Ir nuogaliai kruvinoje upėje
Panevėžio dailės galerijoje įsikūrė magiška mistikos karalystė: eksponuojama prieš dvejus metus per koronaviruso pandemiją mirusio panevėžiečio tapytojo Romualdo Petrausko paroda „Levitacija“.
Eidamas nuo paveikslo prie paveikslo, keliauji per šiurpoką keistų personažų pasaulį, kuriame tarsi gyvenama visai kitokiais dėsniais.
Už juodomis varnomis aptūptų medžių matyti žalzganas vanduo, jame tarp pumpurus sukrovusių vandens lelijų plūduriuoja valtis su dviem keistais vyrais. Kepurę su skambalėliais dėvintis piligrimas už pasaitėlio vedasi liūtą, kitoje rankoje nešasi narvelį su giedančiu paukščiu. Raudonplaukė apvaliaveidė mergaitė sklendžia oru, už vyro, laikančio raudonas žuvis, stovi į pažaliavusią numirėlę panaši pusplikė moteris, švytinčių iliuzinių pilių fone sėdi būrys keistų vaikų.
Eina pagaugai žiūrint į baltai apsirėdžiusį albinosą ir raudonoje pelkėje skęstantį briedį.
Kitoje drobėje matyti būrys senučių, ožiai, uodeguota būtybė, šviesa spinduliuojanti auksaplaukė ir vaikas. Dar yra vaizdų su paukščiasnapiu ir vištakoju vyru, rankose laikoma galva, į negyvėlius panašiais žmonėmis, žmogagalviais gyvūnais, kruviname upelyje braidančiomis nuogalėmis.
Bauguliai, bet skleidžia šviesą
Siužetai atrodo bauginantys, žmonės juose paslaptingi, vaikai susenę, senukų raukšlėse nenuspėjamos jų gyvenimų istorijos, paveiksluose rodomi veiksmai netelpa į jokius logikos rėmus, o visgi visi tie šiurpai savotiškai traukia: kuo ilgiau žiūri, tuo daugiau detalių pamatai ir pastebi. Ir pajunti, kad tos pasakiškos fantazijos skleidžia keistą šviesą.
Pasak parodą pristačiusios galerijos menotyrininkės Aurelijos Seilienės, tikriausiai nėra nė vieno panevėžiečio, kuris šio autoriaus nežinotų, jo vardas skambėjo ne tik šalies, bet ir pasaulio mastu, R.Petrauskas dalyvavo tarptautinėse parodose bei konkursuose, yra pelnęs reikšmingų apdovanojimų.
Šalies tapybos kontekste visgi šis autorius meno kritikų ir kolekcininkų atrastas tik po mirties.
R.Petrausko tapyba buvo gerokai labiau įvairialypė nei tai, kas rodoma čia.
„Levitacijai“ atrinkti tik portretai ir daugiafigūrės kompozicijos. Šį kartą žiūrovams nepateikiami natiurmortai ir įspūdingosios miniatiūros, kurios parodose užsienyje buvo itin gerai įvertintos.
Atėjo prisiliesti ne tik akimis
„Šiandien Romualdui būtų buvę 65-eri, skaudu, kad jo nebėra, bet jis gyvas savo paveiksluose“, – sakė tapytojo sesuo Vanda Petrauskaitė.
Ji pasakojo, kad kai siuntinėjo kvietimus į parodą, viena iš draugių jaudinančiai atsakė: „Ateisim prisiliesti akimis ir mintimis. Naujai jį atrasim, kitaip pajausim.“
Apie ilgametį bičiulį kalbėjo ir skulptorius Algirdas Varžinskas. Juodu siejo draugystė ir menas.
„Kaip žinote, Romualdas nebuvo daugiakalbis, bet per vienos parodos atidarymą yra sakęs: „Toj gatvėj, kurioj aš užaugau, kažkas vis išmušdavo gatvės apšvietimo stulpų lempas. Aš norėčiau, kad mano darbai šviestų, kad toje gatvėje būtų šviesiau.“ Toks trumpas, aiškus ir apibrėžtas jo gyvenimo noras. Netikėta mirtis ir žmogaus nebėra, tad čia jo 40-ies kūrybinių metų palikimas“, – kalbėjo autoriaus draugas.
Vidurio nebuvo: jei gėrė, tai ugninį arba ledinį vandenį
A.Varžinskas pažinojo R.Petrauską, gyvenusį tikro menininko gyvenimą.
„Ne tai, kad bulves nusikasė ar laisvo laiko turėdamas sėdo ką nors patapyti. Tai buvo kasdienis jo darbas. Jis sakydavo, kad kūryba – jo mintys ir gyvenimo būdas, iš kurių jis neišlenda. Jis gebėjo kurti, turėjo begalinę fantaziją ir mėgo tai, ką daro“, – kalbėjo bičiulis.
Jis nusakė ir R.Petrausko charakterį: tai buvo žmogus, kuris negėrė drungno vandens, o jei gėrė, tai ugninį arba šaltinio. Jam buvo tik kairė ir dešinė, nebuvo jokio vidurio, savo gyvenimą tarsi nuolat statė ant peilio ašmenų.
Žurnalistė Daiva Skirkevičienė, gana artimai draugavusi su tapytoju ir dažnai leisdavusis su juo į įdomias diskusijas, prisiminė, kad R.Petrauskas per vieną interviu pacitavo garsiojo režisieriaus Juozo Miltinio žodžius apie jo paveikslus.
„Tavo paveikslai kaip vabalai po kūną vaikšto“, – sakęs maestro.
„Darai savo, ką išmokai“
„Ką aš galiu apie tėtį pasakyti? Jis buvo mano tapybos mokytojas, į tą žodį viskas ir telpa“, – jo sūnus Nojus Petrauskas, profesionalus dailininkas, irgi nedaugžodžiavo.
Dalis tėvo kūrinių dabar kabo sūnaus bute Vilniuje.
Jaunas vyras patvirtino einąs tėvo pėdomis, bet ne lygiai taip pat, ieško savų išraiškos priemonių.
„Va, išeina ir nebėra. Darai savo, ką išmokai“, – apgailestavo.
Į tėvo parodos atidarymą jis atvažiavo su irgi Vilniuje gyvenančia seserimi Nora Petrauskaite.
„Mes su sese kalbėjome apie tai, kad reikėtų tėčio kūrybą kada nors paeksponuoti, tad mielai sutikom padėti surinkti darbus, kai Dailės galerija pasiūlė erdvę“, – sakė jaunas vyras.
Tėvo darbų šiandieninę meninę vertę jis nusakė meno kritiko Virginijaus Kinčinaičio žodžiais: „Tie kūriniai dabar gyvena savo gyvenimą.“
Prierašai po nuotraukomis:
1. Tapytojo R.Petrausko gyvenimo siūlas nutrūko prieš dvejus metus.
2. A.Varžinskas ilgametį bičiulį įvardijo kaip itin talentingą ir beribės fantazijos kūrėją.
3. Parodos autoriaus šeima (iš kairės): duktė N.Petrauskaitė, sūnus N.Petrauskas ir sesuo V.Petrauskaitė.
4-13. R.Petrausko tapytos drobės pilnos mistikos ir savotiškos šiurpo magijos, personažai tarsi keliauja iš vieno kūrinio į kitą, siužetai stulbina beribe fantazija. Tačiau kad ir koks šiurpus veiksmas bebūtų, tie iš kitokios realybės atėję kūriniai turi šviesos.
A.Švelnos nuotraukos