Kai iš už kampo išnyra būrelis vienoda eisena, viena linija tipenančių žmonių, daugelis panevėžiečių stabteli iš netikėtumo. „Kas jie tokie?“ – klausinėja vienas kito.
O jie – lyg niekur nieko eina sau. Apsirengę vienodais lietpalčiais, beretėmis, skrybėlėmis, nešini kartoniniais lagaminais, iš batų kyšančiomis baltomis kojinaitėmis nekreipia į aplinkinius dėmesio. Jie tyliai, plastiškais žingsniais matuoja Laisvės aikštę, pasuka į autobusų stotį, netgi ketina brautis į autobusą.
Iš jų burnų, paslėptų po kaukėmis, neišskrenda nė vienas žodis.
Atidžiau įsižiūrėjus, jų veiksmai tiesiog sinchroniški.
Stebėtojų reakcijos įvairios – vieni sukioja pirštais ties smilkiniu: „Kokie čia durniai?“
Tuo labiau kad žmogystos atrodo tarsi iš praėjusio amžiaus šeštojo dešimtmečio, o kas gi dabar tokius rūbus nešioja? Kiti susivokia, kad čia aktoriai, tik dar nesupranta, ko jie po miestą šlaistosi.
Gatvės teatras mieste dar nematyta naujovė, toks netikėtumas! Taigi tik nedaugelis žmonių išdrįsta prisijungti prie jų, atsiliepti į jų kūno kalbą. Pagaliau suprasti jų žaidimą – dovanoti gėlių, vaisių, pasiūlyti alaus, pavėžėti, jeigu jie įsiropščia į tavo sunkvežimį.
Šio „Meno“ teatro eksperimento subtilybių panevėžiečius mokė argentiniečių kilmės aktorius, ispanų operos teatro režisierius, cirko pasirodymų ir gatvės teatro kūrėjas, komikas ir klounas Adrianas Schvarzsteinas iš Barselonos. Jam padėjo režisierė, šokėja, choreografė Jūratė Širvytė-Rukštelė.
Šį kartą pasirinkta tema „Atvykėliai“. Žmonės kaip ir paukščiai migruoja iš vienos vietos į kitą. Kodėl gi nepaeksperimentavus ir nepersikėlus į kitą laikmetį? Kodėl nepatyrinėjus, kaip šiuolaikiniams žmonėms atrodo praėjusio amžiaus šeštojo dešimtmečio gyventojai? Kaip pastariesiems atrodo dabartinis pasaulis, pagaliau – savo miestas, jo gyventojai?
Anupras JUCIUS, „Meno“ teatro direktorius
Jau du kartus buvome išėję į miestą. Vieną kartą sukome į miesto centrą, kitą – į Klaipėdos mikrorajoną, kur įsikūrę net du turgeliai. Pirmas įspūdis buvo labai geras. Daugelis šypsojosi, nes žmonės pavargę nuo spoksojimo į televizorių. Kaip niekada pajutome, kad trūksta ryšio, gyvo žodžio.
Abu kartus trupę lydėjo teatro darbuotojas. Tai būtina, nes aktoriai nekalba. Jeigu kas atsitiktų, jie negalėtų pasiaiškinti, apsiginti. Jei prakalbėtų – sutrikdytų kūrybos procesą.
Kai gyventojai iškvietė policiją, kad esą prie autobusų stoties būrys žmonių mušasi, man reikėjo paaiškinti pareigūnams, kas čia vyksta. Pareigūnai buvo supratingi ir žaidimo taisykles priėmė.
Kada dabar išeisime, nepasakysiu. Tegul tai būna staigmena, nes visuomet maloniau, jei kas netikėtai nutinka buityje ar kasdienybėje. Ir nebūtinai tai bus emigrantų tema. Ką nors sugalvosime.
Pirmoji su A.Schvarzsteinu susipažino aktorė Elona Karoblytė, praėjusią vasarą dalyvaudama kūrybinėse dirbtuvėse Pakruojo dvare. Mes labai užsinorėjom suorganizuoti tokias dirbtuves aktoriams. Režisierius sakė, kad mūsų aktoriai buvo smalsūs ir imlūs.
Dovilė KLEMENTJEVA, aktorė
Visą savaitę repetavome kartu su režisieriumi. Kai tik išeidavome į gatvę sportine apranga, atlikdami užduotis, iškart sulaukdavome žmonių dėmesio. Jiems buvo įdomu, kas čia vyksta, kažkas keisto ir įdomaus.
Kai jau išėjome į gatvę ne repetuoti, o pasiruošę suvaidinti tikrus atvykėlius, sutikome įvairių žmonių – mokinės drovėjosi ir nusisukdavo, kiti žmonės mojavo ir šypsojosi.
Sakė, kaip smagu, kaip gera, klausė, kaip čia mes taip sugalvojome.
Lyginant vaidinimą gatvėje su spektakliu teatro scenoje, supranti, kad gatvėje daug smagiau, nes matai žiūrovų akis iš labai arti.
Antrą kartą vaidinome Klaipėdos mikrorajone. Atėjome į daugiabučių kiemą, pakėlėme galvas ir pamatėme pro langus iškištas žmonių galvas. Į mus žiūrėjo vaikai, senukai. Jie mojavo, džiaugėsi. Man tai buvo ypatingai jautrus momentas, ypač dabar, kai žmonės gyvena užsidarę.
Vaidinimo metu mes nė vienas nekalbame. Tarp mūsų turi būti ypatingas ryšys, jeigu vienas improvizuoja, visi turi daryti tą patį, net jeigu kuriam nors ir nepatinka.
Vaidindami mes ir patys pažįstame miestą iš naujo ir pabūname ten, kur niekada gal neužsuktume. Elona Karoblytė užvedė mus į alaus barą, 11 valandą ryto jis buvo pilnas žmonių. Vienas alaus gėrėjas pasitiko necenzūriniais žodžiais, bet greitai kitų buvo nutildytas, nes jie norėjo žiūrėti, kas čia toliau bus. Pardavėjos mus pradėjo fotografuoti, o mus apstulbino alaus baro aplinka.
Vieni žmonės mums padovanojo šakotį, kiti gėlių, treti braškių. Aišku, paskui tas gėles atidavėme, nes neturėjome, kur jų dėti. Turguje kvepalais išsikvėpinome. Vienas kitas nesuprato, kas čia vyksta, bet kiti greitai tokiems „nesusipratėliams“ išaiškindavo. Stebėjosi sumanieji, kaip galima nematyti, kad čia aktoriai.
Nutiko ir juokingas įvykis. Mums būnant prie autobusų stoties, kažkas iškvietė policiją. Pamačiusi policijos automobilį, viena kolegė pradėjo jį stabdyti, o mes iš paskos. Policijos pareigūnai pradėjo aiškintis, kas čia vyksta, kas čia mušėsi.
Gerai, kad buvo teatro direktorius, jis ir paaiškino. Po to mes svarstėme, koks mūsų veiksmas buvo panašus į muštynes.
Pagrindinis mūsų eksperimento tikslas ir yra žmonės. Kaip jie mus priims, kaip su mumis elgsis? Nesvarbu, ar mes iš kito laikmečio, ar emigrantai iš Londono, Norvegijos. Nesikoncentruojame į vaidybą, tai nėra personažo kūrimas. Tiesiog buvimas čia ir dabar. Turime būti stipri komanda, vienas kitą turime labai jausti. Tai išeina toks fenomenas, kad tai yra kartu reginys ir spektaklis. Nors mes nevadiname spektakliu, greičiau toks veiksmas.
Izabelė VISOCKAITĖ, aktorė
Man iš pradžių buvo baugoka, kaip mus priims. Bet tik išėjus į gatvę ir pamačius žmonių akyse nuostabą ir netikėtumą, šiltas ir gal ne visai šiltas reakcijas, atlėgo. Susitelkiau į žmonių veidus, jų pagyras, kad esame šaunuoliai. Labai buvo gera matyti, kaip važiuoja žmonės automobiliu, po darbo dienos, pavargę, nusiminę. Pamatę neįprastą vaizdą, nustemba, pradeda šypsotis, mojuoti. Supranti, kad grįžęs namo jis atpasakos namiškiams tai, ką matė. Ir tai jau bus nekasdieniškas įvykis.
O jei žmogus pagauna mūsų žaidimo taisykles, įvyksta toks mažas kasdienybės stebuklas. Kai nuėjome į autobusų stotį, vienas darbuotojas pasisiūlė pavežti mūsų lagaminus. Vargšas – gavo barti iš savo viršininkės. Sako, dirbk, o ne vaikų žaidimus žaisk. Tada jis pasiūlė viršininkei nusišypsoti, pažiūrėti, kad pas juos aktoriai atėjo.
Vėliau jis mums parašė žinutę ir dėkojo už praskaidrintą nuotaiką.
Kai išėjome antrą kartą į miestą, priėjome prie gėlių kioskelio, stovinčio truputį atokiau nuo „Žaros“. Mus pamačiusi pardavėja taip apsidžiaugė! Sako, mačiau internete, kad jūs būsite prie „Žaros“, tikėjausi pamatyti. Ji taip džiaugėsi, kaip žmogus laimėjęs „Teleloto“. Ji apdalijo mus tulpėmis, bet vėliau gėles jai grąžinome.
Vaikinukas pardavinėjo braškes turguje, kažkas pasiūlė pavaišinti mus braškėmis. Mes pasivaišinome, o tas vaikinukas dar žiūrovus uogomis apdalijo. Gyvos, nesuvaidintos emocijos!
Manau, kad ne visi supranta, kas vyksta. Jeigu gatvėje pasirodome su ano laikmečio rekvizitu ir dar judame ne taip, kaip visi, žmonės turi suprasti, kad kažkas vyksta.
Būna, klausia, kas jūs, iš kur jūs? Mes tylime – tokia sąlyga. Ar sunku visą valandą ištylėti? Nesunku, nors kartais būna, kad norisi atsakyti. Tuomet atsakyti turi kūno kalba ir ne mano vienos, o visų kūnų.
Mes neturime aiškaus scenarijaus, laikomės gatvės teatro taisyklių, kad veikiame visi kaip vienas žmogus. Vienas mūsų pradeda improvizuoti ir visi turime daryti tą patį. Klausomės, sekame vienas kitą ir stengiamės veikti kuo natūraliau.
Trupėje nėra nė vieno lyderio, o kartu – visi lyderiai.
Mums patiems labai įdomu, nes išnešėme teatrą į gatvę. Nors man netrūko ryšio su žiūrovu scenoje, tačiau lauke žiūrovą prisileidi arčiau, matai jo akis ir tai yra visai kita jausminė patirtis.
Ovidijus KAZARINAS, aktorius
Man buvo smagu, nejaučiau jokios baimės, nes daug bendrauju su žmonėmis. Vedu renginius, o ten visuomet turi būti pasiruošęs netikėtumams. Tai savotiška provokacija, o ji turi būti netikėta.
Nesu nepasitikintis savimi žmogus, bet dabar tapau dar labiau pasitikinčiu. Labai įdomu buvo stebėti žmones ir girdėti jų replikas. Nuo „Atsiprašau, neturiu laiko“, „Kas čia dabar?“ iki atsivėrimo ir nuostabos „Kaip įdomu!“
Laisvės aikštėje sutiktų žmonių reakcija skyrėsi nuo sutiktųjų prie „Žaros“ turgelio. Praeiviai centre mažiau stebėjosi negu prekeiviai turguje. Pastarieji labiau užsidėję šarvus, nebendraujantys, bet galiausiai visiškai netikėtai ir jie įsijungė į žaidimą.
Manau, kad su gatvės teatru mes pataikėme į temą. Pasirodėme vietoje ir laiku, pataikėme į dešimtuką, nes per pandemiją visiems labai trūksta bendravimo. Žiūrint pro kasos langelį, gal teatrui nelabai finansiškai apsimokėjo, bet kol žiūrovas ateis į sales municipalinis teatras kažką davė avansu.
Iki šiol negaliu patikėti, kad dirbau su tokiu žiauriai įdomiu žmogumi, kosmopolitu režisieriumi Adrianu. Jis iš viso nerealus – dar turi praeiti laiko, kol galutinai tai įvertinsiu. Labai greitai praėjo laikas su juo, vis nerimauju – gal ko nors neišgirdau, gal ko nors nesupratau, gal reikėjo labiau klausinėti.
Adrianas sakė, kad mes sulipusi trupė. Tačiau po dviejų eksperimentų, kai turėjome besąlygiškai sekti vieno lyderio veiksmą, nesvarbu, ką jis daro, tapome dar labiau atsakingesni. Turi ir „tūravoti“, ir padėti kitiems.
Elona KAROBLYTĖ, aktorė
Su Adrianu susipažinau pernai vasarą Pakruojo dvare. Jis rengė gėlių projektą kartu su Jūrate Širvyte-Rukštele. Laiko buvo labai nedaug, o Adrianas yra toks pietietis ir kartais „išplaukdavo iš krantų“, tai Jūratė jį sugrąžindavo.
Grįžusi į teatrą pasidalinau įspūdžiais ir vadovai nusprendė Adrianą pasikviesti.
Panevėžiečiams gatvės teatras tikrai neįprastas ir netikėtas reiškinys. Tokias akis ir matėme – su nuostaba, kas čia vyksta?
„Nieko nesuprantu, bet labai įdomu“, – kalbėjo močiutės.
Aš pati viena, ko gero, neišdrįsčiau išeiti. Turi labai jausti žmones, masę, turi būti pasiruošęs bet kokioms reakcijoms. Net ir neigiamoms, jei tokių atsiranda. Gatvės teatro aktorius turi būti pasiruošęs psichologiškai neigiamą reakciją paversti į teigiamą.
Vienas dalykas yra vaidinti scenoje ir kitas dalykas, kai tu esi viena masėje. Užtat mūsų vienų nepaleidžia, kas nors iš teatro darbuotojų eina kartu ir stebi.
Kai kažkas iškvietė policiją, mes turėjome nenukrypti nuo vaidmens ir „vyniotis“ iš situacijos. Kad mes iš praėjusio amžiaus šeštojo dešimtmečio atvykę emigrantai, kad stebime miestą, žmones, jų įpročius ir bendravimą. Miestiečiai, nebijodami „koronos“, ėjo prie mūsų, sveikinosi. Leidosi į kažkokias užduočių pasiūlas, bandė suprasti, kas čia vyksta. Šitoje vietoje mes turėjome būti labai gryni.
Kiekvienas etiudas turėjo nešti mintį. Kiekvienas aktorius į eksperimentą turėjo atsinešti tris idėjas. Jos nebūtinai turėjo būti paruoštos iki galo, bet privalėjo atitikti pagrindinę temą apie emigraciją. Jos turėjo kelti klausimus, kas mums yra emigracija, kokias mintis sukelia?
Pavyzdžiui, aš padedu lagaminą ant žemės, atsitraukiu ir žiūriu į jį. Galbūt mane užplūsta prisiminimai, galbūt galvoju apie emigravusius draugus. Ir visa trupė turi užsikrėsti ta nuotaika.
Čia niekas nesurepetuota, viskas vyksta natūraliai.
Man buvo toks malonumas po tokio ilgo laiko išbuvus be žiūrovų išeiti į gatves ir tuo pačiu juos pradžiuginti!
Prierašai po nuotraukomis:
1. Aktoriai išmaišė net ir miesto užkaborius.
2. Jei vienas eksperimento dalyvis užsimano atsigulti, jo improvizacijai turi paklusti visi. Toks gatvės teatro ypatumas.
3. Atsiklaupė, tarsi norėdami melstis? Kodėl? Gal nepažino renovuotos Laisvės aikštės?
4. Pailsėkime ir pasidairykime. Kaip čia gražu.
5. Va, čia tai daiktas!.. Tokių modernių motociklų atvykėliai iš 20 amžiaus dar nematė.
6. Aktoriai vaikščiojo ir po daugiabučių namų kiemus. Kažkas sumanė pasisupti.
7. Vienas aktorius nusprendė pailsėti.
8. Autobusų stoties darbuotojas sutiko aktorius pavėžinti. Mariaus Ajausko nuotr.
"Panevėžio kraštas", 2021 05 26
