – judesio spektaklis „Pykšt pokšt tratata“, kurio choreografiją kurs choreografė, šokėja iš Graikijos – Phaedra Soutou.
Šiuo judesio, šokio spektakliu kalbėsime apie karo idėją, remdamiesi dokumentine medžiaga – kūrybinės komandos senelių patirtimi, pasakojimais apie karo laikus, pokarį ir tremtį.
Spektaklį bandysime įgyvendinti gana žaisminga, komiška forma, taip pabrėždami temos absurdą ir tragiškumą.
Spektaklyje veiks tik du aktoriai, tačiau jiems teks nemenka užduotis – įkūnyti ir pakeisti daugiau nei penkis skirtingus personažus, istorijas ir žanrus. Spektaklis tarsi kaleidoskopas – tarpusavyje nesusijusę skirtingi pasakojimai, laikai, veikėjai, istorijos, kurias sieja viena patirtis, viena tema – karas.
Už teatro sienų žirgai ir motociklai
– Kokia esate gyvenime, už teatro ribų? Ką mėgstate, ko ne, kam turit laiko ir dėl ko negaištate?
Tiems, kas nėra kojos iš gimtinės iškėlęs, draudimai keliauti problemų nekelia, o jums, platokai pakeliavusiai, o dar kūrybiškai asmenybei, ar dabartinis laikas nėra nepakeliamas?
– Turbūt šis klausimas – sunkiausias.
Sakyčiau taip: laisvalaikiu mėgstu dirbti. Nes kai nedirbu – baisiai negerai jaučiuosi, lyg kažko nepadariusi, o juk tikrai – nepadariau visko. Ir tai, suprantu, yra šiokia tokia problema. Tad bandau tartis su savimi, kad laisvas laikas – nėra blogai.
Labai mėgstu jodinėti žirgais. Nors dažnai to daryti nepavyksta, tačiau noro ir aistros tam visada turiu. Paauglystėje gana aktyviai buvau įsitraukusi į šią veiklą, bet teko rinktis – dramos studija ar profesionalus žirgų sportas, kadangi ir vienur, ir kitur norėjosi maksimaliai tobulėti, atsidėti.
Pasirinkau dramos studiją, bet žirgai periodiškai vis tiek pas mane sugrįžta.
Vasarą žirgus pakeičia motociklas. Prieš dvejus metus su vyru pasiryžome ir įgyvendinome savo seną svajonę – išsilaikėm motociklo teises ir dabar kartu kiekvienas su savo motociklu važinėjamės.
Visada randu laiko knygoms, labai mėgstu skaityti, šiuo metu daugiau skaitau mokslinę, istorinę, biografinę literatūrą. Su laisvalaikio (ne darbine medžiaga) grožine literatūra šiek tiek sunkoka. Va čia nelabai patinka eksperimentuoti. Mėgstu rusų klasiką – Dostojevskį, Tolstojų, Bulgakovą. Ir labai mėgstu H.Murakami.
Taip pat esu „didelė“ filmų žiūrėtoja. Tai greičiausias ir lengviausias būdas atsipalaiduoti arba pailsėti nuo savęs, nuo savo minčių. Ypač, kai esu kūrybiniame – repeticijų procese, filmas ar serialas tampa vienintelis būdas, padedantis atsitraukti nuo to proceso bent valandai ar dviem.
O dėl ko negaištu laiko? Gal dėl buities. Nors, aišku, kai reikia – tai reikia. Bet jei turėčiau tokią privilegiją ko nors nedaryti – tai tikrai pasirinkčiau negaminti maisto ir visiškai nesirūpinti buitimi. Nors situacija dar nėra tragiška, su vyrų gaminame ir rūpinamės buitimi vienodai pasiskirstę, o gaminti maistą netgi jam dažniau tenka.
Pirmas karantinas man labai tiko ir patiko. Buvo labai laiku. Tos pauzės labai reikėjo (supratau tik jai ištikus), tačiau pati sau niekada nebūčiau leidusi jai tokiai įvykti. Tad tas sustojimas man pravertė kaip dvasinė, emocinė, fizinė rekreacija. Įkvėpiau oro. O šis, antrasis, jei neiškeliu kojos iš namų, tai ir pamirštu, kad kažkas pasaulyje ne taip. Šiuo metu kūryba vyksta tarp knygų lapų, kompiuterio ekrano ir manęs, ir kolegų, todėl tų kelionių netrūksta, jos tiesiog vyksta kitu pavidalu.
"Panevėžio kraštas", 2021 03 10